„Pasiilgstu mokyklos, senųjų laikų, tačiau į sentimentų sąrašą egzaminai neįeina”, – šmaikštauja 47 metų žavią barzdą nešiojantis Raimundas Milašiūnas. Su 19 metų psichoterapeutu bei 7 metus psichoanalitiku dirbančiu Raimundu šnekamės neišsemiama, kiekvienam abiturientui galvos skausmą sukeliančia, tema – egzaminus. Tačiau jie – tik smulki viso mūsų aplinkoje esančio įtakingo edukacinio proceso dalelytė, kuriame taip pat dalyvauja ir mokytojai, ir mokiniai. „Mano patarimai remiasi ne tik teorija, bet ir praktika. Atsakymuose galite rasti dalelę manęs“, – sako R. Milašiūnas. Tai kaip gi gyvena abiturientai, ir ne tik, šiuo jau prasidėjusiu egzaminų laikymo laikotarpiu?
– Artėja daugelį gąsdinantis egzaminų periodas. Su kokiomis problemomis gali susidurti abiturientas?
– Egzaminų periodas kiekvienam abiturientui yra ne tik jėgų, bet ir savo asmenybės, vietos pasaulyje išbandymo periodas. Jo sėkmė ar nesėkmė tampa ne tik jo paties, bet ir žmonių, kurie į jį yra sudėję gausybę lūkesčių, vilčių ir troškimų, problema. Žinoma, kad kalbu apie abiturientų tėvus, senelius, mokytojus. Ir jei mokytojai ar seneliai nėra tokią didelę įtaką vaikams darantys asmenys, tai tėvų įtaka yra labai didelė. Kad ir kaip bandytume tą neigti, kad ir kaip stengtumės atmesti tėvų įtaką, jie jau nuo mažens tampa mūsų vidinio pasaulio dalimi. Ir tėvų lūkesčiai bei poreikiai nuo mažens įsitvirtina mūsų vidiniame pasaulyje. Dalis jų yra sąmoningai perduoti, bet dalis tampa mūsų vidinio pasaulio dalimi netiesiogiai, per kalbas apie kitus žmones, palyginimus su kitais vaikais ir t.t. Kartais tėvai savo vaikams perduoda ir savo pačių neišsipildžiusias svajones. Taigi taip nutinka, kad mes nevalingai imame tenkinti kitų žmonių užgaidas, nors reikėtų pasirūpinti savimi. Ir vargšas abiturientas ima kovoti ne vien už savo būvį, bet ir už tėvų bei kitų svarbių žmonių pripažinimą. Tai ir yra didžiausia problema – egzaminas tampa ne tik žinių, bet ir santykių su tėvais bei kitais žmonėmis išbandymu. Bėda ta, kad tie žmonės neretai jau tampa mūsų vidinio pasaulio dalimi: vertybėmis, reikalavimais sau, troškimais, lūkesčiais. Bet svarbiausia, kad jis gali nulemti ir abituriento savivertę: kuo griežtesni vidiniai reikalavimai, tuo didesnis pavojus nesėkmės atveju kristi į krizės duobę...
– Koks galėtų būti problemų sprendimo būdas?
– Svarbiausia nepamiršti – kas benutiktų, tai yra mūsų pačių reikalas ir mes neprivalome kam nors atsiskaityti. Mūsų sėkmė ar nesėkmė – tėra tik mūsų sėkmė ir nesėkmė. O egzaminas visuomet yra loterija: išsitraukei sėkmingą – laimėjai, nesėkmingą – pralaimėjai. Nesėkmingas bilietas šiuo atveju yra ir per didelė atsakomybė. Tiesiog pabandykite prisiminti: mes niekada netampame blogesni dėl vienos ar kitos nesėkmės. Gal pasiseks kitą kartą (gyvenimas nestovi vietoje, net jei tektų laikyti egzaminus kitąmet), gal jūsų vieta kitur, o ne mokslo pasaulyje... O šiaip: pasaulis nėra tobulas, ir jame nėra tobulų žmonių...
– Kaip turėtų elgtis mokinio tėvai bei draugai šiuo laikotarpiu?
