Zambija – viena skurdžiausių pasaulio valstybių Pietų Afrikoje. Centrinėje Zambijos dalyje, visai netoli Kongo Demokratinės Respublikos sienos, įsikūręs Mikutos kaimas. Gyvenvietė nėra nei didelė, nei įžymi, todėl daugelis vietos paieškos sistemų ją aplenkia, tačiau ten gyvenantys apytiksliai 3000 gyventojų, kurie niekada nematė nei kompiuterio, nei interneto ir visai dėl to nesirūpina. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ misija šiemet vyko būtent į Mikutos kaimą Zambijoje.
Afrikietiško kaimo kasdienybė
Kaimo samprata Zambijoje yra kiek kitokia nei Lietuvoje ar mums įprastose kaimyninėse šalyse. Ant raudonos savanų žemės, aukštos žolės apsuptyje įsikūrusios miniatiūrinės bendruomenės. Nedideliuose žmonių apgyvendintuose žemės lopinėliuose galima rasti nuo vienos iki dešimties trobelių. Kartais tokias gyvenvietes viena nuo kitos skiria vos keli šimtai metrų, kartais atstumai tarp žmonių gerokai didesni. Keliaujant tarp laukuose išmėtytų trobelių neretai sunku atskirti kur baigiasi viena gyvenvietė ir kur prasideda kita. Tikslias skirtingų kaimų ribas greičiausiai žino tik vietos gyventojai.
Klaidžiojant kaimo takais aplanko mintis, kad laikas čia sustojo prieš daugelį metų. Žmonės glaudžiasi mažose trobelėse, kurių plotas neretai nesiekia net 10 ar 15 kvadratinių metrų. Įprastą būstą sudaro molinės sienos, mažas langelis be stiklo, iš kelių lentų sukaltos durys ir šiaudinis stogas. Viduje gyvenamoji ir miegamoji namo dalis perskirtos nedidele siena arba paprasčiausia medžiagine širma. Interjeras minimalus – pagrindinėje trobos dalyje galima rasti kelias kėdes šleivomis kojomis arba kokį nors seną nutrintą fotelį, rankų darbo komodą, nedidelę spintelę ar suoliuką prie sienos. Mažesnėje pusėje tėra kelios lovos arba vietoje jų skudurais apkloti šiaudai. Plikos sienos dekoruojamos tuo, ką šeima turi geriausio, tai gali būti nedideli medžio drožinukai, spalvotos gobeleno skiautės, kelių metų senumo kalendorius, reklamos plakatų iškarpos, nuskilęs laikrodis ar pageltusi nuotrauka. Viena moteris savo namus papuošė plonomis virvutėmis prie lubų pritvirtinusi daugybę pakuočių nuo skalbimo miltelių. Kaskart, kai pro atdaras duris į trobelę užklysta šilto oro gūsis, tuščios kartono dėžutės supasi lyg spalvoti vėjo varpeliai – nesudėtingi rankdarbiai, kurie Afrikos tyloje sugeba paliesti jautriausias širdies stygas.
Maistas gaminamas lauke po atviru dangumi arba specialiai tam įrengtoje pašiūrėje iš medžių rastų, molio ir šiaudų. Pagrindinis valgis pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą – dideliame puode ant laužo verdama kukurūzų miltų košė, kurią vietiniai vadina šima. Kiekviena diena mažiems ir dideliems prasideda ir pasibaigia ta pačia šima. Jei pasiseka, pagardinimui gali būti patiektos virtos pupelės, žirniai, špinatai ar salotų lapai. Mėsa valgoma itin retai, dažniausiai tik ypatingomis progomis. Išimties tvarka, mėsos sultinys gali būti paruošiamas sunkiai sergantiems ir labiausiai nusilpusiems vaikams.
Mikutos kaimo gyventojai užsidirba parduodami užaugintas daržoves, vištas ar ožiukus. Suaugę ir vaikai skaldo akmenis pakelėse, gamina plytas namų statyboms, degina akmens anglį. Vyrai keliauja į artimiausius miestelius dirbti lauko arba statybos darbų, leidžiasi į vario kasyklas, moterys tvarko turtingesnių miestiečių namus ir prižiūri jų vaikus. Per mėnesį šeima uždirba nuo 10 iki 30 JAV dolerių. Tokių sumų dažnai nepakanka net maistui, nes Zambijoje kainos labai panašios į tas, kurias turime Lietuvoje.
Neįprastos vaikų svajonės
Mikutos kaime ir jo apylinkėse auga apie 1700 vaikų, o tai sudaro didžiąją gyventojų dalį. Baisiausias vaikystės priešas – ligos ir nuolat persekiojantis alkio jausmas. Nepaisant to, Mikutos kaimo vaikai yra geraširdžiai, atviri ir draugiški. Jie žavi savo neišsemiama energija, plačiomis šypsenomis, teigiamomis emocijomis ir begaliniu noru bendrauti. Vaikai nepratę sielotis dėl nepritekliaus ir skurdo, priešingai, jie nuolat atranda ir nuoširdžiai džiaugiasi mažais stebuklais. Vaikų laimei Zambijoje nebūtinas naujas mobilusis telefonas, vardiniai sportiniai bateliai ar įspūdinga gimtadienio šventė su animacinių filmukų herojais.
