Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus laiko veltui neleidžia. Kiekvieną rytą dirba prezidentūroje ir stengiasi padėti žmonėms spręsti jiems iškilusius klausimus, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, bando skatinti jaunąją kartą. Šioje įtemptoje dienotvarkėje, kurioje laiko ne daugiau negu einant pareigas prezidentas rado laiko ir susitikimui su manim. Pokalbis buvo be galo nuoširdus tiek kalbant apie praeitį, tiek apie dabartį.
Prisimenant gyvenimo metus užsienyje
- 1944 metais su šeima pasitraukėte į Vokietiją, 1949 metais į JAV. Ar širdyje buvo daug vilties, jog mūsų šaliai pavyks atgauti nepriklausomybę ir sugrįšite į ją kaip į nepriklausomą valstybę?
- Man niekad nekilo šis klausimas, kadangi jau gimnazijoje, kada aš sąmoningai įsitraukiau į rezidencijos veiklą prieš nacius, su keliais kolegomis leidome pogrindžio leidinį jaunimui, nukreiptą prieš juos. Viskas buvo daroma su viena pagrindine mintim, kad atgautume laisvę ir nepriklausomybę. Visa tai truko labai ilgai ir tuo metu, sakyčiau, jaunatviškai žvelgiant į gyvenimą - nerealiai, tikėjausi, kad viskas pasikeis labai greitai į gerąją pusę ir pasaulyje bus laisvos valstybės, tautos ir jos atgaus savo teisėtas teises ir galės pačios spręsti savo likimą. Deja, šis mano spėjimas nepasitvirtino ir mums reikėjo laukti penkiasdešimt metų, tačiau aš šventai tikėjau, kad mums tai pavyks ir per mano gyvenimą visos pastangos, kurios buvo dėtos įvairiose pasaulio šalyse buvo su tvirtu įsitikinimu, kuris mane vedė į priekį. Be jokių rezervų galiu pasakyti, kad tai buvo politinė ir sąmoninga emigracija, pasitraukusių iš Lietuvos su vieninteliu tikslu, kad visa veikla bus sutelkta padėti tautai, pasilikusiai namuose atgauti savo laisvę.
- Gyvendamas JAV net 16 metų užėmėte Aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pareigas.Kas labiausiai įsiminė iš federalinės tarnybos?
- Federalinėje tarnyboje praleidau dvidešimt septynerius metus ir prisiminimų yra iš tiesų labai daug. Tai ir pirma tarptautinė JAV sutartis su Sovietų sąjunga gamtosaugos srityje, buvau delegacijos narys, kuri ruošė šią sutartį. Pasiekęs savo profesines aukštumas tapau visos Amerikos vidurio vakarų aplinkos apsaugos vyriausiasis pareigūnas, kuris buvo atsakingas JAV prezidentui. Ir mano žinioje buvo Didieji ežerai, kuriuose yra 90 procentų viso pasaulio gėlo vandens. Mano laikais jie buvo dideliame pavojuje - didelis užterštumas. Šiandien galiu didžiuotis, kad daugelis jaunosios kartos žmonių net neįsivaizduoja, kad Didieji ežerai buvo užteršti. Džiaugiuosi, kad man likimas lėmė pirmininkauti Amerikos delegacijai santykiuose su Kanada šių ežerų tvarkyme ir pinigai nebuvo riboti šiam reikalui. Pavyzdžiui, Erie ežeras, kuris pasaulyje buvo paskelbtas mirusiu, šiandien yra vienas žuvingiausių, o ir visi kiti Didieji ežerai yra geros būklės. Taip pat ir kiti dalykai nuo tarptautinių sutarčių iki bendravimo su kitomis valstybėmis atstovaujant JAV. Džiaugiuosi tuo, nors šiandien kažkodėl niekas to nebeprisimena ir nežino. Aš neišskirčiau nei vieno savo darbo. Aš manau, kad visas darbas per 27 metus dirbant JAV paliko turbūt tam tikrus požymius gamtos apsaugoje, galbūt net ir pačiame moksle, valdymo srityje ir galiu su dvasiniu pasitenkinimu pasakyti, kad tai yra dalis mano darbo.
- O kokių reikalų turėjote su Lietuva ekologijos srityje užimdamas šias pareigas?
