„Įdomus disonansas – visuomenėje smerkiami ir tie, kurie piktnaudžiauja alkoholiu, bet tuo pačiu smerkiami ir tie, kurie nusprendžia nevartoti! Juk kaip dažnai žmogus sulaukia žvilgsnių, priekaištų, klausimų, kodėl negeria, kai pasako, kad nenori alkoholio. Aš pati niekada nevartojau daug alkoholio, tačiau man atrodė norma penktadieniais išgerti. Šiandien aš taip nebegalvoju ir manau, kad tai nėra gerai“, – kalba Giedrė.
Ji dalinasi, kad dažnai sulaukia klausimo, koks buvęs tas lūžio taškas, kai ji pasakė sau, kad daugiau nebevartos?
„Aš dažnai apie tai galvoju, tačiau galiu pasakyti, kad kritinio taško nebuvo. Mano vartojimas nuo pat pradžių buvo probleminis ir kiekvienas išgėrimas pavirsdavo į katastrofą, tad visą laiką jaučiau, kad kažkas yra ne taip. O niekas apie tai su manimi nekalbėjo – atrodė, kad visi vartoja ir tai norma. Tuo metu rinkoje buvo vienintelė Aleno Carro knyga apie metimą gerti, tad ją skaitant pradėjau užduoti klausimų ir sau, ir apskritai apie išgėrimo kultūrą.
Maždaug prieš šešerius metus aš pradėjau intensyviau mesti gerti, o dabar jau dvejus metus negeriu. Nors lūžio taško nebuvo, bet vieną dieną atėjo suvokimas, kad aš esu labai nelaiminga. Aš jaučiu, kad alkoholis man neleidžia pildyti savo svajonių, neleidžia man augti. Jaučiau, kad galiu daugiau. Aš savęs nelaikiau priklausoma, bet iš kitos pusės mano gyvenime vyravo tas savaitgalinis išgėrimas ir tai man nepatiko. Prisidėjo ir fiziniai pojūčiai, pavyzdžiui, pradėjo dingti atmintis išgėrus labai nedaug, sunkios pagirios, kartas nuo karto tapdavau agresyvi. Aš nebuvau toks žmogus, kokiu noriu būti ir tai prasilenkė su mano vertybėmis“, – prisimena Giedrė.
– Kaip jums sekėsi mesti gerti? Ar tai buvo nuoseklus procesas ar vėl sugrįždavote į pradinį tašką? Ką pastebėjote procese?
– Aš dabar žinau šimtus dalykų, ko nedaryti, kai nori mesti gerti (juokiasi). Taip, aš sugrįždavau, todėl procesas buvo kintantis, tačiau dabar jau antri metai, kai visai nevartoju.
Daug rašau apie tai, kokia yra mūsų visuomenė ir kaip žmonės elgiasi, kai išgirsta, kad tu nori nebegerti. Mano aplinka manęs taip pat nepalaikė. Atrodo, juk sveikintinas sprendimas nebegerti, tačiau tu susiduri su spaudimu gerti, visuomenė įgalina vartoti. Tad susidaro įspūdis, kad visuomenė vienodai pasmerkia tiek priklausomus, tiek nevartojančius žmones.
Mano patarimas – nereikia kitiems aiškintis, o tiesiog nubrėžti aiškias ribas ir nepasiduoti spaudimui. Tai jūsų asmeninis sprendimas. Todėl verta žinoti, kad būtent tie, kurie jus skatina toliau vartoti, nors to nenorite, jaučia nesaugumą ir taip elgiasi norėdami pasijausti geriau.
Iš tikrųjų, aplinka yra vienas iš svarbiausių trikdžių, kurie neleidžia atsisakyti alkoholio, priimti teisingus sprendimus dėl savęs. Ji nuolat verčia savimi suabejoti.
– Ar nebuvo taip, kad nutrūko draugystė dėl to, kad nebegeriate? Ar įmanoma išlaikyti draugystę, kai vienas vartoja, o kitas ne?
