Visada mėgau ir vertinau punktualumą, todėl dažniausiai kur nors vykdamas pasirūpinu, kad turėčiau bent pusvalandžio rezervą. Tarkime, į oro uostą važiuoju ne prieš pat vartų uždarymą, o bent valanda anksčiau. Į susitikimus ar kur kitur stengiuos irgi išsiruošt taip, kad nuvykęs turėčiau dar bent 15 min. Laikausi taktikos, kad verčiau aš kažko palauksiu, nei vėluosiu ir versiu laukti kitus.
Paklausite, ką tokia įžanga turi bendro su ketvirtadienį (gegužės 1 d.) vykusiu bėgimu „Ir stok už garbę Lietuvos“? Ogi tai, kad tas perdėtas punktualumas išgelbėjo mane nuo visiško fiasko ir nelemtų trijų raidžių kombinacijos – DNS (angl. did not start).
O viskas buvo taip: dar ketvirtadienio rytą namiškių paklaustas, kada žadu vykti į bėgimą, sakiau, jog 15 val. privalau būti vietoje. Iki šiol nesuprantu, kodėl buvau įsitikinęs, jog startas – 16 val. Taigi pagal savo įprotį nusiteikiau atvykti valanda anksčiau, kad be streso ir įtampos pasiimčiau startinį numerį, ramiai persirengčiau, pasidairyčiau pažįstamų veidų ir atitinkamai pagal savo nulinį pajėgumą atsistočiau kur nors į startinės rikiuotės galą. Kaip netrukus paaiškės, klaikiai suklydau dėl visų čia išvardintų punktų.
Žinodamas, kad nuo namų iki Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros tėra geros 10 minučių kelio automobiliu, pernelyg neskubėjau. Ramiai niūniuodamas kažką panosėje atvairuoju į renginio vietą, ir nė nespėjęs išlipti laukan, pro pravertas dureles išgirstu iš garsiakalbių aidintį renginio vedėjo balsą: „Iki starto lieka apie dvi minutės“. Pro kiemelio tvorą matau prie starto išsirikiavusią bėgikų minią. Įtardamas kažką negero paskubomis nulekiu ieškoti, kur dalina startinius numerius. Palapinę radau akimirksniu. Kaip gerai, jokių eilių, - pagalvojau. Dar prieš atsiimdamas numerį ten dirbančios mergaitės lyg tarp kitko pasiteirauju: „O čia kokį startą dabar skelbs?“
Nežinau, ką ji pagalvojo išgirdusi tokį „netikėtą“ klausimą, bet į jį atsakė labai mandagiai ir, rodos, be jokios pašaipos: „Bėgimo startą. Jis jau visai tuoj pat, trečią. Paruoškite dešimt litų užstatui už čipą (kortelė, segama prie bėgimo batelių, tiksliam bėgiko laikui fiksuoti, - red.) ir skubėkite į startą.“
Dirsteliu į laikrodį savo mobiliajame: 14:59!
Dešimtinės neturėjau, bet paslaugioji mergina supratingai ir labai mikliai priėmė iš manęs banknotą su Vydūno atvaizdu pažadėjusi tai pasižymėti, o mane draugiškai darkart paragino paskubėti.
Ir tada prasidėjo veiksmas! Kol bėgikai paskutines akimirkas trypčiojo prie starto linijos, aš jau bėgau strimglaviais! Tiesa, dar ne į trasą, o kiek priešinga kryptimi – link automobilio. Pravėręs duris mečiau vidun drabužius, griebiau marškinėlius, stvėriau sportbačius ir viena ausimi klausiau dalyviams duodamas paskutines instrukcijas, kur finišuoti trumpesnės, 3,3 km distancijos bėgimams, o kaip ratus sukti bėgantiems 10 kilometrų. Aš buvau tarp pastarųjų. Bebaigiant užsirišti antrą batraištį išgirdau renginio vedėjo raginimą ruoštis startui, o netrukus pasigirdo jį skelbiantis pokštelėjimas. Aš vis dar chaotiškai straksiu prie automobilio... Trenkiau dureles nežiūrėdamas, kur liko gulėti piniginė su dokumentais, telefonai ir kiti rakandai, užrakinau ir pasileidau tekinas starto link.
Pabūsiu nekuklus, bet tikrai manau, jog apsisukau beveik taip pat vikriai, kaip rytais tai daro kariai, šįkart gausiai dalyvavę bėgime. Jiems tik veikiausiai dar tenka lovas pasiklot, o man užteko palikt jovalą mašinoje. Juk sako, kad geras karys turi apsirengti ir susitvarkyti guolį iki sudegant vienam degtukui. Rimtas išbandymas, tiesa?
„Visi pasitikrinkite, ar gerai prisitvirtinote prie batų čipus, kad būtų užfiksuotas jūsų laikas“, - priminė išbėgantiesiems renginio vedantysis.
