15min.lt pateikia V.Ilgiaus eksperimento įspūdžius.
Eligijus Masiulis neteisus. Tiksliau, ne visai teisus. Negalima visų bedarbių, skurstančiųjų vadinti tinginiais. Daugelis jų dirba – tik ne tą ir ne taip, ko norėtų valstybė.
Trečdalis šalies ekonomikos – šešėlyje. Ne paslaptis, kad dalis darbo biržoje „stovinčių” žmonių šį bei tą dirba už vokelius. Arba užsiima kontrabanda. O kai kurie – ir dar labiau nemaloniomis veiklomis. Jei ne jums, tai jūsų pažįstamiems žiū ir vėl pavogė telefoną, dviratį, vaikišką vežimėlį. Nulupo mašinos numerį, veidrodėlius ar iškūlę langą spruko su magnetola.
Dažniausiai tokie niekadėjai lieka nenubausti. Nes kai anuomet sučiupome dviračius bandančius nugvelbti jaunuolius, realios bausmės jie negavo – išskyrus teistumą ir dar gilesnę integraciją į šešėlinės veiklos domeną.
Šią savaitę sučiupau europadėklų (naudojame juos sandėliuose) vagį. Vidury darbo dienos pasiėmęs porą jau vilko kažkam, kas superka (sako moka 25 Lt už gerą). Paklausus, kur keliauja, metė paletes vidur gatvės ir dėjo į kojas kiek neša.
Mums reikia mokėti už butą, šildymą, pirktis drabužius. Kodėl dirbantis žmogus priverstas būti elgeta?
Kadangi netoliese kelios metalo supirktuvės, kasdien matome trumpai kirptus vyrus, ten tįsiančius viską, už ką gali gauti litų. Sykį sustabdžiau trijulę, mano kieme nuo ryto bandančią nuardyti tvorą. Kadangi tvora ne mūsų (tarybinė, niekieno), tai iškviesti policijos pareigūnai daugiausia, ką galėjo daryti – nuvežti niekdarius į nuovadą „asmenybėms nustatyti”. Po poros dienų mačiau tuos pačius darbštuolius iš apleisto sovietinio tualeto lupančius ir nešančius priduoti vamzdžius.
Menkesni veikėjai kasdien revizuoja šiukšlių konteinerių turinį, paslaugiai už mus išrūšiuodami aliuminį, stiklą ir plastiką, už kurį centus moka supirktuvės.
Ar šie žmonės turi pasirinkimą, ką dirbti? Sutikime – prasimanyti centų juos gena alkis. Dabar tai patiriu savo kailiu – po menkų pietų ir ilgos darbo dienos, rodos, ne tik suėsčiau arklį, bet galėčiau pagrobti ir sudoroti zoologijos sodo žirafą.
Pamaitindami juos, sumažiname desperaciją imtis blogų darbelių, kurių žalą patiriame daugelis – jei ne tiesiogiai, tai per mokesčius, kuriuos išleidžiame policijai, teismams ir kalėjimams. Kalinio dienos mitybai, beje, skiriame 7 litus.
Dar liūdniau darosi suvokiant, kad paramos maistu prašo ir dalis „normalių” šeimų – kuriose abu suaugę turi legalius, bet menkai apmokamus darbus, augina vaikus. Socialinės politikos žinovas prof. Romas Lazutka sako, kad skursta 10–15 proc. dirbančiųjų.
Kita mano eksperimentą stebinti moteris prisipažino: „Dirbu laborante, gaunu 900 litų. Visos kolegės tiek gauname. Keletas turi vyrus ir iš dviejų atlyginimų išgyvena. O aš esu išsituokusi ir maistui taip pat galiu skirti tik tuos 5 litus, nes auginu ir sūnų. Mums reikia mokėti už butą, šildymą, pirktis rūbus. Kodėl dirbantis žmogus priverstas būti elgeta?”
Tad ar tikrai nevalgo tas, kas nedirba?
Bet grįžkime prie valgymo už 5 litus per dieną. Mano patirtis internete pakomentavo viena šeima, turinti du vaikus studentus. Gyvena iš vyro algos, o moteris mažne visą dieną triūsia, kombinuodama maisto sutuoktiniui ir sūnums – verda, kepa, troškina, raugina, marinuoja. Laksto po turgų, ūkininkus, ieškodama kukliam šeimos biudžetui įkandamų maisto produktų. Kitas komentatorius šitai apibūdina taip – juk tai darbas visu etatu.
Taigi – prasimanyti valgio turint nedaug skambančių kišenėje – irgi darbas. Todėl tinginiais nebepravardžiuokite. Ir to darbo rezultatai, žinokite, nėra labai jau džiugiai įkvepiantys.