– Manau, kad tai priklauso nuo ryšio. Šeima dažniausiai reaguoja normaliai ir adaptuojasi prie tavo sprendimo, tačiau su kai kuriais žmonėmis, draugais, mano ryšys nutrūko ir pastebiu, kad kitiems žmonėms būna lygiai taip pat.
Kai tu meti gerti, tu supranti, kad taurė vyno buvo vienintelis dalykas, kuris jus siejo su kai kuriomis draugėmis. Taip nutinka beveik visiems, todėl stengiuosi „raminti“ savo konsultuojamus žmones, kad ne visada draugai išlieka iki gyvenimo galo. Kartais mus išskiria gimę vaikai ir šeimyninis gyvenimas, kartais – atstumas, o būna, kad tašką padeda ir jūsų sprendimas nevartoti alkoholio.
– Jūs kuriate turinį apie tai, kaip nevartoti alkoholio. Kas jus paskatino?
– Kai nusprendžiau ieškoti pagalbos, supratau, kad dauguma tos pagalbos yra orientuota į sunkią priklausomybę turinčius asmenis, o aš tokia nebuvau. Mano patirtis gana karti, kadangi apsilankiusi pas psichiatrus, priklausomybių konsultantus aš nebuvau suprasta, tarsi mano vartojimas dar nebuvo ydingas. Todėl nusprendžiau informacijos ieškoti pati.
Manau, kad geriausiai mano vartojimą apibūdino terminas grey area drinking, kurį būtų galima apibūdinti kaip miglotą erdvę tarp socialinio ir jau probleminio vartojimo. Atrodo, kad kas čia tokio išgerti taurę ar dvi po darbo, o gal ir daugiau penktadienio vakarą? Aš supratau, kad tai nėra nieko tokio
Pagrindinė „pilkosios zonos“ geriančiųjų problema yra ne ta, kad jie negali mesti gerti. Jie gali. Ir dažnai tai daro. Pagrindinė problema, su kuria jie susiduria, yra ta, kad jie nuolat grįžta ir visada to gailisi. Ir mano visas kuriamas turinys yra skirtas būtent šiems žmonėms.
Kadangi aš jaučiausi gana vieniša, kai pradėjau mesti gerti, todėl pradėjau gilintis į literatūrą anglų kalba, klausytis tinklalaidžių, baigiau labai daug mokymų, mokiausi analizuoti savo patirtį ir pradėjau dalintis savo įžvalgomis. Manau, kad labai svarbu normalizuoti blaivią gyvenseną. Galiu pasakyti, kad būtent tai man padėjo labiausiai, pradėjau jausti, kaip aš keičiuosi, kaip keičiasi mano smegenys.
Vartoti alkoholį tarsi priimta norma jau nuo seniausių laikų, mes tai priimame kaip natūralią gyvenimo dalį, todėl viską pakeisti užtrunka labai ilgai ir tikrai nėra paprasta. Kai linksma, žmonės išgeria, kai liūdna – taip pat, kitaip tariant, prie bet kokios emocijos, gyvenimo įvykio pririša alkoholį. Beje, aš ir pati vis sugrįždavau atgal, tačiau džiaugiuosi, kad ryždavausi vėl viską pradėti iš naujo.
– Koks vartojimas yra ydingas?
– Tai yra labai platus klausimas ir turbūt lengviau pasakyti koks vartojimas yra neydingas. Bet jei taip neišsiplečiant, tai, kai tu pradedi kurti taisykles, susijusias su savo vartojimo įpročiais, kai vyno taurė turi prasmę, vertę ar reikšmę, kai sugalvoji „kurį laiką negerti“ arba paprasčiausiai, jei užduodi sau klausimą „ar aš geriu per daug?“ – tai reiškia, kad greičiausiai „per daug“, nes mažai geriantys žmonės tokių dalykų nedaro ir tokių klausimų sau neužduoda.