– Iš jų tereikia vieno – palaikymo. Gal jūsų vaikui reikia patarimo, o gal tik nuraminimo. Vienas palaikantis žodis gali daug nuveikti. Svarbiausia parodyti vaikui, kad mes juos mylime besąlygiškai, nes tai irgi kelia savivertę ir padeda būti sėkmingesniems. Juk tėvai, kaip jau, matyt, supratote iš ankstesnių mano atsakymų, neretai į savo vaikus sudeda visus neįgyvendintus lūkesčius, ima juos lyginti su kitų tėvų vaikais, o tai sukelia įtampą ir jiems patiems, ir persiduoda abiturientui. Čia kaip ir vaikui, taip ir jo tėvams reikia prisiminti, kad pasaulis ir jame gyvenantys žmonės nėra tobuli. Ir jei jūsų vaikui nesiseka, prisiminkite, kad jam ir taip ne saldu, tai kam jį dar labiau menkinti? Juk geras žmogus yra žymiai didesnė vertybė nei kartais sausa ir abejinga mokslo žvaigždė.
– Kaip rekomenduotumėte mokytis, gilinti žinias likus dar šiek tiek laiko iki egzaminų?
– Šiuo atveju labai tinkama sena patarlė: neprivalgęs – neprilaižysi. Kas nesimokė, tiems jau gerokai per vėlu išmokti. Bet kito pasirinkimo, deja, jie nebeturi. Teks pasikankinti... O tiems, kurie mokėsi, tereikia prisiminti, kad mums nuolat atrodo, jog kažko vis trūksta. Tai gal ir minėtų vidinių reikalavimų sau, tėvų į mus suprojektuotų lūkesčių rezultatas? Todėl nereikia stengtis išmokti dar ir dar ką nors. Jums tereikia pakartoti turimas žinias, kad jos įgautų atmintyje tam tikrą loginę sistemą. Ir nepamirškite, kad prieš egzaminą atrodo, jog neprisimenate nieko, bet tai mūsų psichikos saviapgaulė. Kai reiks, viską atsiminsite. O mokantis reiktų nepamiršti vienos taisyklės. Nuolatinis monotoniškas darbas visuomet žmogų išvargina labiau nei tas, kuris derinamas su kitokia veikla. Pavyzdžiui, protinis darbas su fiziniais pratimais. Todėl ruošiantis egzaminams būtų labai naudinga bent vakare protinį darbą keisti į sportą ar apsilankymą koncerte. O egzamino išvakarėse būtų naudinga protinį darbą baigti gerokai iki miego.
– Šįmet pirmieji kalbų egzaminai vyks dar nepasibaigus mokslo metams. Kaip tai galėtų veikti mokinį?
– Papildoma įtampa. Maža to, kad reikia tęsti kasdienius mokslus, tai dar ir egzaminui ruoškis. Nukentės arba eiliniai mokslai, arba pasirengimas egzaminui. Duok Dieve, kad bent mokytojai suprastų, jog dabar ne laikas abiturientus spausti, ir neverstų atsiskaityti kasdienių dalykų. O abiturientui dar viena negailestinga gyvenimo mokykla: švietimo reformatoriai keistų idėjų iš tikrųjų nestokoja. Kasmetiniai egzaminų tvarkos kaitaliojimai nesukuria nieko gero – jie tėra tik nestabilumo ir nesaugumo nešėjai. O nesaugumas, kuris tiesiogiai priklauso nuo nestabilumo ir negalėjimo numatyti situacijų, tampa ir papildomu įtampos šaltiniu.
– Kodėl egzaminai tokie sureikšminti?
– Todėl, kad egzaminas nėra vien egzaminas. Savyje jis visuomet slepia kai ką daugiau. Tai ir savivertės pojūtis, ir galimybė įrodyti tiek sau, tiek ir aplinkiniams savo pajėgumą ar sugebėjimą išsisukti net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Galų gale tai ir jau minėti lūkesčiai, kuriuos į savo vaikus sudeda tėvai, seneliai, mokytojai. Abitūros egzaminai apskritai yra daug reikšmingesnis dalykas nei egzaminai universitetuose, nes jie vieninteliai ir nepakartojami. Pasikartojimas tegalimas jau kitąmet. O tai jau visa istorija – gėdos, nesėkmės, atidėtų ar net sudužusių vilčių istorija. Universitete egzaminai tampa kasdienybe, ir vieno jų neišlaikymas (nekalbant apie prastesnį išlaikymą) dar nieko nesugriauna. Kita vertus, mes linkę sureikšminti ir tam tikrus gyvenimo lūžius, vienokių ar kitokių etapų pabaigas ir pradžias. Tai šit abitūros egzaminai ir simbolizuoja tokią pabaigą – atsisveikinimo su vaikystės nerūpestingumu pabaigą.