- Bendraujant su Sovietų sąjunga ekologijos srityje teko galimybė važinėti ir į Lietuvą ekologiniais klausimas ir po pirmo karto, kai buvau atvažiavęs, galiu pasakyti, kad tie laikai ir šiandien yra kaip dangus ir žemė, nors šiuo metu ir esu nusivylęs, kad šis klausimas Lietuvoje atrodo nebeegzistuojantis ir tuo nėra rūpinimąsi, kaip turėtų būti. Galiu pasidžiaugti, prisimindamas tą laikotarpį, kad mano pastangomis tiek Lietuvoje, tiek kitose Baltijos šalyse buvo investuotas ne vienas milijonas dolerių kurti aplinkos apsaugos sistemą.
Užsienio politika, Lietuvos ir ES bendradarbiavimas su Rytais
- Iki 2004 metų, kuomet Lietuva įstojo į ES ir NATO, šalies strategija buvo labai aiški. Jūsų prezidentavimo laikotarpiu užsienio politikos tikslai buvo rytų Europos valstybių kaip Ukraina, Gruzija, Moldova integravimas į Vakarus, tačiau šiandieniniame gyvenime konkrečių strategijų nėra. Kokią Lietuvą norime matyti po 5 ar 10 metų. Kaip manote, dėl ko taip yra?
- Šiandien tais klausimais atsakomybė tautos valia yra suteikta dabartiniams valstybės vadovams. Jų požiūris galbūt yra kitoks negu mano. Jie turi savo požiūrį į Lietuvos užsienio politikos kryptį, jos ateitį, tad aš vengsiu atsakinėti Jums į šį klausimą, nes jis turėtų būti adresuotas dabartiniams vadovams. Savo laikotarpiu aš turėjau aiškią viziją užsienio politikos kryptyje. Iki šios dienos didžiuojuos tuo, ką per tuos 10 metų Lietuva pasiekė užsienio politikos kryptyje, nes viso pasaulio kontekste turėjo labai aiškią ir kryptingą viziją. Labai norėčiau palinkėti, kad būsimieji ir dabartiniai valstybės vadovai eitų pozityviu ir tvirtu keliu. Tvirtindami Lietuvos poziciją tarptautinėje bendruomenėje.
- Jūs su Lenkijos prezidentu Aleksandru Kwasnievskiu buvote derybininkai Ukrainoje oranžinės revoliucijos metu, tačiau tuo metu ganėtinai įtempta situacija buvo ir vidiniame Lietuvos politikos gyvenime. Kokie argumentai Jus privertė užsiimti šiuo tikrai sunkiu ir neįprastu mažai šaliai darbu?
- Aš galvoju, kad kad mano požiūris į tarptautinius santykius plačiąja prasme buvo aiškus dar prieš prisiimant atsakomybę. Man jau buvo tekę aktyviai dalyvauti tarptautinėje politikoje, nors ir labai ribotoje ir aiškiai nustatytoje srityje. Susitikinėjant su pasaulio šalių vadovais, kurie jau dirbo tarptautiniu lygmeniu man formavosi labai aiškus vaizdas, kur Lietuva ir kaip turi dalyvauti toje bendruomenėje, ir išaugo atsakomybės jausmas ne vien už save, bet ir už visą bendruomenę, todėl mačiau būtiną Lietuvos dalyvavimą tokioje sąjungoje. Taigi aš tai dariau natūraliai ir turėdamas tarptautinėje plotmėje labai aukštus ir gerus kontaktus, kurie išliko iki šios dienos. Aš manau, kad jaučiau pareigą aktyviai dalyvauti, o kur galėjau, suvaidinau tam tikrą reikšmingą rolę.
- Nors po Ukrainos įvykių praėjo nemažai metų, tačiau situacija pernelyg nepasikeitė. Abu kandidatai, dėl kurių visa sumaištis ir buvo kilusi, tapo prezidentais. J.Tymošenko, ES manymu, yra politinė kalinė. Kas trukdo Ukrainai žengti vakarietiškumo kryptimi ir ar nemanot, kad Ukrainai reikėjo ir reikia didesnės ES pagalbos visu šiuo laikotarpiu?