Toks autorius Davidas Sheffas savo darbuose teigia, kad alkoholiu piktnaudžiauja beveik kas antras išgeriantis žmogus ir aš jam būčiau linkusi pritarti.
Šimtai atliktų tyrimų rodo, kad kuo vėliau žmogus pradės vartoti psichiką veikiančias medžiagas, tuo mažesnė tikimybė, kad jis taps priklausomu ateityje. Suaugusiojo žmogaus smegenys visiškai kitaip reaguoja į stimuliacijas. O mūsų vaikai pradeda eksperimentuoti su alkoholiu labai anksti.
Ir kitas dalykas, kodėl žmonės ima vartoti daugiau negu reiktų: visuomenėje, kurioje ypatingai stiprią priklausomybę sukelianti narkotinė medžiaga yra pardavinėjama maisto prekių parduotuvėse – mes negalime tikėtis kitokių rezultatų. Mūsų visuomenė neturi jokio kritinio mąstymo, kai klausimas pasisuka apie alkoholį ir netgi įgalina priklausomybę nuo jo. Tai yra ta visuomeninė norma, kurios mes nekvestionuojame. O turėtumėm.
– Jūs paliečiate alkoholio romantizavimo aspektą. Išties socialinėje medijoje, filmuose ir serialuose galima pamatyti daug alkoholio scenų. Ką apie tai manote?
– Kaip yra Big Pharma, taip ir Big Alcohol – tai reiškia, kad didelės įmonės skiria pinigus teigiamos nuomonės apie alkoholį formavimui. Nors Lietuvoje yra uždrausta alkoholio reklama, tačiau alkoholis mus pasiekia kitais būdais per jau minėtą socialinę mediją, filmus ir kt. Yra net muzikinių vaizdo klipų, kuriuose per tris minutes alkoholis paminėtas 89 kartus. Alkoholis atsiranda mūsų gyvenime jau nuo mažiausių dienų, kadangi tam tikras užuomazgas galima pastebėti net animaciniuose filmuose, kur sudaromas įspūdis, kad pergalei ir džiaugsmui paminėti reikia alkoholio.
Mes, tėvai, esame patys įtakingiausi nuomonės vartotojai savo vaikams, tad nuo to ir reikėtų pradėti. Mes patys susiejame alkoholio vartojimą su šventėmis, gimtadieniais, laisvalaikiu ar kelionėmis ir neperduodame svarbiausios žinutės – bet koks alkoholio vartojimas yra nesaugus.
Be to, jau ne vienerius metus alkoholio pramonė yra nusitaikiusi į moteris tiek kalbant apie gėrimų pasirinkimą, tiek apie gėrimo kuriamą įvaizdį, rinkodarą ir pan. Medijoje dažnai galima pamatyti besilinksminančias moteris, jų draugystę, sukuriamas klaidingas įvaizdis, kad vartodamos jos bus laimingesnės, patrauklesnės, mažiau įsitempusios ir pan. Alkoholio pramonė nusitaikė ir į sveikos mitybos sektorių – ant etiketės rasite ir „natūralus“, ir „ekologiškas“, ir „mažai angliavandenių“, yra netgi tokių gėrimų, kurie neva tinka keto ar paleo mitybai.
Šiandien gamintojai žino, kad būtent moterys yra labiausiai linkusios susižavėti tokiais triukais. Viename lyčių rinkodaros tyrime buvo nustatyta, kad iš daugelio informacinių ženklų, į kuriuos žmonės atkreipia dėmesį pirkdami vyno butelį (pvz., spalva, prekės ženklas ar vyno stilius), žodis „ekologiškas“ buvo vienintelis, į kurį moterys reagavo žymiai dažniau nei vyrai. Alkoholio pramonė prisitaikė ir tai, deja, tai matosi iš išaugusio moterų vartojimo ir jų mirčių.
– Kaip manote, ar saikingas vartojimas įmanomas?
