„Blogos nuotaikos – depresijos – epizodai, kaip ir perdėtai geros nuotaikos – manijos, hipomanijos – epizodai gali būti įvairaus išreikštumo: lengvi, vidutinio sunkumo, sunkūs ar net su psichozės simptomais. Bipolinį sutrikimą galima skirstyti ir kitaip, bet, manau, pagrindiniai požymiai yra tokie.“
Interviu medikė paaiškino, kaip pasireiškia šis sutrikimas, kokius epizodus – manijos ar depresijos – žmogui sunkiau išgyventi. Taip pat pataria, kaip sau padėti ir palaikyti žmogų, susidūrusį su bipoliniu sutrikimu.
– Gal galite papasakoti, kokie požymiai būdingi bipoliniam sutrikimui?
– Gali būti įvairaus išreikštumo depresija, kuriai būdinga pažeminta, liūdna, dirgli nuotaika, savivertės kritimas, beviltiškumas, beprasmiškumas, miego ir apetito pokyčiai, įvairūs nemalonūs somatiniai simptomai, savižudiškos mintys. Manijos ar hipomanijos laikotarpiui būdinga perdėtai gera, pakili nuotaika, energijos perteklius, daug planų, dėmesys šokinėja nuo vienos temos prie kitos, veikla – taip pat. Be to, tuo metu sumažėja miego ar maisto poreikis. Pasitaiko ir psichozės epizodų – tai kliedesių ir haliucinacijų atsiradimas. Kliedesiai dažniausiai atitinka nuotaikos foną, nors gali būti ir išimčių. Aišku, dažnai apninka nerimas. Kai susideda visi tie požymiai, pasikeičia žmogaus elgesys, tai pastebima ir aplinkiniams.
– Gyvenantys su bipoliniu sutrikimu patiria depresijos ir manijos epizodus. Gal galite paaiškinti, kaip jie pasireiškia? Kas – depresija ar manija – žmogui sukelia daugiau iššūkių? Nuo ko tai priklauso?
– Abi būsenos gali būti labai sunkios ir sukelti labai daug rūpesčio ir pačiam žmogui, ir aplinkiniams. Kiekvienu atveju iš gyvenimo iškrintama skirtingu būdu, tačiau bet kuriuo atveju poveikis santykiams, akademinei bei darbinei veiklai yra didelis. Depresija – tai prasta nuotaika, energijos, noro, prasmės, savivertės nebuvimas. Manija ar hipomanija – tai visiškai priešinga būsena. Tačiau jos abi nėra adekvačios reakcijos į gyvenimą, todėl žmogus negali tinkamai funkcionuoti savo asmeniniame gyvenime, palaikyti prasmingų santykių, vykdyti darbinės ar akademinės veiklos.
– Ką dar reikėtų žinoti apie maniją? Ar ji būdinga tik bipoliniam sutrikimui, ar ir kitiems psichikos sveikatos sutrikimams? Ar tokiu atveju manijos simptomai kažkuo skiriasi?
– Manija yra vadinamasis sindromas, tai yra kelių simptomų derinys. Tradiciškai tai gera (pakili) nuotaika, pagreitėjęs mąstymo tempas, padidėjęs judesinis aktyvumas. Toks simptomų derinys būdingas bipoliniam sutrikimui, tačiau taip pat gali būti stebimas, gyvenant su šizofrenija ar šizoafektiniu sutrikimu, esant organiniams ar simptominiams psichikos sutrikimams.
– Apie depresiją viešumoje jau žinoma truputį daugiau. Tuo metu manija dar labai apipinta mitais ir stereotipais. Vienas jų – kad manijos apimti žmonės yra genijai, sukuriantys ir nuveikiantys be galo įdomių dalykų (sukuria verslus, išskirtinius projektus, meno kūrinius ir pan.).
– Mes sureikšminame kelių žmonių trumpalaikius epizodus. Iš tiesų yra daug maniją patiriančių asmenų, kurie ne sukuria, o sugriauna – santykius, šeimas, karjeras, finansinę gerovę. Pati manija yra jau savotiškai destruktyvi būsena, šiek tiek produktyvesnė yra hipomanija. Toks asmuo išlieka pakankamai organizuotas ir mažiau „krenta į akis“ kitiems. Jis tiesiog linksmas, labai energingas ir aktyvus, kūrybiškas, labai šnekus, tačiau vis dar suvokiamas kaip „normalus“. Manijos metu elgesio pasikeitimas jau toks didelis, kad aplinkiniai tokį žmogų jau nepriskiria prie „normalių“.
– Tačiau ar visada manija pasižymi tik pakilia nuotaika, euforija? Nuo ko priklauso, kad kartais manijos epizodo metu žmogus tampa ne energingas, bet agresyvus, irzlus?
