Skaitytoja: gydytojai išgelbėjo neišnešiotą mūsų dukrą, suteikė jai antrą šansą gyventi

Mūsų kūdikiui suteiktas dar vienas šansas gyventi. Be specialistų pagalbos turbūt jo neturėtume. Viskas prasidėjo grąžią rugpjūčio 15 dieną. Namuose tvarkėmės su vyrų ir vyresniaja dukra ruošemės kūdikėlio atėjimui, kuris turėjo gimti lygiai už mėnesio, bent jau taip planavome. Su vyru surinkinėjome sekciją ir lovą kuriuos buvome išsirinkę vyresnioji pagalbininkė padavinėjo tėčiui varštelius ir lentutes,beabejo aš vizuoliai vertinau vaizdą,nes negalima buvo nei kelti nei persitemti,nes turbūt kaip ir kekvienai besilaukiančiai moteriai derėtu pasisaugoti paskutiniais mėnesiias. Tačiau besijuokiant nuo gerų emociju,kad gali gale baigėsi remontai ir galima statyti baldus ir ruoštis pilvo šone pasijudo diegulys,iš pradžių pamasčiau,kad tai yra tiesiog spazmas arba paruošiamukai nes juk liko tiek nedaug jau buvo 36savaitėlės,dieguliukui užėjus jis praėjo, stebėjau laikrodį ir valandos bėgyje nepasirodė jokiu skausmu, apsiraminau ir nusprendžiau truputėli pasivaikščioti lauke,kadangi gyvename nuosavame name tai lauke galime būti dažnai. Jau vakarėjo buvo kažkur 19val vakaro ir su vyresniaja dukryte nusprendėme pasižiūrėti ką veikia mūsų nesenai isigytas naujasis augintinis mūsų mažasis draugas šuo. Išėje į lauką viska slyg ir buvo tvarkoje, tačiau einant atgal i namus sudiegė dar stipresni sskausmas nei dienos metu,atsistojau vidurį kiemo ir niekaip negalėjau pajudėti,dukra nubėgo ieškoti vyro, vos ne vos priejau prei laiptų ir jais užlipau tačiau skausma sniekaip nemalšinosi,vyras pamates mane juokėsi eidamas nes nemanė jog kažkas rimto tačiau kai pamatė kad ašaros kaupiasi mano akyse pribėgo ir paklausė kas nutiko. Po 5 minučių tašės ir dokumentai buvo automobilyje ir mes jau važiavome į Vilniaus gimdymo namus esančius tyzenhauzuose,patys gyvename užmestyje iki Vilniaus važiuoti reikia apie 40km, tačiau kai važiavome nesijuto tie kilometrai atrodė kad važiuojame amžinybę,skausmas vėrė nugarą,pilvą,strėnas... Galvoje sukosi įvairios mintys...Vyras pergyveno labiau nei aš... Važiuodamas pastoviai kartojo : -Nesijaudink viska sgerai..aš stengiuosi..mes jau netoliese... Jo pasakimas ramino tačiau protas suvokė tik vieną MUMS PER ANKSTI. Buvo like dar 4 savaitėlės. Atvykome i priemimą per 10-15min. Įžengę į priemimą truputi apsiraminome tiek aš tiek vyras,sesutė papčiusi mano veido išraišką paklausė kas nutiko. Paparakojau kas nutiko ką jaučių ir tada jie paguldė į gimdymopalatą, paskambinome savo daktarui su kuriuo buvau susitarusi. ( daktaras Kalinauskis) Niekuom nepsitikėjau daugiau negu juo,nes jis ne tik visą laikotarpi stebėjo tačiau pas ji jau lankomes 7 metus ir jis atsakingas žmogus. Taigi kaip ir minėjau rugpjūčio 15diena,gimdymas jau buvo prasidėjas vanduo nubeges tačiau kaklelis neatsidarinėjo, kūdikėlis buvo jau pakeliui bet manopačios oranizmas nesuvokė kad jau gimdau. I gimdymo namus atvyko ir mano tėvai ir vyras nesitraukė nei minutės, mama visada buvo šale, visi pergyveno ir bandė padėti kaip