– Nėra saugaus kiekio alkoholio, kurį galėtų vartoti žmogus, manau, kad tuo viskas pasakyta. Reikėtų suvokti, kad alkoholio vartojimas turi įtakos sveikatai tiek trumpuoju, tiek ilguoju periodu. Net viena taurė veikia visą bendrą sveikatą, naikina smegenų ląsteles, išderina hormonų veiklą, sutrikdo miegą, endokrininę sistemą.
Galima tęsti ir tęsti. Jeigu mes nenorime tokios įtakos, sakyčiau, kad reikėtų nevartoti. Aš žinau, kad išgėrusi ir nedidelį kiekį alkoholinio gėrimo naktį nemiegočiau, o kadangi man miegas svarbus, renkuosi negerti.
Tikrai ne bet kuris supranta alkoholio žalą – tą pastebiu dalindamasi savo kuriamu turiniu ir paliekamais komentarais. Žmonės nepritaria, kad ir vienas gėrimas yra žalingas, jie teigia, kad saikingas alkoholio gėrimas nekenkia. Manau, kad neturime kritinio mąstymo kalbėdami apie alkoholį ir dažnai žmonės nenori matyti to, kas akivaizdu.
Beje, reikėtų nepamiršti ir kitų priklausomybių, į kurias žvelgiame kiek kitaip nei į alkoholį ar narkotikus. Pavyzdžiui, ekranai. Stigmatizuojame priklausomybes nuo alkoholio ar narkotikų, bet kad ekranai daro ne ką mažesnę žalą dažniausiai nesusimąstome. Ekranai veikia mūsų produktyvumą, laiką, tikslus, sveikatą ir tai tik stiprėja, o mes nematome problemos.
– „Noriu nevartoti alkoholio“. Ką jūs patartumėte? Nuo ko pradėti?
– Mano pagrindinis patarimas – būkite smalsūs ir užduokite sau daugiau klausimų. Ar tikrai aš turiu išgerti kiekvieną penktadienį? Ar tikrai mano šventės neįmanomos be alkoholio? Dažnai žmonės išgeria ir neatkreipia dėmesio, kas su jais vyksta. Dauguma žmonių nežino, kad alkoholis yra depresantas, tad vadinamos moralinės pagirios kitą dieną po vartojimo nėra mistinis dalykas. Tai yra mūsų hormonų disbalanso pasekmė ir visa tai baigiasi tuo, kad esame ypatingai jautrūs stresui, padidėjusiam nerimui.
Kai pradedame analizuoti, kokią įtaką alkoholis turi mūsų kūnui, savijautai, emocinei būsenai, dažniau pradedame galvoti, ar tikrai mums reikia išgerti. Jeigu taip, tai reikėtų klausti – kodėl? Kokie veiksniai tai nulemia? Galbūt tai socialinis nerimas, perdegimas, psichologinės problemos? Gal nemokame brėžti ribų? Priežasčių gali būti labai daug ir visas jas galima spręsti kitais būdais. Streso mažinimo, socialinių situacijų navigacija, savikontrolė ir t.t. yra išmokstami dalykai. Viskam reikia praktikos. Reikėtų analizuoti savo vartojimą ir dažniau užduoti klausimus sau, reflektuoti.
– Kai matote vartojančius žmones, su kokiais jausmais susiduriate?
– Tikrai jokiu būdu nesmerkiu ir nejaučiu jokių blogų jausmų, bet yra žmonių, kurie susiduria su visokiais jausmais, kai patys nebevartoja, o artimieji tęsia vartojimą. Taip, tu tapai gudresnis, žinai daugiau, nori padėti jiems, bet įsivaizduokite, kad šeimos narys nusprendžia ruoštis maratonui ir liepia jums daryti tą patį – keltis anksti ryte, treniruotis, eiti pirkti sportinius batelius… Greičiausiai supyktumėte, nes jums yra primetamos svetimos vertybės. Aš sakyčiau, kad išėjimas iš alkoholio vartojimo yra individualus kelias ir kiekvienas žengia savo žingsniu ir savo laiku, kai jis tam jau yra pasiruošęs.
