Akvakultūra – žmogaus reguliuojamas žuvų auginimas tvenkiniuose, baseinuose, kanaluose, recirkuliacinėse uždarose sistemose, varžose, ir pan.
Tačiau pramoniniu būdu užaugintą žuvį vis dar gaubia nemažai mitų. Vartotojai bijo, kad tokia žuvis yra mažiau maistinga nei laukinė. Tačiau tiek Vytauto Andriuškevičiaus, Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos direktoriaus, tiek prof. dr. Rimanto Stuko, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto direktoriaus teigimu, tokios abejonės yra nepagrįstos.
Išveža į Lenkiją ir Latviją
Pasak abiejų ekspertų, svarbiausia, kokiose sąlygose žuvis yra auginama, ir kokiu pašaru ji yra šeriama. Būtent tai lemia pramoniniu būdu užaugintos žuvies maistines savybes bei tokios žuvies mėsos švarą. Ir, nors Visuomenės sveikatos instituto tyrimais nustatyta, kad Lietuvos gyventojai žuvies, ypač riebios, valgo per mažai, didelė dalis Lietuvoje užaugintos žuvies vis dar eksportuojama į svečias šalis.
„Deja, kiek išauginame tos žuvies, iš mūsų išsiveža lenkai ir latviai. Lenkijoje žuvies, tenkančios vienam gyventojui, išauginama panašiai tiek, kiek Lietuvoje, tačiau, kaip minėjau, didelę dalį savo produkcijos eksportuojame. Tad lietuviams lieka jos mažiau. Lenkai ir taip daug savos žuvies suvartoja, ir iš mūsų dar 1,4 tūkst. tonų išsiveža kiekvienais metais“, – teigė V.Andriuškevičius.
Pasak jo, tai parodo, kad Lietuvoje kol kas dar ne visi išmoko vertinti šviežią, kokybišką žuvį. O jos nevartodami, V.Andriuškevičiaus teigimu, Lietuvos gyventojai praranda daug maistingųjų medžiagų: baltymų, nesočiųjų omega-3 riebalų rūgščių, vitaminų ir mikroelementų.
Ne visi teršalai kontroliuojami
Prof. dr. R.Stukas teigė, kad mitas, jog laukinė žuvis yra sveikesnė, nėra pagrįstas. Vertinant žuvį, jis patarė vartotojams atkreipti dėmesį į jos maitinimosi sąlygas, mat laukinėse sąlygose auganti žuvis turi daugiau šansų tapti užteršta.
„Reikia nepamiršti, kad žuvis yra tas produktas, kuriame kaupiasi daug įvairių teršalų. Jeigu žuvis yra plėšri, ir praryja kitas žuvis, kurios jau būna sukaupusios teršalų, tada ir į tos plėšrios žuvies organizmą patenka teršalų. Jeigu ji riebi, jie ištirpsta riebaluose, ir ten kaupiasi, o ilgiau gyvenanti žuvis per gyvenimą į tą riebalinį audinį gali tikrai prikaupti tų teršalų“, – teigė R.Stukas.
Profesoriaus teigimu, teršalai, kurie yra norminami, yra kontroliuojami. Tačiau yra teršalų, kurie dar nėra norminami, pavyzdžiui, chloro organinių junginių grupei priskiriami polichlorinti bifenilai. Nėra atliekami jų rutininiai tyrimai, tad nėra aišku, kiek jų yra laukinėje žuvyje.
V.Andriuškevičius teigė, kad laukiniuose ežeruose augančios žuvys minta bet kuo, ką randa, ir jų maistas, žinoma, nėra niekaip reguliuojamas. Dėl to atsiranda tikimybė, kad jos gali misti užterštu maistu. Pasak R.Stuko, Visuomenės sveikatos institutas yra ankščiau daręs projektus, kurių metu tyrė laukines žuvis. Jose buvo rasta jau minėtų polichlorintų bifenilų.
Svarbu mityba ir pašarai
Pasak profesoriaus R.Stuko, kalbant apie kontroliuojamoje teritorijoje auginamas žuvis, reikia atsiminti, kad tokioje aplinkoje kontroliuojamas ir dumblas, ir vandens švara. „Kyla klausimas, kaip ta žuvis šeriama, kokiais pašarais. Jeigu jie yra labai kokybiški, ir atitinka visus reikalavimus, yra tikimybė, kad šias uždaroje teritorijoje auginamas žuvis auginamos švariau ir sveikiau, nei laukinės“, – teigė jis.
V.Andriuškevičius pasakojo, kad pramonės būdu žuvis Lietuvoje išauginama per tris vasaras. „Paskutinę vasarą daugiausia žuvys šeriamos grūdais, kviečiais ir kvietrugiais. Ji užauginta mūsų žemėje. Karpius maitiname kombinuotais pašarais, bet tie pašarai pagaminti iš varpinių ir ankštinių kultūrų grūdų. Taip yra dėl to, kad auginamos žuvys savo dietoje turėtų daugiau baltymų, kurie yra statybinė medžiaga.
Ekologiniuose ūkiuose žuvys išvis šeriamos ekologiniais pašarais. Tuos pašarus griežtai kontroliuoja viešoji įstaiga „Ekoagros“, augintojai už tai moka nemenkus pinigus. Tokie ūkiai gauna sertifikatus, kad ten auginamos ekologiškos žuvys. Ekologinius pašarus dar pradėjo gaminti Ukmergės bendrovė „Biofabrikas“. Į tuos parašarus dedamos tik sertifikatus turinčios medžiagos, neturinčios savyje jokių chemikalų“, – pasakojo V.Andriuškevičius.