– Yra žinomas klasikinis manijos ar depresijos vaizdas, yra ir vadinamosios atipinės formos. Klasikinė manija pasireiškia vadinamąja triada: gera nuotaika, greitas mąstymo tempas, padidėjęs judesinis aktyvumas. Taigi, visada galima matyti variantus, kai yra du požymiai, tačiau nėra trečiojo. Pvz., asmuo pasižymi pagreitėjusiu mąstymo tempu ir judesiniu sujaudinimu, tačiau nuotaika yra prasta, dirgli. Kartais tokį dirglumą gali sukelti ir tam tikri psichologiniai veiksniai: kai žmogų, kuriam pasireiškusi manija, visi ramina, liepia ką nors daryti ar, priešingai, ko nors nedaryti.
– Kaip reikėtų bendrauti su bipolinį sutrikimą turinčiu žmogumi skirtingais epizodais? Ko nereikėtų daryti, sakyti?
– Labai sudėtingas klausimas – tikriausiai todėl, kad nėra vienareikšmiško atsakymo. Su kiekvienu asmeniu, kiekvienoje situacijoje bendravimas gali ar turi būti kitoks. Kiekvienas žmogus, kuris gyvena su bipoliniu sutrikimu, nėra tik žmogus, turintis bipolinį sutrikimą. Tai yra asmenybė su savo patirtimi, ypatumais, reagavimo stiliumi ir t.t. Be to, skiriasi ir paties žmogaus reagavimas į sutrikimą. Taip pat skiriasi situacija: ar yra gretutinių sutrikimų, pvz., piktnaudžiavimo psichoaktyviomis medžiagomis ar kokios nors priklausomybės. Taigi, atsakyti, ką sakyti ir ko nesakyti, negaliu. Tikriausiai kvailiausias pasiūlymas tokiu atveju būtų pasakymas „susitvarkyk, pasistenk“.
Kiekvienas žmogus, kuris gyvena su bipoliniu sutrikimu, nėra tik žmogus, turintis bipolinį sutrikimą.
Tuo metu, kai smegenyse vyksta tam tikri procesai, pasistengti ir susiimti neįmanoma. Geriausia – būti šalia, bandyti daryti įtaką tose srityse, kur įmanoma. Na, o jei situacija darosi nevaldoma ir kyla pavojus pačiam asmeniui, kitiems ar turtui, galima – o kartais ir būtina – pasinaudoti priverstinėmis pagalbos priemonėmis. Gal nėra smagu sakyti, tačiau įvertinus bipolinio sutrikimo aspektus, gal vertėtų kartais pasikonsultuoti su teisininku, nes asmuo, būdamas manijos ar hipomanijos būsenos, gali prisiimti sau ir šeimai nepakeliamų įsipareigojimų.
– Kokia pagalba Lietuvoje suteikiama žmogui, gyvenančiam su bipoliniu sutrikimu?
– Lietuvoje turime prieinamumą beveik prie visų pagalbos priemonių: nauji vaistai mus pasiekia pakankamai greitai, o kas dar svarbu, beveik visos šiam sutrikimui valdyti reikalingos medžiagos yra kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų įvairia apimtimi.
Kalbant apie gydymą, reikėtų paminėti medikamentinį gydymą, kurio metu dažniausiai yra skiriami vaistai, kurie vadinami „nuotaikos lygintojais“. Gali būti skiriami antros kartos antispichoziniai vaistai, kurie pasirodė esą efektyvūs nuotaikos lyginime. Esant reikalui, gali būti paskiriami antidepresantai, nerimą mažinantys ar miegą gerinantys vaistai. Svarbu paminėti, kad konkretus pagalbos būdas priklauso nuo ligos fazės, individualių ligos ypatumų bei nuo asmeninių įsitikinimų.
Psichoterapija taip pat gali būti naudinga, nors tam tikrų iššūkių gali kilti, ypač, kai pacientas yra pakilumo periode. Kai kuriais atvejais šeimos psichoterapija ar bent jau šeimos narių konsultavimas gali būti naudinga.
– Ar šis sutrikimas – visam gyvenimui?
– Bipolinis sutrikimas greičiausiai lydės žmogų visą gyvenimą. Aišku, gali būti netgi labai ilgi periodai, kai nebus paūmėjimo epizodų. Tokiu laikotarpiu pats žmogus nesijaučia turintis kokį nors sutrikimą. Labai dažnai tuo metu yra nutraukiamas gydymas, nes žmogui atrodo, kad vaistus reikia vartoti tada, kai yra blogai, o kai yra gerai – vaistai nevartotini. Vis dėlto svarbu žinoti, kad bipolinio sutrikimo atveju vaistus reikia vartoti visą laiką, tik jų dozės ir vartojimas gali skirtis.
– Kiek gyvenimą su bipoliniu sutrikimu lemia žmogaus suvokimas ir priėmimas savo būklės?
– Suvokimas ir priėmimas – toks tikras priėmimas – visą laiką yra naudingi dalykai. Tokiu atveju žmogus nustoja „kovoti su liga“, t.y. su dalimi savęs, jis pradeda gyventi. Dalis energijos, kuri skirta kovai, gali būti panaudoti santykiams, veikloms – gyvenimui. Toks priėmimas veda ir prie to, kad greičiau pastebimi būsenos pasikeitimai, nevengiama kreiptis pagalbos. Tai pagerina ir paties asmens, ir šalia esančių žmonių gyvenimo kokybę.
