Vantos būna įvairios, dažniausiai jos daromos iš beržo, ąžuolo ar liepos šakelių. Taip pat populiarios eglių, kėnių, kadagių vantos, o kai kurie mėgsta pertis dilgėlių vanta. Galima susirišti vantą iš kelių skirtingų medžių šakelių.
Mokėti teisingai pertis vanta – ne tokia jau paprasta užduotis. Pėrimosi meną įvaldžiusių profesionalų judesiai grakštūs ir virtuoziški, rankos juda lengvai bei laisvai, o jose plazdena žalios šakelės.
Pirmiausia, atėjus į pirtį, panardinkite vantą į vandens indą, kad ji taptų minkštesnė ir kvapnesnė. Galima į vandenį įpilti truputį degtinės (100 g į 5 l vandens). Prieš pradedant vanotis vanta, pasėdėkite kurį laiką pirtyje, po to pailsėkite priešpirtyje. Vėl įėję į pirtį pakelkite vantą aukštyn ir lengvai ja pamojuokite, kad ji pradžiūtų. Vanta turi būti šiek tiek drėgna, todėl nepamirškite jos pamirkyti. Žinoma, geriausia vanotis vanta dviese. Kai peria kitas, sunaudojama mažiau energijos ir gausiau prakaituojama. Be to, partneriui geriau matyti, kurios kūno vietos išvanotos geriau, o kuriose reikia dar stipriau pasidarbuoti vanta.
Tas, kurį vanoja, gulasi ant pilvo, vanotojas į abi rankas pasiima po vantą – ne labai didelę, apie 25–35 cm. Jomis vanoja ne kaip papuola ir kur papuola, o tam tikra seka bei tvarka. Nereikia plakti iš visų jėgų, teisingas vanojimas – tai lengvas šakelių prisilietimas prie kūno, kuris sukelia karšto oro srautą. Judesiai turi būti sklandūs, neskubūs, vanta vos paliečia kūną. Pirmiausia išvanojamos mentės, po to šonai ir strėnos, toliau sėdmenimis, kojomis judama link kulnų. Galiausiai vanta „pereinama“ kelis kartus per visą kūną. Kai kūnas pakankamai įkaista, galima darbuotis vanta ir energingiau.
Kai žmogus apsiverčia ant nugaros, procedūra kartojama tokiu pat eiliškumu, tik mažesniu stiprumu krūtinės srityje. Žmonėms, kurių širdies–kraujagyslių sistema ne itin stipri patariama uždėti ir palaikyti ant krūtinės širdies srityje vantą, suvilgytą šaltame vandenyje.
Užėjus į pirtį antrą kartą, galima sumažinti kaitrą ir daugiau dėmesio skirti vanojimuisi. Vanta pakeliama virš galvos, užgriebiama ja karšto oro srovė ir 2–3 kartus išvanojamas visas kūnas, galima vanojimą derinti su kompresu, kuomet po plakimo vanta paguldoma ant kūno kelioms sekundėms. Galima pasidaryti beržinio šuteklio (karšto kompreso) procedūrą. Vantą reikia pasukioti virš galvos ir kai šakelės pasidaro sausos bei sugeria į save karštį, nuleisti ją ant tam tikros kūno vietos, o ant viršaus uždėti antrą vantą. Vanojimasis gerina kraujotaką ir stimuliuoja visų vidinių organų veiklą, be to, mažina įtampą raumenyse bei valo odą.
Tačiau reikia atminti, kad pirtis – krūvis širdžiai, net ir jauniems bei sveikiems žmonėms. Todėl vantų procedūros draudžiamos žmonėms, sergantiems ūmiomis ligomis, esant širdies uždegimams (endokarditas, miokarditas, perikarditas) bei širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimams. Taip pat pirtis nerekomenduojama esant pakilusiai kūno temperatūrai.