galėjo, specialistai ( daktaras,akušerė,seselės) nebežinojo ką daryti gimdymas buvo labai sunkus,praėjus 17 valandų po vandenų nubėgimo skausmas buvonežmoniškas atrodė kad viduje viskas plyšta,tačiauvaiko rodiklei viis buvo nromalus. Buvau labai pavargusi,nebeturėjaunei aš nei artimieji jėgu, atėjas daktaras liepė paruošti operacinę ir suleisti apidūrą. Norėjo atlikti cezario pjūvi nes kaklelis po tiek laiko nebuvo atsivėre. Tačiau kai tik pradėjo veikti vaistai suleisti į stuburą,viska spasikeitė,gimdymas pradėjo eiti savo eiga kaip ir turi būti. Dabar tik suprantu kad riekėjo anksčiau visą tai atlikti,nes visą tą laika kenčiau nežmoniškus skausmus,o po nuskausminamujų pajutau palaima ir atsipūtimą,nebeskaudėjo,buvau pasiryžusi dabar gimdyti pati. Ir štai paskutinės minutės. Nepamenu tiksliai visko, tačiau pamenu jog nuo išsilpimo jau nebeturėjau jėgu, man kažkas sako stumk,o aš negaliu nes jaučiu kad prarandu saminę,tada kažkas mane prabudino,o prabudino amoniako kvapas nosyje...ir po poros akimirkų girdžiu kaip daktaras sako viskas... Tada suvokiau o kur vaiko verksmas... Šuktelėjau kodėl vaikas neverkia,o daktaras nusišypsojes pasako sveikinu mergytė,ir po tų žodžiu išgirstu kaip tyliai ir gražiai suknerkia mano kūdikėlis... Kai tik išgirdau kad vaikas verkia apsiraminau ir atsipalaidavau. mintyse sukosi tik vienintelės mintys, viskas gerai po 18valandų pagaliau viska sbaigėji ir galu gale galiu pailsėti... po poros minučiu į gimdykla atėjo vyras,ašaros akyse vos vos laikėsi,tačiau neparodė silpnumo. apkabino mane pabučiavo ir padėkojo už nuostabia dukrytę... išgirdau kaip daktaras su sesutėmis svarstė kiek svorio ir kiek ūgio... tuo metu man taip palengvėjo... apžiūrėjes daktaras pasake : -mergytė sveika 9balai iš 9, 51cm 2kg770g. rugpjūčio 16diena, 13valandų 55minutės. Taigi mes gimėme ir mums viskas gerai,atnešė man dukryte parodė kokia ji yra graži,tačiaubegalo mažytė ir gležnutė, verkė net ašarytės redėjo,buvo raudonutė ir ant kūnelio matėsi balti laimės marškinėliai. gimėme su kaip sakoma marškinukais. po 10minučiu turėjimo ją rankose atėjo vaiku gydytoja ir pasakė jog pasiemą ją stebėjimui ir kad kitos dienos ryte ji atneš mažyle, nes man reikia pailsėti. Sutikau. Mane perkėlė į palatą. Vyras išvyko namo pailsėti taippogi. Nusprendžiau numigti ir truputi pailsėjusi vėliau nueiti pas savo naujagimę. Nusnūdau maždaug gal 2 valandžiukes ne daugiau ir atsikėlusi pajutau kažkokį neramumą širdyje,apsirengiau ir paprašiau sesutė jog ji mane palydėtu pas kūdikėli. Sesutė išsigandusi žiūrėjo į mane ir siūlė dar pailsėti,tačiau aš nesutikau. palydėjo ji mane į vaikų skyriu, įėjau į skyrių ir pamačiau savo vaiką prijungtą prie aparačiųkų,tokią mažytę ir bejėgę,o juk ji verkė ir judėjokai ją mačiau paskutinį kartą. Po to ką pamačiau negalėjau žiūrėti buvo begalo skaudu ir nesuprantama kaip sveikas vaikas taip gali atrodyti ir kaip jis gali taip greitai susilpnėti. Daktarė maaiškino jog kai pradėjos tebėti jai pasidarė blogiau, plautukai nebuvo išsivystę sunkiai kvėpavo ir jie privalėjo pajungti