Čia vaikai moka džiaugtis tuo, ką turi, nesvarbu, ar tai gerokai nutrintas pliušinis meškutis, iš senų skudurų suvyniotas futbolo kamuolys, ar paprasčiausias sausų kukurūzų kalnas. Tačiau yra viena svajonė, kurią puoselėja daugybė maža širdelių. Ta svajonė – lankyti mokyklą. Iš pirmo žvilgsnio toks vaikų smalsumas atrodo kiek neįprastai, tačiau susipažinus artimiau, pamatai, kad jis – labai logiškas. Mokykloje vaikai ne tik išmoksta kalbėti angliškai, skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet ir įgyja tokių žinių, kurių dažnai neturi net jų tėvai. Vaikai, lankantys mokyklą, gauna tvarkingą aprangą, kuprinę, sąsiuvinių ir rašymo priemonių, o tai vietos vaikams yra begalinis džiaugsmas ir didelis turtas. Skurdžiausiose šeimose gyvenantiems vaikams nemokami pietūs mokykloje yra vienintelė galimybė pavalgyti bent kartą per dieną.
Mikutos kaime gyvenantys vaikai, norėdami pasiekti artimiausia valstybinę St. Joseph arba Chimoto mokyklą, turi keliauti į artimiausius kaimyninius kaimus, kas reiškia, kad kasdien jiems reikia nueiti nuo 7 iki 10 km pirmyn ir tiek pat atgal. Truputį ūgtelėję vaikai mielai eina tiek, kiek driekiasi kelias link artimiausios mokymo įstaigos, jei tik jų tėvai turi pinigų sumokėti mokyklos lankymo mokestį, ir jeigu nėra neišvengiamos būtinybės dirbti kartu su suaugusiaisiais tam, kad padėtų šeimai prasimaitinti. Tiesa, liūčių sezono metu tokios kelionės tampa neįmanomos net patiems ryžtingiausiems mokiniams, nes keliai patvinsta ir tampa visiškai nepraeinami ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Laikinoji mokykla iš rąstų ir šiaudų
Patys mažiausi Mikutos kaimo bendruomenės vaikai ir tie, kurių tėvai neturi pinigų sumokėti mokyklos lankymo mokestį, mokosi nedidelėje, kaimo žmonių iniciatyva įrengtoje mokyklėlėje. Be atskiro vietos gyventojų paaiškinimo, kad nedidelė, sukrypusi pašiūrė lauko viduryje – tai mokykla, sudėtinga nuspėti, kokią garbingą funkciją atlieka paprasta aptriušusi pavėsinė. Laikinosios mokyklos konstrukciją sudaro karkasas iš medžių rąstų, šiaudinis stogas ir mažomis kojytėmis sutryptas smėlis. Keli rąstai skirti vaikams susėsti, kam „suolų“ nepakanka, sutūpia ant akmenų.
Klasės lenta, o tiksliau, nedidelis nuskeltas medienos lakštas, ir kelios baltos kreidelės yra vienintelės rašymo priemonės, saugomos lyg brangiausias turtas ir naudojomos tik išimtiniais atvejais. Vadovėlių, sąsiuvinių, popieriaus, spalvotų pieštukų ar net paprastų rašiklių mokykloje nėra, todėl vaikai mokosi mintinai, įdėmiai klausydami ir choru kartodami mokytojo tariamus žodžius. Į mokytojo klausimus klasei vienas per kitą skrieja gausybė atsakymų, nes kiekvienas mokinys nori pasireikšti, pademonstruodamas savo turimas žinias. Kai mokytojas paprašo, savo atsakymus vaikai rašo pasilenkę prie žemės, mažais pirštukais vedžiodami per baltą smėlį.
Niekas čia nesiskundžia dėl nepatogių „suolų“, vietos trūkumo, akis spiginančios rytinės saulės ar ramybės neduodančių įkyrių musių; niekas nesako, kad jam neįdomu ar nuobodu – vaikai į mokyklą skuba su dideliu džiaugsmu ir pačiomis geriausiomis nuotaikomis, nekantraudami išgirsti naują istoriją, išmokti dar negirdėtą žodį ar išspręsti mokytojo padiktuotą užduotį. Geranoriškai ir be jokio atlygio, lauko sąlygomis dirbantis kaimo mokytojas yra visų gerbiamas bendruomenės narys, dovanojantis kaimo gyvenimui žinias, kurios lyg nedrąsūs kylančios saulės spinduliai po truputį nušviečia paprastų žmonių kasdienybę.