Tai štai, kaip šita kortelė turi būti naudojama, - apsidžiaugiau laiku išgirdęs tai, ko reikėjo. Dar prieš starto vartus užsinėriau ant batraiščio čipą ir pirmyn į Laisvės alėją. Pasirodo, nešantis jį rankoje, laikas išties neužfiksuojamas. Tik pririšus prie bato ir ne kitaip!
Ties kiemelio vartais susibūriavę kolegos fotografai nepraleido pro akis įkandin visų jau nubėgusių skuodžiančio atsilikėlio su rankoje nešamu susuktu startiniu numeriu. Jam prisisegti jau tikrai nebebuvo laiko. Užtat kvailoka fizionomija pakliuvo ir į dienraštį, ir į interneto portalus. Bičiuliai BLOG‘iečiai juokais ėmė vadinti žvaigžde, bet aš gi sakau, kad viskas čia tik per žioplumą, o ši savybė paparacius juk vilioja.
Tai štai, po trumpai trukusio, bet intensyvaus chaoso aš jau toks, kaip ir visi, įsimaišęs toli nutįsusios bėgikų eilės gale. Galvoje dar šiek tiek ūžia: lyg ir pikta, kad šitaip apsikvailinau ir neatsakingai pasižiūrėjau į renginio laiką, bet sykiu ir džiugu, jog vis dėlto aš bėgu! Iki šiol taip niekad nėra nutikę, mat paprastai mėgstu panaršyti po renginių programas, taisykles, trasos planus bei aprašymus, o šįkart netgi registravausi bėgimui ne pats, bet sulaukiau šaunios staigmenos – buvau užregistruotas.
Taigi grįžtam į trasą! O ji išties šauni. Bėgti Kauno miesto širdimi tituluojama Laisvės alėja – puikus jausmas. Ir kitaip nė negali būti, kai jau po pirmų kelių šimtų metrų, ties „Miesto sodu“, pamatai tolumoje artėjantį besišypsantį BLOG’ietį Dainių, palydintį bendraminčius plojimais. Su visa šeimyna atvyko. Štai, ką reiškia, kai bėgimas įauga į kraują… Jei ne bėgt, tai kitų palaikyt, bet vis tiek kuo arčiau trasos.
Sumušėm rankomis, keliais žodžiais pasidalinau savo šviežiausiais įspūdžiais, kad „pavėlavau į startą!“ ir nurisnojau tolyn. Po sekmadienį klaikiai lėtai ir nelengvai nubėgto Kauno pusmaratonio (blog‘o įrašas apie tai jau baigia subręst) kojos neatrodo labai šviežios, bet, kita vertus, gal niekada jos kitokios ir nebuvo. Tad nėra ko skųstis ir ieškot kaltų, reikia bėgt, kaip išeina, o ateityje iš viso to padaryt išvadas. Tikiuosi, kad pagaliau man tai pavyks.
Laisvės alėja alsuoja šventiniu laisvadieniu. Dauguma praeivių bėgikus palydi šypsenomis, o kai kurie ir paploja arba baruose pliumpindami alų mesteli repliką, kaip antai: „Bėk greičiau, ko ten eini?“ Nesu tikras, bet tai galėjo būti adresuota ir man. Vienas pusamžis vyras netoli fontano kiekvienam rate vis paplodavo ir dar paragindavo: „Sėkmės, aš jus labai palaikau!“ Aš jam už tai „ačiū“ keliskart tarstelėjau.
Kas keliasdešimt metrų išsirikiavę trasos ribas saugo Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų mokyklos auklėtiniai. Gražu! Pasitempę, tvarkingi, uniformuoti paaugliško amžiaus būsimi kariūnai. Tokiam renginiui jų dalyvavimas suteikia puikų toną. O dar tautiniais drabužiais pasidabinusių folkloro atstovų gausybė.
Artėju prie Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ar tiesiog vadinamojo Soboro. Jį apibėgus teks grįžti atgal iki Istorinės Prezidentūros. Pirmasis ratas (iš trijų) - įpusėtas. Gal čia mano neišprusimas kaltas, bet iki šiol nežinau, ką reiškė ties dviem bažnyčios kampais įsitaisę pora juodais drabužiais vilkinčių vaikinų. Užsimaukšlinę juodas kepures, akis slėpdami po tamsiais akiniais, rankose jie laikė juodas vėliavas. Ant marškinių lyg buvo matyti kažkokios raudonos emblemos. Pamaniau, gal čia toks keistas ženklas, kad įpusėjome pirmą ratą. Tačiau antrajame jų ten jau nebuvo. Pastebėjau tuos pačius vėliavnešius traukiančius Laisvės alėja tarp dantų įsikandusius cigaretes. Matyt, pasirodymas baigtas. Gerai, kad čia bėgimas, o ne Formulės-1 lenktynės, kur juoda vėliava byloja sportininko diskvalifikaciją.