- Jokios abejonės nėra. Aš galvoju, kad šiuo atveju ES tikrai neatliko savo pareigos – vienyti Europą, bandyti spręsti tarptautinius konfliktus, kurie gali įsiplieksti ir daryti įtaką laisvajai Europos daliai, nors Ukraina ir Gruzija visą laiką siekė būti ES pilnateisiais nariais. Šiuo klausimu daug bendravau su dabartiniais, dar esančiais, ES vadais ir manau, kad man aktyviai dalyvaujant ES vadovybėje buvo žengti dideli žingsniai, ypač tų dviejų valstybių požiūriu ir apgailestautina, kad situacija nepakito, sakyčiau, netgi pablogėjo ir ES tuo klausimu pasirodė visiška bedantė ir nerodanti jokios iniciatyvos ir noro to klausimo spręsti. Čia mano požiūris labai aiškus: aš galvoju, kad ES pilnai neįgyvendina tų idealų ir tų tikslų, kuriems ji buvo sukurta ir dabar egzistuoja.
Ką mes turime šiandien
- Lietuvoje daugiau girdime politinių skandalų negu nuveiktų naudingų darbų Lietuvos labui. Tokią pat situaciją turėjome ir dabar, kuomet DP byla tapo kur kas aktualesnė politikams tema negu 2013 metų valstybės biudžetas ar vyriausybės programa. Visos šios problemos, be jokios abejonės, kenkia pareigūnų įvaizdžiui visuomenėje. Kokios priežastys, Jūsų nuomone, lemia šią situaciją? Ar tai noras skandalais nukreipti žmonių dėmesį nuo aktualių problemų, ar tai lemia kiti faktoriai?
- Aš manau, kad Jūs labai tiksliai nusakėt esama padėtį, tik norėčiau galbūt pasakyti vieną skirtumą. Nemanau, kad kai kurių partijų susikoncentravimas į savotiškus politinius žingsnius ir užimta pozicija bei veikla, kuri persikelia į Seimą ar vyriausybę, yra dėl jūsų išsakytos priežasties. Žinoma, yra daug problemų, kurias reikia spręsti greitai. Aš nesidžiaugiu ir nesididžiuoju matydamas tą, ką mes šiandien turime. Svarbiausia, drįsčiau pasakyti, kad mums trūksta politinės kultūros, galbūt kai kur mes jos net ir neturime. Mes kalbame jau dešimtmetį apie brandžią ir pilietinę visuomenę, kurios mes irgi neturime. Aš negalvoju, kad visokie nusikaltimai ar Garliavos įvykiai , kurie atima dėmesį ir energiją nuo to, kas šiandiena yra svarbiausia ir svarstytina, yra sukurti vien tiktai norint nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų. Nemanau, kad esame taip žemai. Manau, kad tikroji priežastis yra tai, kad mes dar nepriaugę prie tikrosios demokratijos.
- Nemažai žmonių mano, kad kadenciją baigęs prezidentas tiesiog poilsiauja ir nieko ypatingo neveikia.Papasakokite, kokia veikla užsiimate baigęs antrąją kadenciją?
- Žinot, ne Jūs pirmas manęs to klausiate. Net ir mano draugai, pažįstami, kurie sutinka klausia: „ O tai kaip dabar jaučiatės būdamas pensininku, ką jūs darote“ Tai mano atsakymas yra toks: „Apie ką Jūs kalbat?“ Aš esu laimingas, kad turbūt nei kiek ne mažiau šiandien esu užimtas, o kartais ir daugiau negu kad aš buvau eidamas pareigas. Nenoriu pasakyt, kad aš eidamas pareigas neturėjau darbo, aš turėjau atsakomybę, bet aš tą atsakomybę prisiimdamas ir vykdydamas, kadangi paskutinis žodis būdavo mano, turėjau didelį ir patyrusį talkininkų štabą. Šiandien esu vienas su vienu pagalbininku sekretoriate. Kiekvieną dieną dirbu prezidentūroje, kur turiu mažą kampelį ir tikrai esu laimingas, nors ir neturiu pareigos čia būti, tačiau sąžiningai būnu kiekvieną rytą ir mažiausiai 4-5 valandas dirbu. Telefonai skamba nuolatos, laiškai plaukia iš visos Lietuvos, žmonės įvairiais klausimais kreipiasi. Gaunu daugybę kvietimų kalbėti, susitikti su visuomene, ypač su jaunąja karta mokyklose, gimnazijose ir universitetuose, įvairiuose minėjimuose ir mes nei trečdalio negalime įvykdyti, be to užsienio tarptautinės konferencijos, į kurias esu kviečiamas. Deja, per metus galiu dalyvauti vienoje ar dviejose, ne daugiau, o kvietimų yra daug. Vien tiktai dėl to, kad aš finansinės jokios pagalbos šioje srityje neturiu, o kiekviena konferencija, kiekvienas išvykimas kainuoja tūkstančius.