– Kaip manote, kiek daug egzaminai nulemia likusį gyvenimą?
–Tai priklauso ir nuo paties asmens. Jei į juos sudėta daug vilčių, sugerta daug artimų žmonių lūkesčių, gyvenimas nenusisekus egzaminams gali atrodyti žlugęs. Tačiau jei prisimintume, kad niekas niekada nesibaigia, o kiekviena pabaiga suteikia naują pradžią, tai suprastume, kad net ir neišlaikyta sesija leidžia kartais net ir perkainoti vertybes. Gal mano vieta ne moksle? Gal verta padirbėti, ir tik po to nuspręsti savo ateitį? Ir svarbiausia – juk galima po metų bandyti darkart. Turite metus laiko pasiruošti taip, kad grėsmės žlugti nebeliktų. O nesėkmė dar niekuomet nerodo žmogaus nevykėliškumo.
– Daugelis mokytojų nevengia pasakyti aštresnio žodžio taip demoralizuodamas abiturientą, kaip „tu egzamino neišlaikysi“. Kodėl mokytojai taip elgiasi? Kaip turėtų reaguoti mokinys?
– Mokytojas yra toks pats žmogus kaip ir visi kiti: su savo silpnumais, trūkumais ir emociniu krūviu. Šiandien mokytojo emocinę naštą dar labiau padidina švietimo reformatorių veiksmai, kurie nesaugumą ir bejėgystę kelia ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Maža to, mokytojo profesija yra gerokai nuvertinta. Iš jo neretai šaiposi ne tik biurokratai, bet ir paprasti žmonės, o mokinių tėvai užkrauna ant jų pečių ir nuo savęs bandomą nusimesti atsakomybę. Ir jei dar pridėtume pačių mokytojų asmenines problemas ir išgyvenimus, gautume nemažą puokštę. Tuomet kyla dvejopa situacija. Viena vertus, mokytojas stengiasi numesti savo atsakomybę ant vaiko tam, kad nebūtų nuvertintas dar sykį. Jis sako „tu egzamino neišlaikysi“, ir jei kas nutinka, bent jau gali sakyti, kad tai ir numatė, o jo atsakomybė mažėja. Kita vertus, būdamas žmogus, mokytojas irgi kartais „nuleidžia garą“ ant silpnesniojo. Taip paprastas posakis gali virsti įžeidžiančiu ir tulžingu nuvertinimu tam, kuris ir pats „sėdi ant parako statinės“. Mokiniui ką nors patarti, kai jau incidentas nutinka yra labai sunku. Suprantu, kad neįmanoma nereaguoti į nuvertinimą, bet verta pasverti, ar nėra taip, kad mokytojas ne visai tinkamai sprendžia savo problemas. O gal galima užbėgti už akių tokiems įvykiams ir pačiam? Pripažinkime, kad ir mokiniai dažnai nėra pagarbūs savo mokytojui, kuris, deja, virsta savotiška svetimas emocijas sugeriančia kempine. Tik abipusė pagarba gali duoti vaisių ir padėti išvengti nuvertinimų ir įtampos iš abiejų pusių.
– Dabartinė švietimo sistema Lietuvoje. Kokia ji yra augančiam individui?
– Dabartinės švietimo sistemos trūkumas – jos nestabilumas. Kasmet keičiama egzaminų tvarka, perlaikymo ir neperlaikymo galimybės, egzaminų skaičiaus kaitaliojimas palieka atspaudus bręstančio individo asmenybėje. Žmogus – būtybė, kuri ieško saugumo, o saugumo garantas – stabilumas. Ypač tai svarbu trapiai paauglio sielai. Juk abiturientas, deja, gyvena paauglystės viduryje. Tai apie kokį sveikumą ir saugumą galime kalbėti, jei nuolat tenka gyventi ir nestabilume?
