Praeitą ketvirtadienį, rugpjūčio 14 dieną Kelmės rajono Užvenčio kultūros centre skambėjo šilti miestelio gyventojų ir svečių sveikinimo žodžiai aštuoniasdešimt trejų metų audėjai Bronislavai Želvienei jos personalinės darbų parodos „Gyvenimas audimų raštuos“ atidarymo proga. Kultūros namų mažojoje salėje iki spalio mėnesio bus eksponuojami margaspalviai autorės audiniai: lininiai rankšluosčiai, lininės, šilkinės ir vilnonės lovatiesės bei staltiesės. Kultūros centro režisierė Onutė Granickienė svečiams papasakojo apie tradicinius liaudies meistrių darbus ir kvietė saugoti dar likusius brangius darbus, kurie yra gyvi istorijos šaltiniai.
Žiūrint į audinius, akis traukia ir žavi raštų bei spalvų įvairovė. Dauguma eksponatų austi prieš maždaug trisdešimt – keturiasdešimt metų iki šiol žėri spalvų ir netgi atspalvių gama. Audėja pasakoja, kad anuomet ji iš savo mamos, kuri taip pat buvo audėja, perėmusi patirtį, netgi siūlus dažydavo pačios.
Renginį vedusi Irma Vaupšienė pastebėjo, kad parodai pristatyta tik nedidelė audėjos per visą gyvenimą išaustų darbų dalis. Kiekvienas darbas išaustas skirtingu raštu. Visi raštai ritmiškai pasikartoja ir verčia susimąstyti, kaip tokį sudėtingą raštą išausti taisyklingai, neturint kompiuterinės programos.
Bronislava atskleidžia paslaptį, kad audėja turi ne tik puikiai išmanyti audimo technikas, labai dėmesingai ir kruopščiai austi, bet ir tęsti šeimos raštų tradicijas bei savo darbą atlikti su labai didele meile. Tai tiesiog jos gyvenimo būdas ir prasmė.
Austi Bronislava mokėsi iš savo mamos, kuri ne tik audė, bet ir tobulino, interpretavo tradicinius lietuviškus raštus. Bronislavos šeimoje buvo audžiamos aštuonnytės staltiesės ir lovatiesės bei keturnyčiai rankšluosčiai. Per dieną įgudusi audėja išausdavo netgi apie metrą lovatiesės ar staltiesės ir virš dviejų metrų ilgio rankšluosčio.
Audimas buvo ne tik maloni veikla, bet ir maitino šeimą. Senolė austi pradėjo paauglystėje. Jaunystėje daugiausiai ausdavo užsakovams: kaimynams, Užvenčio miestelio bei tolimesnių apylinkių gyventojams. Dvidešimt metų Bronislava audė Klaipėdos „Dailės“ kombinatui.
B. Želvienė mini, kad tekdavo įdėti daug triūso – austi ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Tai buvo labai intensyvaus darbo metai, nes reikėdavo pristatyti tam tikrą rankšluosčių skaičių kas mėnesį ir kartu spėti padaryti ūkio darbus, auginti dukrą, o vėliau – padėti auginti anūkus. Pasak audėjos: „gyvenimas buvo sunkus, bet kažkaip išsiritau...“
Bronislava Želvienė nebeaudžia jau daugiau kaip dešimt metų ir su malonumu prisimena laiką praleistą staklėse, kai savo rankomis kurdavo puošmenas, dabar, sakytume – interjero akcentus, savo ir kitų žmonių namams. Audėja juokauja, jog negalėdavo iš staklių išlipti, nes jai austi taip patikdavo, „kap pijuoku šnapša gerti“. Ji yra labai kukli ir savo amatą įvardija, kaip paprastą darbą ir džiaugiasi, kad greta audimo turi nemažą šeimą, vertina dukros Nijolės pagalbą, didžiuojasi rūpestingais anūkais Donata ir Dariumi, kurių iniciatyva ir surengta ši paroda.
Renginyje skambėjo liaudiškos dainos, atliekamos Užvenčio vokalinio- etninio ansamblio „Blezdingeli“ narių, vadovaujamo Onos Stankienės.
Tekstas ir nuotraukos Simonos Kaziliūnaitės