aparatus,kad išgelbėtu ir padėtu. Gimdymo namie prabuvome 2 paras,po to mum spablogėjo ir mus perkėlė į intensyvios terapijos skyrių Santariškių klinikuose, ten paaiškėjo jog mums netik plaučiu nepakankamumas tačiau ir kaklo slanstelio traumą įgyta gimdymo metu,bei kažkokia infekcija kuri išsivystė gimus. Buvo siaubinga, aparačiukai pipsėjo,ji visą laiką miegojo,nes jai skaudėjo kaip aiškino daktarai. Prie jos negalima buvo būti visą laiką,o tai yr apats blogiausias dalykas po visko. 4paros renimacijoje kas 3 valandas važinėdavome ir vežiojome pieną, kad ji turėtu nuo ko stiprėti. Ir štai 5paroje klinikose sulaukiame ankstyvo skambučio, jog mums gerėja ir kad mes esame perkeliami į skyriu skirta išnešiotiems vaikams. Turbūt nieko nėra geriau ir nuostabiau kai išgirsti jog tavo vaikui yra viska sgerai ir kad jau greitai viskas susitvarkys. po 15min mes jau buvome pas savo dukrytę,laukėme ir pildėme visus reikiamus dokumentus kad galėčiau būti su ja dieną ir naktį. Vyras ir vyresnioji dukra buvo šale, mažylė buvo atjungta nuo visų aparatų,ji kvėpavo pati...maždaug po kokios valandos atėjusi sesutė išsigando ir pasakė jog kažkas negerai, Taip ir vėl musm buvo blogai... Tada kaip iš giedro dangaus nukrito vėl nauja bėda... išsigandau ir aš ir vyras... Bet labai greitai suregavo ir seselės ir daktarai.... pajungė mus vėl prie aparatų,kvėpavome sunkiai tačiau pačios... vienintelė paguoda buvo ta kad galime būti šale ir ji gali jausti jog yra ne viena. diena po dienos, naktis po nakties mes stiprėjome,kekvienos dienos vizitacija mūsų būklė gerėjo ir po 4 parų skyriuje mums nuėmė aparačiukus,ištraukė zonduką,5 paroje dukrytė mane nudžiugino pradėjo žysti krūtį. praėjus savaitei mes atsigavo ir mus išleido namo. Buvome stiprūs ir nieka sneistikėjo kad taip greitai atsistosime ant koju,tačiau atsistojome ir dabar mes jau esame namie ir džiaugiames kad mums ne tik daktarai bet ir dievas dave dar vieną galimybę gyventi.Mums jau yra 1mėnesiukas,mes sveriame 3kg420g ir 54cm ūgio. šypsomes ir džiaugiames kekviena dienele. Begalo esame dėkingi visiems kas mums padėjo ir kas palaikė,specialistams už greitą regavimą ir buvima visada šale. Daktarui Kostui Kalinauskiui už tai kad visą laiką buvo šale ir darė viską kad tik viskas būtu gerai gimdymo metu. Akušerėi už tai kad padėjo mūsų stebuklui ateitį į šį pasaulį. Vilniaus gimdymo namų akušerijos skyriaus daktarei Simonai Radžvilaitėi už koncultacijas Vilniaus gimdymo namų kūdikių skyriaus vedėjai Silvai narbutienėi, daktarams už tai kad atliko viska ir greitai regavo į pablogėjimą. VšĮ VULSK filialui- Kudikių intensyvios terapijos skyriui-vedėjai Rimutėi Vaitkevičienėi ir jos personalui.Jog stebėjote ir darėte viską kad mes augtumėme. Išnešiotų naujagimių skyriaus gydytojai Jolitai Biliuvienėi už viską ką jūs darėte dėl mūsų.Dėkojame kad mumis rūpinote. taipogi norime padėkoti visiems specialistams kurie mus stebėjo už profesionalų darbą ir ižvalgumą, Taip pat visiems artimiesiams ir draugams už tai kad buvo šale ir palaikė ne tik morališkai bet ir prichologiškai...