Nuo senų laikų valerijonas buvo naudojamas kaip gydomasis augalas. Nors katės nuo jo pašėlsta, tačiau žmogų valerijonas veikia atvirkščiai – ramina. Senovės Graikijoje buvo manoma, kad šis augalas padeda suvaldyti žmogaus mintis. Žmonės tikėjo, kad valerijonas suteiks taiką bei ramybę visuomenėje, taip pat buvo naudojamas kaip ir aromatinė priemonė. XVI a. valerijonas buvo pradėtas naudoti epilepsijos gydymui. Mūsų dienomis šis augalas neprarado savo aktualumo, vis dar atliekami nauji tyrimai ir jis plačiai naudojamas farmacijoje.
Valerijonas pasižymi daugialypiu poveikiu organizmui: slopina centrinę nervų sistemą, mažina lygiųjų raumenų spazmus, reguliuoja širdies veiklą, gerina virškinimo trakto veiklą, šalina skrandžio skausmus. Tinka naudoti ir suaugusiems, ir vaikams.
Valerijonų šaknyse esantis eterinis aliejus yra šio augalo veiklioji medžiaga. Jame yra daugiau nei 70 įvairių komponentų. Valerijonuose yra valepotriatų, flavonoidų, alkaloidų junginių ir įvairių organinių rūgščių: skruzdžių, acto, obuolių, stearino, palmitino, arachidino ir kt.
Vaistinėse galima įsigyti įvairių formų valerijono preparatų. Savijautai pagerinti galima naudoti sausas valerijono šaknis, štai keli jų panaudojimo receptai:
- Nuoviras – 20 g arba 2,5 valg. šaukštus susmulkintos valerijono šaknies miltelių užpilti stikline verdančio vandens, palikti, kad pritrauktų. Gerti po 2–3 valg. šaukštus 3–4 kartus per dieną.
- Šaltas nuoviras – 2 arb. šaukštelius susmulkintos valerijono šaknies miltelių užpilti 1 stikline šalto vandens. Palaikyti 12 valandų, gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną.
- Galima vartoti šaknų bei šakniastiebių miltelius. Rekomenduojama dozė: po 1–3 g, 2–4 kartus per dieną.
Tačiau atminkite, kad visos valerijonų gydomosios savybės pasireiškia esant ilgalaikiam ir sistemingam jo vartojimui (ne trumpiau nei 1 mėnesį).