Oras bėgimui pasitaikė kone idealus. Bent jau tokiam lėtam bėgikui, kaip aš. Saulėta diena, vietomis pūstelėjantis gūsingas vėjelis – gera atgaiva kūnui (sielą gaivino pats bėgimas).
Kaip dar prieš startą buvo prašyta visų lėtesnių bėgikų, uoliai laikiausi dešinės trasos pusės, kad lyderiai ir visi kiti greituoliai galėtų lenkti pro kairę. Jie tai daryti pradėjo man vos įpusėjus antrą ratą. Čia jau buvo panašiau į F1.
Greta manęs panašiu tempu bėgo porelė. Vaikinas su „full cap“ stiliaus kepure ir „R“ raidės emblema dalijo panelei patarimus, kaip reikėtų forefoot‘inti ar midfoot‘inti, nes antraip, statant koją nuo kulno susivarysi kelių sąnarius. Po to papasakojo, kad jo ilgiausias įveiktas atstumas – 31 km. Esą pernai Vilniaus maratone nubėgo pusmaratonį ir užsinorėjo dar, todėl bėgo toliau, kol daugiau jau nebegalėjo. Pamaniau, kad negražu svetimų pokalbių klausytis, nors tai dariau visiškai netyčia, bet vis tik nutolau šiek tiek nuo jųdviejų. Pakeliui sutikau keletą pažįstamų veidų. Vėl pliaukštelėjom delnais „po penkis“.
Artėdamas prie pirmo rato pabaigos išgirstu renginio pranešėją: „Štai, dalyviai trasoje užtruko jau virš dvidešimties minučių.“
Supratau, kad mano super-kuklūs užmojai tilpti į vieną valandą šįkart liks neįgyvendinti. Atrodė, kad tempas buvo lyg ir panašus į 6min./km, bet realybėje tikriausiai bėgau kiek lėčiau. Per tą skubėjimą į startą pamiršau pastverti iš krepšio savo GPS kompiuteriuką, todėl šįkart bėgau be jokios elektronikos.
Antrame rate pagreitėti irgi nepavyko. Laisvės alėjoje ne vienoje vietoje užtikau kabančius didžiulius laikrodžius ir visi jie, lyg susitarę, rodė bent keliomis minutėmis daugiau, nei man norėjosi matyt.
Trečiame rate, bėgdamas Soboro link, ties Maironio gatve pamačiau jau į finišą grįžtantį BLOG‘ietį Padugninį. Visai vikriai nulėkė. Žinau, kad trumpesnę distancijąbėgo ir Lapė, bet jos ryškaus raudonumo šįsyk neregėjau. Tik vėliau sužinojau, kad šįkart mūsų kolegė finišą pasiekė viena sužeista letena. Lape, sveik, sustiprėk ir bėgioti vėl pradėk!
Apie lenktynių lyderius ir jų tempą apskritai man nėra ko kalbėti, nes tokie skaičiai kol kas sunkiai suvokiami. F1...
Ir štai, kur buvęs, kur nebuvęs, mano išsiilgtas finišas! Prezidentūros sodelyje vandenį bėgikams dalijusi moteris tikriausiai iš akių perskaitė apie troškulį, tad vietoje stiklinės vandens iš po stalo ištraukė visą butelį. Tą akimirką tai buvo puikiausias prizas.
Tuomet į eilę kartu su visais priduoti čipų, atsiimti užstatų, marškinėlių ir sertifikatų. Gaila, kad startinius numerius teko grąžinti – mano rengiamoje bėgimo trofėjų kabykloje vienu bus mažiau. Užtat labai daliai atrodantis vietoje atspausdintas sertifikatas su vardu, pavarde, laiku ir užimta pozicija tikrai papuoš albumą. Tiesa, jame įrašyti skaičiai verčia labai smarkiai pasitempt ir padaryt rimtas išvadas, mat 1:01:39 dešimčiai kilometrų, mano galva, pernelyg skurdus rezultatas. Kita vertus, tai – irgi savotiškas atspirties taškas. Apie užimtą vietą detalizuoti jau nebėr prasmės. Smagu bent tai, kad tarp 200 greičiausiųjų patekau ir atminimo marškinėlius gavau.
Be to, stoviniuodamas eilėje susipažinau su Dovydu, kurio blog'ą vis paskaitau. Pasirodo, jis irgi užsuka į ristele.lt. Smagu! Trumpo pašnekesio metu atradom bendrų temų ir rūpesčių - mudu abu esam jauni tėčiai. Padiskutavom apie tikrus sportinius vežimėlius vaikams, kuriuos stumiant būtų galima bėgti.
Renginys buvo išties smagus ir labai šviesus. Gera žinoti, kad tai kasmetinė tradicija. Tad kitąmet norėčiau ir vėl stot už garbę Lietuvos, bet tuomet jau atstovėt (tiksliau, atbėgt) išties garbingai.
BLOG`iečių forumą galite aplankyti spausdami čia, autoriaus blogas - spausti čia.
