Kovo 13-oji – Pasaulinė inkstų diena. Šia proga noriu papasakoti dviejų draugių istoriją.
Dvi čiauškančios bičiulės pasibeldė į biuro (Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM) duris. Linksmos, besišypsančios. „Atėjome aplankyti likimo draugės, užsukome ir pas jus“, – pravėrusios duris prisėdo arbatos puodeliui.
Tai vilnietė Justina ir Fausta iš Palangos.
„Mes visada susitinkame, kai viena į kitos miestą atvykstame. Ir šiandien turime daug planų – ir bičiulę norime aplankyti, gulinčią po transplantacijos, ir į TV bokštą reik užkopti“, – toliau klega merginos. Jų draugystė prasidėjo prieš metus, nevyriausybinės pacientų organizacijos „Gyvastis“ surengtoje stovykloje. Kas atvedė į šią organizaciją jaunas merginas? Liga. Inkstų nepakankamumo sukeltos komplikacijos ir inksto transplantacija. Ligos diagnozė, dializės procedūros, donorinio inksto laukimas. Transplantacija. Abiejų merginų istorijas galima sutalpinti į tokią trumpą įvykių seką. Tačiau ji tik tekste trumpa. Gyvenime tai apipinta žmogiškomis liūdnomis emocijomis. Kai žmogus serga, kenčia nepaprastai sunkų gydymą, operaciją – apibūdinti sudėtinga. Dar reikia pridurti, kad Justina iškentė net 2 transplantacijas – pirmasis transplantuotas inkstukas nustojo veikti po 5 metų. Vėl dializė, vėl laukimas, dar viena transplantacijos operacija.
Faustos liga prasidėjo staiga – kaip ir dažniausiai mini inkstų ligomis susirgę žmonės. „Netikėtai prasidėjęs nežmoniškas silpnumas, galvos skausmai. Galvojau, kad mokyklinius egzaminus teks praleisti...“
Vena tekančio kraujo srovė. Greitai srūvančio. Rodos, viskas vyksta taip arti, tarsi net odos nejustum.
Dabar merginos taip pat turi draugauti su medikais. Tam tikrais periodais lankytis pas gydytojus ir atlikti tyrimus. Tai nemalonūs dalykai. Ypač, kai reikia koreguoti vaistus, kurių šalutiniai poveikiai sunkina kasdienybę. Žmonės, gyvenantys po transplantacijos, visą gyvenimą turi vartoti vaistus, slopinančius imuninę sistemą, kad svetimas organas nebūtų atmestas. Bet juk imunitetas – tai mūsų sargas, kovojantis su infekcijomis, virusais, bakterijomis. Kai jis dirbtinai slopinamas dėl atmetimo reakcijos, nekovoja ir su ligomis, kurias sveiko žmogaus imunitetas pajėgus nugalėti. Užburtas ratas – viena gydai, kita kenčia.
Kalbėdamos apie save, apie pojūčius, apie operacijos baimę, apie savo sutrikusius ir kenčiančius artimuosius, abi merginos vis bando blaškyti niūrias kalbas.
Abi merginos moka apie negalavimus kalbėti taip, tarsi būtų ilgą laiką įpratusios tai daryti ir neverkšlenti. „Ir mūsų aplinka mums padeda – mokytoja klausia: „O kur tavo vandenukas?“ Nesuvokiantiems, koks vandenukas, Justina greit paaiškina, kad po inksto transplantacijos kasdien reikia išgerti 3 litrus vandens. Todėl ji visad pasistato buteliuką ir ant mokyklinio suolo: „Ir gurkšnoju vis.“ Fausta taip pat nesiskundžia aplinkiniais, tik tarsteli, kad pas gydytojus konsultacijai turi važinėti į Vilnių, nes žmonių su transplantuotais organais poliklinikų gydytojai nelabai nori prižiūrėti: „Tikriausiai mūsų nėra daug ir esame šiek tiek kitokie, nei kiti jų pacientai“.
Kalbėdamos apie save, apie pojūčius, apie operacijos baimę, apie savo sutrikusius ir kenčiančius artimuosius, abi merginos vis bando blaškyti niūrias kalbas – tai prisimena, kad transplantavo „gražus daktariukas“, kaip buvo smagu, kad viskas pavyko ir pradėjo sveikti. Atkreipus dėmesį į nelygų rankos dilbį, Justina patraukia rankovę ir parodo gumbuotą riešą. Čia – suformuota vadinamoji fistulė, kuri reikalinga dializėms atlikti (čia įvedamas kateteris, per kurį teka valomas kraujas). „Galite priglausti delną“, – leidžia Justina. Koks jausmas? Vena tekančio kraujo srovė. Greitai srūvančio. Rodos, viskas vyksta taip arti, tarsi net odos nejustum. Sveikas žmogus to niekad nepajus. Ir nesupras.