– Praraja tarp mokinių ir mokytojų. Mokytojai žemina mokinius, mokiniai maištauja prieš mokytojus. Iš kur ji atsiranda? Kaip tai veikia mokymosi kokybę bei požiūrį į mokslą? Kaip skatinti mokytojus nusileisti ant žemės, o mokinius būti pakantesniais?
– Kaip jau esu minėjęs, tiek mokiniai, tiek ir mokytojai turi savo asmeninį gyvenimą, kurį neretai „atsineša“ ir į mokymosi ar darbo vietą. Jei tas asmeninis mokytojo gyvenimas, o ir švietimo funkcionierių požiūris reiškia mokytojo nuvertinimą, tai skatina ir jo bandymus su tokiu menkavertiškumu tvarkytis ne visai adekvačiomis priemonėmis. Kitų nuvertintas žmogus neretai ginasi per dar kitų nuvertinimą. Mokinys visuomet yra silpnesniojo pozicijoje, todėl ir agresija prieš jį yra „geras“ būdas savo menkavertiškumui įveikti. O jei dar ir pats mokinys maištauja... Jis tiesiog pats save pasiūlo kaip objektą pykčiui išlieti. Mokytojo agresija, savo ruožtu, irgi pradeda užburtą ratą, nes į ją jau atsako ir moksleivis, kuris taip bando tvarkytis su savo įtampa ir ginasi nuo bandymų nuvertinti. Mokslai nuo to nukenčia, nes ir pats dalykas, ir jo mokytojas ima atrodyti „kvaili“, motyvacija krenta, rezultatai – taip pat. Sprendimas vis tik čia paprastas: reikia tik laiku sustoti ir neleisti tam „užburtam ratui“ suktis. Tiek mokytojas, tiek ir moksleivis neturėtų pamiršti, kad abu gali turėti savo problemų, kurios nuspalvina santykį, ir abu turėtų gerbti vienas kitą: nežeminti, nenuvertinti. Čia vėl tinka tas „užburtas žodis“: tobulų nėra. Gal tai suteiktų didesnės tolerancijos galimybę?
– Mokytojai kartais naudoja numylėtinių išsirinkimo sistemą. Kaip ji veikia skirtingų frontų mokinius?
Galbūt šioje vietoje mes prieiname prie dar vienos temos: pačių mokytojų nepasitikėjimo savimi ir savo kompetencija. Menka savivertė verčia mokytoją ir dirbant bijoti kritikos, abejonių jo kompetencija. Tuomet ir tenka gintis ne tik nuvertinant kitą, bet ir ieškant pataikūnų, kurie galėtų patvirtinti, kad „su manimi viskas tvarkoje“. Tokie mokytojų „numylėtiniai“ irgi siekia panašių tikslų. Jie nebūtinai yra pažangūs geruoliai, bet labiau savyje daug agresijos slepiantys prisitaikėliai ir manipuliatoriai. Pataikavimas mokytojui jiems gali būti būdas išgyventi ir išlaikyti savivertę. Bet paklausykime ką tokie žmonės apie savo „mylimus“ mokytojus kalba už klasės ribų. Todėl ir manau, kad toks tvarkymosi su klase būdas ne tik neužtikrina tvarkos, bet skatina skilimą ir konfliktus bei mokymosi motyvacijos kritimą.
– Kaip manote, koks pats tiksliausias ir kilniausias žinių panaudojimo būdas?
– Nėra nei tiksliausio, nei kilniausio žinių panaudojimo būdo. Svarbiausia, kad asmuo žinias panaudotų tinkamai tiek sau, tiek jį supantiems žmonėms. Jei kas nors nuo jo kenčia, tai jau yra problema. O apskritai negalima pamiršti, kad gyvenimas nėra vien žinių naudojimas ir darbas vardan kažko. Tik tinkamas laiko tarp darbo ir atsipalaidavimo, poilsio paskirstymas gali atnešti naudą tiek pačiam žmogui, tiek su juo gyvenantiems, dirbantiems ar jo darbo vaisiais besinaudojantiems asmenims. Įtampa, perfekcionizmas, darboholizmas ar net didžiavimasis savo „begalinėmis“ žiniomis gali tapti problema ne tik pačiam, bet ir kitiems žmonėms...
