Susidūrę su tokia situacija visą kelią iki namų galvojom, kaip įmanoma nekreipti dėmesio į žmogų, kuris guli pirmose eilėse vidury sėdynių kniūbščias pilname autobuse žmonių. Tiesą pasakius, nežinau...
Gruodžio 13 dieną po dienos darbų Vilniuje, Rygos stotelėje, įlipome į greitąjį 2G autobusą, jis važiuoja maršrutu Santariškės – Stotis. Autobusas buvo pilnas žmonių – gale net susigrūdę, o priekinės autobuso eilės laisvos.
Nuėjome atsisėsti, ir pamatėme „priežastį“, kodėl autobuso priekis buvo tuščias, o galas sausakimšas. Tarp sėdynių buvo kniūbščias suklupęs žmogus, galvą įrėmęs į autobuso grindis, nejudėjo. Panašu, kad jis buvo išgėręs, tačiau tvarkingai apsirengęs. Man kilo įtarimas – juk žmogus ne šiaip parklupęs... Su draugu atkėlėme žmogų, ištiesėme, patikrinau pulsą, jo neapčiuopiau... Pradėjome šaukti vairuotojui, kad stotų. O jis visiškai ramiai sako: „Girtas, aš jau nuo Santarškių jį vežu. Stoty greitoji paims.“
Pradėjome šaukti vairuotojui, kad stotų. O jis visiškai ramiai sako: „Girtas, aš jau nuo Santarškių jį vežu. Stoty greitoji paims.“
Pradėjau šaukti, kad jis jau mėlynuoja, ir kad tučtuojau sustotų. Iškvietėme greitąją. Draugas tuo metu prasegė marškinius, tačiau žmogaus veidas ir ausys pradėjo dar labiau mėlynuoti. Į mus abejingai žiūrėjo keleiviai: net su tokia nuostaba ir pasišlykštėjimu, suprask, kam mes visa tai darom? Viršuliškių stotelėje vairuotojas šiaip ne taip sustojo ir sako: „Tai gal išneškit jį?“ Lyg jis būtų koks daiktas, o ne žmogus.
Priėjo kita mergina, taip pat patikrino pulsą. Vairuotojas tik skėsčiojo rankom – ir viskas. Sakė, kad pradžioje prie Santariškių kvietė greitąją, tačiau buvo daug klausimų: kurioje vietoje? Kaip patikrinti žmogaus būklę? Tiesiog, jo galva, per daug klausimų. Ir jis nusprendė: „Ai, kas čia bus, nuvešiu iki stoties, juk reikia maršrutą pabaigti.“
Ar žmogus yra bulvė, kad galima taip spręsti? Isteriškai rėkdami privertėme vairuotoją sustoti Viršuliškių stotelėje, nors jis ir nenorėjo. Iš viso autobuso, kuriame apie 20.30 val. buvo tikrai daug keleivių, atsirado tik trys žmonės, kuriems rūpėjo kito žmogaus sveikatos būklė. Po 8 minučių atvažiavo greitoji, ji žmogų gaivino apie 30 minučių, tačiau jo gyvybės neišgelbėjo. Jis mirė.
Greitosios darbuotojas sakė, kad net 10 minučių galėjo išgelbėti šiam žmogui gyvybę...
Iš viso autobuso, kuriame apie 20.30 val. buvo tikrai daug keleivių, atsirado tik trys žmonės, kuriems rūpėjo kito žmogaus sveikatos būklė.
Nežinau, ar mano prigimtis tokia, kad visus kaltinu, tačiau mane šokiravo žmonių abejingumas ir vairuotojo nežmogiškumas. Greitosios pagalbos medikams konstatavus mirtį, dar pastovėjome prie autobuso, norėjome sulaukti policijos: tikrai buvo toks pyktis, tačiau ką mes pasakysime? Kad vairuotojas buvo abejingas ir jam nerūpėjo, ar kad mūsų visuomenė tokia supuvusi, kad net baisu pagalvoti – net į žmogaus gyvybę visiems nusispjaut? Nebelaukėme policijos...
Pajudėjome namų link, tik tos mintys galvoje nedavė ramybės: jaunas vyras, kokių 40 metų. Na taip, gal kažką šventė – penktadienis juk. Išgėrė, o šiandien į savo šeimą negrįš... Kokioje visuomenėje mes gyvename, kokioje aplinkoje augs mūsų vaikai, jei net žmogaus gyvybė yra nieko verta???
Šiuo straipsniu noriu pasakyti, kad, mieli žmonės, nebūkite abejingi, juk gyvenime nežinia, kas nutiks: galbūt Jūs vieną gruodžio vakarą važiuosite namo išgėręs. Jums pasidarys bloga ir Jūs nukrisite tarp autobuso sėdynių, jausite kaip gęsta Jūsų gyvybė, o autobuso keleiviai pro jus praeis ir ramiai atsisės autobuso gale, laukdami savo stotelės išlipti...
(Autobusas 2G Santariškės – Stotis, autobuso numeriai VVB 292).
PRAŠAU, IŠSPAUSDINKITE. NEBEŽINAU, TARP KOKIŲ ŽMONIŲ GYVENU, GAL BENT KITĄ KARTĄ, KAI KAM NORS TAI ATSITIKS, ŽMOGUS, SKAITĘS ŠĮ STRAIPSNĮ, NELIKTŲ ABEJINGAS.
Su pagarba, Margarita, VGTU studentė.