Nuobodu
Ilgesnį laiką valgant už 5 Lt per dieną, susidurtumėte su dar viena bėda – tai nuobodulys. Kruopos, bulvės, makaronai; kopūstai, morkos, burokėliai; duona, duona, duona. Obuoliai, arbata. Vienas kitas kiaušinis, dešrelė. Ir vėl viskas iš naujo ratu – kruopos, bulvės ir t.t.
Žmogus – ne robotas. Jam reikia ne tik angliavandenių, baltymų, riebalų ar kilokalorijų. Valgant reikia emocijų – mėgautis, skanauti, gardžiuotis.
Mūsų, vyrų, saldėsiai netraukia – bet moterims tokia blanki mityba yra peilis. Pasižvalgius po įperkamų desertų skyrių, pasilepinti yra ne baisiai kuo. Pakelis arbatinių Seimo sausainių kainuos apie litą. Nebrangūs ir džiūvėsėliai ar trapučiai – jei valgytume su šaukšteliu naminės uogienės, visai pakenčiama. Dar yra nuo vaikystės pažįstami želė ar kisielius.
O ką daryti, jei norisi šiuolaikiškų gardėsių? Paieškojus įmanoma – varškės sūrelį radau už 39 centus, o nukainotą jogurtą už 0,55 Lt. Skonis – jau kitas reikalas.
O ką daryti, jei norisi šiuolaikiškų gardėsių? Paieškojus įmanoma – varškės sūrelį radau už 39 centus, o nukainotą jogurtą už 0,55 Lt. Skonis – jau kitas reikalas.
Pats aš, sukilus reikalui suvalgyt ką nors saldaus, pasirenku langelį juodo šokolado – nelygu gamintojas ar gauta nuolaida, tiek jums tekainuos 20–30 centų. O dar geriau – ant patiekalo pasitarkuoti kampelį padžiuvusio „Džiugo” sūrio. Asmeniškai man šeštuoju skoniu vadinamo umami trūksta labiau nei saldumo
Studentiški valgiai
Valgytojui už 5 Lt per dieną „Facebook“ draugai pataria prisiminti studentiškus laikus. Batonezas – batonas su majonezu – vilioja ne daugiau nei pakelis pigių čipsų. Tokių pigių kalorijų pasekmės – amerikietiški sotumo ir alkio kalneliai. Nutariau pasigaminti ką nors sotesnio.
Apsidžiaugęs viename prekybos centre pasiūlyta 25 proc. nuolaida makaronams (tad pigiausių fusilli pakelis atsiėjo tik 59 centus), juos iš vakaro išviriau, o pietums pasišildžiau, įmaišęs smulkiai susmulkintą ir mikrobanginėje pašildytą dešrelę. Padažui tiko šaukštas nebrangaus pomidorų padažo, skiesto šiltu vandeniu. Skonis – visai pusė velnio.
Makaronus užkandus pekino kopūsto salotomis, tokių pietų darbe kaina – 0,74+0,45=1,19 Lt. Už tiek papietavęs pavakariams tikrai sau gali leisti ir vieną tų aukščiau aptartų saldumynų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Eksperimentas: maistui – 5 Lt per dieną. Kokie rezultatai?
Tiesa, pjaustydamas I rūšies dešrelę joje radau žydro celofano. Nebūna pigiai ir kokybiškai?
Kitas pamirštas atradimas – blynai. Nesu jų mėgėjas. Vėlų vakarą po darbų grįžę su pačia supratome, kad vakarienės nėra, o pilvai ne tik maršus groja – alkis stogus rauna. Tuomet blynai – tikra 20 minučių išeitis.
Tiesa, pjaustydamas I rūšies dešrelę joje radau žydro celofano. Nebūna pigiai ir kokybiškai?
Pora kaušelių pilno grūdo kvietinių miltų, stiklinė pasukų, pora kiaušinių ir gabalas nuo Halloweeno likusio moliūgo. Dar subėriau porą šaukštų šeimos nesuvartotos varškės, ir puft! – vakarienei trys keptuvės auksaspalvių blyniukų. Niam! Vyriškai porcijai sunaudojau produktų už pusantro lito.
Šiandien sutilpti į 5 Lt bandysiu virdamas pomidorinę ryžių sriubą (turiu skanučių pernokti baigiančių naminių tomatų) ir vištų širdelių troškinį (tegul jums rojum būna pomirtinis paukščių pasaulis, perekšlytės – 650 gramų širdelių pirkau už 2,89 Lt). Kaip seksis, parašysiu kitąsyk.
Ir nepamirškite – 5 litus nepasiturinčių maitinimui skirti galite tel. 1343, o daugiau – portale aukok.lt.