Lietuvos verslo dovana Zambijos kaimui – mokykla
Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“ jau ketvirtus metus dalyvauja tarptautinėje programoje „Zambia EveryOne“, kurios vienas iš tikslų – padėti nutolusiuose šalies regionuose gyvenantiems vaikams įgyti bent pradinį išsilavinimą. Šiais metais prie projekto prisijungė lietuviško kapitalo įmonė UAB „Rubineta“, kuri siekdama prisidėti prie ilgalaikių teigiamų pokyčių viename skurdžiausių Zambijos regionų, nusprendė padovanoti Mikutos kaimo bendruomenės vaikams tikrą mokyklą.
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ organizuotos misijos į Zambiją metu buvo įcementuota simbolinė pirmoji Mikutos kaimo mokyklos plyta ir tokiu būdu pradėtos oficialios „Rubineta mokyklos“ statybos. Afrikos žemyno pakraštyje, statybų vietoje iškilo būsimos mokyklos iškaba, kurioje Lietuvos ir Zambijos trispalvės simoblizuoja, kad tūkstančiai kilometrų ir net skirtingi pasaulio pusrutuliai ne kliūtis ištiesti pagalbos ranką, nes širdies gerumui nėra nei sienų, nei ribų.
Mikutos kaime statomoje mokykloje bus įrengtos dvi klasės, kuriose vienu metu galės mokytis 30 vaikų. Iš viso planuojama suburti 8 vaikų grupes, kad mokyklą galėtų lankyti 240 vaikų. Mokykla bus nemokama, todėl taps prieinama net pačioms vargingiausioms bendruomenės šeimoms. Mokykloje vaikai pabaigs keturias klases ir įgis pradinį išsilavinimą. Tai yra įprasta nedidelėse Zambijos gyvenvietėse. Šiuo metu Mikutos kaime yra du mokytojai, kurie lankydami pagrindinę mokyklą įgijo 9 klasių išsilavinimą. Prie „Rubineta mokyklos“ projekto prisijungusi Zambijos švietimo ministerija įsipareigojo atsiųsti bendruomenei tikrą mokytoją, įgijusį aukštajį išsilavinimą ir turintį pedagogo kvalifikaciją. Tai puiki žinia visiems kaimo gyventojams, nes išsilavinęs žmogus nuo didmiesčių nutolusioje uždaroje provincijoje yra didelė vertybė. Taip pat Zambijos švietimo ministerija įsipareigojo skirti finansavimą naująją mokyklą lankančių vaikų maitinimui, o tai yra gyvybiškai svarbu ant bado ir skurdo ribos balansuojančioms šeimoms.
Šiandien bendruomenės nariai dar pluša statybose, tačiau mažiausieji Mikutos kaimo gyventojai su nekantrumu jau laukia dienos, kai galės praverti naujos, tikros mokyklos duris.
Tarp Afrikos ir Lietuvos
Afrikos žemyno pakraštyje yra kitoks pasaulis. Toli nuo Lietuvos, skurdžiausiose pasaulio valstybėse gyvena žmonės, kuriems likimas dovanojo sudėtingus istorijos vingius ir savitas gyvenimo aplinkybes. Mums nėra paprasta suvokti kitos kultūros gyvenimo būdą, žmonių mąstymą bei priimamus sprendimus. Tačiau vertindami, nebūkime labai griežti ir kategoriški, nepamirškime atsižvelgti į tai, kad ne visos šalys gali didžiuotis mums įprasta infrastruktūra, švietimo ar sveikatos apsaugos sistema. Žmonių galimybės tobulėti ir augti nėra vienodos. Mūsų pasaulyje dar ir šiandien yra vaikų, kuriems elementarios pradinukų lygio žinios yra nepasiekiamos.
Norint iš tiesų suprasti Afriką, reikėtų versti daugybę senų istorijos puslapių, kruopščiai dėlioti prieštaringus faktus ir smulkias detales iš kurių susideda visuma, ieškoti atksakymų galimų priežasčių ir pasekmių sekose, tačiau be didelių išvedžiojimų aišku, kad labiausiai skurstančioms žemyno šalims po vandens ir maisto visų pirma reikalingas švietimas bei ugdymas. Zambijoje, nedideliuose nuo civilizacijos nutolusiuose kaimeliuose, gyvena žmonės lygiai tokie patys kaip mes. Jie turi savo rūpesčius ir džiaugsmus, augina vaikus bei kaip išmanydami stengiasi dėl jų gerovės, skiriasi tik mūsų esminiai poreikiai, svajonės ir gyvenimo dovanotos galimybės jas realizuoti. Paprastų žmonių likimai tolimoje šalyje nėra mūsų tautos atsakomybė. Kaimelis Zambijoje tėra dar vienas būdas pasidalinti savo širdies gerumu. Jeigu tik yra noras. Padėti Afrikai nėra privaloma, kiekvienas turi teisę pasirinkti – užjausti ar ne, ištiesti ranką svetimam vaikui arba praeiti pro šalį.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ primena, kad paaukoti skurstantiems Zambijos vaikams gali ir tu. Skambink arba siųsk SMS įrašęs žodį ZAMBIJAI telefonu 1419. Tavo auka – 5 Lt (1,45 Eur).
