Apie japonų maisto kultūrą 15min.lt pasakoja VDU Azijos studijų centro vadovas, politikos mokslų dr. A. Zykas ir VU Orientalistikos centro, japonologijos studijų absolventė Gabija Enciūtė.
– Kuo skiriasi japonų ir europiečių (vakariečių) maisto kultūra?
G.Enciūtė: Vienas esminių skirtumų yra susijęs su pagrindiniu maisto elementu. Tarkime, pas mus pagrindiniu laikomas tas patiekalas, į kurio ruošą buvo įdėta daugiausia pastangų (ar tai būtų kepsnys, apkepas ar pan.). Na, o šalia to mes ruošiame garnyrą: bulves, daržoves, ryžius ir t.t.
Japonijoje pagrindiniu patiekalu yra laikomi ryžiai. Iš jų gaunama daugiausia kalorijų, jie valgomi kiekvieną dieną. Visa kita yra tik priedai, t.y. tai, kas duoda skonį: ar tai būtų salotos, ar marinuotos/šviežios daržovės, ar žuvis.
– Maistas Japonijoje taip pat yra serviruojamas kiek kitaip nei, tarkime, Europoje?
Japonijoje pagrindiniu patiekalu yra laikomi ryžiai. Iš jų gaunama daugiausia kalorijų, jie valgomi kiekvieną dieną.
G.Enciūtė: Maistas yra patiekiamas atskirose lėkštėse, tačiau jie viską valgo kartu. Lietuvoje esančiuose japoniško maisto restoranuose dažniausiai yra daroma tokia klaida: sriuba yra atnešama pirmiausia, tada salotos, o jau vėliau visi likę patiekalai. Mėginama „įsisprausti“ į tą vakarietišką kelių patiekalų rėmą.
Japonai viską deda į labai mažas lėkštutes ir po nedaug (tik tiek, kiek reikia asmeniui) ir viską patiekia iš karto. Patiektas maistas valgomas kartu: tarkime, valgomi ryžiai, užsigeriama sriuba iš puodelio, kartu valgomos salotos ir t.t.
Daugiau apie japoniško maisto indelius bei serviravimą galite sužinote čia.
– Kaip atrodo japoniški verslo pietūs? Ar jie labai skiriasi nuo tų, kuriuos mes įpratę turėti Vakaruose?
Japonai viską deda į labai mažas lėkštutes ir po nedaug (tik tiek, kiek reikia asmeniui) ir viską patiekia iš karto.
A.Zykas: Kadangi japonai yra gana suvakarietiškėję, dažniausiai didžiulių skirtumų nebūna. Tačiau jeigu japonas vestųsi svečią į japoniško stiliaus restoraną, kur yra patiekiamas labai aukštos kokybės maistas, yra atskiri ritualai, tuomet kai ką vertėtų išmanyti.
Standartiniai prabangūs japoniški pietūs susideda iš keliolikos patiekalų. Tik tie patiekalai būna nedideli, ir kiekvienas patiekalas yra traktuojamas kaip atskiras meno kūrinys, patiektas specialiame ir dailiame inde. Vakariečiams neįprasta būna dar ir tai, kad sriuba ir ryžiai yra patiekiami pačioje pabaigoje.
Tokie pietūs dažniausiai trunka mažiausiai 2–3 valandas. Japonai pasakoja apie kiekvieną patiekalą, nes jų kultūra linkusi mėgautis maistu. Tai nėra tik pilvo prisikimšimas. Tai iš tiesų yra menas, kuriuo reikia mokėti mėgautis.
Jeigu atnešama žuvis, pasakojama, kaip ta žuvis buvo sugauta, kokioje jūroje, kaip ji šiandien ryte buvo atvežta, kokiomis žolėmis papuošta ir t.t. Viskas iki menkiausių smulkmenų.
– Ar japonų restoranuose galioja etiketo taisyklės, kurias turėtume žinoti?
jų kultūra linkusi mėgautis maistu. Tai nėra tik pilvo prisikimšimas. Tai iš tiesų yra menas, kuriuo reikia mokėti mėgautis
A.Zykas: Svarbiausia reikia atminti, kad viskas valgoma pagaliukais, kas vakariečiams yra neįprasta.
Jeigu važiuojate į Japoniją, labai didelis patarimas – išmokti bent minimaliai naudotis lazdelėmis.
Gali būti toks atvejis (ir labai dažnai taip nutinka), kad nėra padedama šakutė, nes jiems tai yra visiškai neįprasta, egzotiška, paprastai bus atnešamos tik lazdelės.
Aišku, kai valgai paprastą maistą, tai minimalių įgūdžių užtenka. Bet būna ir tokių sudėtingesnių atvejų, nes Japonijoje ir sriuba valgoma lazdelėmis. Jokio šaukšto nėra, tik sriubos dubenėlis ir lazdelės. Dažnai vakarietis sutrinka – ką daryti? O etiketas yra toks, kad reikėtų tirščius valgyti su lazdelėmis, išgraibyti iš sriubos, o jau iš puodelio skystį gerti kaip arbatą.
Yra ir daugiau tabu dėl lazdelių etiketo. Pavyzdžiui, niekada negalima įsmeigti lazdelių į maistą – tai labai blogas ženklas, blogą lemiantis dalykas, ir japonai net neįsivaizduoja, kad taip galima daryti. Taip pat nedera mosikuoti lazdelėmis ar rodyti į ką nors, nes tai – aukščiausio nemandagumo pavyzdys.
Jeigu važiuojate į Japoniją, labai didelis patarimas – išmokti bent minimaliai naudotis lazdelėmis
Aišku, dar yra gėrimo kultūra. Reikia pasakyti, kad japonai geria daug ir pakelia daug, nes tai yra jų darbo dalis. Bet, aišku, jie geria tik lengvesnius gėrimus (alų) ir gerokai rečiau geria stiprius gėrimus.
Jų kultūroje gėrimų maišymas yra visiškai normalus (priešingai nei pas mus, kai arba tik vynas, arba tik alus). Japonai gali per vieną vakarą paragauti kokių 5-ių rūšių gėrimų – pradeda nuo alaus, tada pereina prie vyno, o jau toliau degustuoja sakę, japonišką degtinę.
– Lietuviams, veikiausiai, gali ryte būti sunku po tokio vakaro...
A.Zykas: Tikrai taip. Na, čia jau yra įpratimo klausimas, bet jie šiuo klausimu yra gerai išsitreniravę (juokiasi). Tiesa, jie nepakelia visiškai stiprių gėrimų, tokių kaip lietuviška degtinė ar brendis. Gerokai rečiau tai vartojama Japonijoje, ir jie jau labai sunkiai toleruoja tokius gėrimus.
Kas dar yra labai svarbu – sezoniškumas. Maistas visą laiką turi parodyti, koks šiuo metu yra metų laikas. Jeigu valgai pietus birželio mėnesį, kada Japonijoje yra lietaus sezonas, žydi hortenzijos, visas maistas bus susijęs su tuo – ir indai bus su hortenzijomis, aptarnautojų kimono bus susijęs su tuo metų laiku.
