Kada apatija, socialinis atsiribojimas, baimės yra įprastas paauglio brendimo procesas, o kada – psichikos sveikatos sutrikimo požymis? Koks ryšys tarp narkotikų vartojimo ir psichikos sveikatos problemų paauglystėje? Apie tai portalas „15min“ pasikalbėjo su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Krizių intervencijos skyriuje ir privačiai dirbančiu gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Janu Hilbigu.
Ką lemia amžius?
„Psichikos sveikatoje amžius yra svarbus. Matome tam tikrą slenkstį paauglystėje – būtent tada gali atsirasti tam tikros būklės. Kitas ryškus slenkstis – paskutiniai metai mokykloje, jos baigimas, perėjimas į suaugusiųjų amžių <...>“, – kalbėjo pašnekovas.
Šizofrenija, psichozė ir bipolinis sutrikimas – visų šių būklių pirmieji požymiai gali pasireikšti jau paauglystėje. „Jų pradžia dažniausiai būna maždaug 19–20 m. Vyrams dažniausiai anksčiau. Tačiau būna paauglių, kuriems šios ligos pasireiškia sulaukus maždaug 15 m.“, – sakė gydytojas psichiatras-psichoterapeutas. Paauglystėje taip pat dažnai ryškėja sunkumai reguliuoti savo jausmus, kai trūksta įgūdžių, palaikymo ar kai būta trauminių patyrimų.
Kas tai lemia? Anot J.Hilbigo, kalbant apie šizofreniją ir bipolinį sutrikimą, priežastis – sutrikusi smegenų raida, t.y. pagrindą sudaro biologinės priežastys: „Manoma, kad anksčiau pasireiškiantys ligos požymiai susiję su sunkesne eiga. Kitaip tariant, nervų sistemos raida nėra įprasta, todėl anksčiau pasireiškia ligos požymiai. Pasitaiko tokių pacientų, kurie sako: „Aš jau pradinėje mokykloje girdėdavau balsus ir turėdavau didelių baimių. Kita vertus, balsai ir didelė baimė ne visada susiję su šizofrenija.“
Kalbėdamas apie jaunuoliams pasireiškiančius požymius, kurie gali būti sutrikimo pranašai, J.Hilbigas pabrėžė, kad jie dažnai būna nespecifiniai.
„Dažnai tai būna depresija. Paauglys pasikeičia, jis turi mažiau energijos, nebesidomi tuo, kas anksčiau patiko, nebendrauja (arba mažiau bendrauja) su draugais, vėliau keliasi. Tokiame amžiuje niūrumas, abejingumas gana dažnas dalykas, tačiau mano paminėti dalykai nėra įprastas paaugliškas vangumas. Paprastai tėvams yra jausmas, kad čia kažkas daugiau“, – kalbėjo pašnekovas.
Patardamas, kaip tėvams ar kitiems suaugusiems įvertinti, ar paauglio būsena – sutrikimo signalas, gydytojas psichiatras-psichologas įvardino aiškų kriterijų.
„Svarbu matyti, ar tokios būsenos esantis paauglys gali atlikti paprastas užduotis: lankyti mokyklą, palaikyti santykius su keliais draugais. Jeigu jis tai gali, galima laukti, ypač, jei paauglys nenori papildomos pagalbos. Jeigu nebegali eiti į mokyklą, atsitraukęs gyvena, vienaip ar kitaip jam labai reikia pagalbos. Net nesvarbu, ar diagnozė bus psichozė, gal tai, pvz., sunki depresija, kurios atveju irgi praverstų profesionali pagalba“, – sakė J.Hilbigas.
Kartais psichozė prasideda ne tik su energijos praradimu ir prislėgtumu. Atsiranda ir įtarumas, baimingumas, įkyrios mintys. Paauglys gali imti įtarinėti aplinkinius, artimuosius, įsivaizduoti, kad yra stebimas, t.y. atsiranda baimės komponentas.
„Žinoma, tai nebūtinai reiškia psichozę – būna ir nerimastingų žmonių. Bet tai yra dar vienas požymis, kuris ir psichozėms būdingas. Kada atsiranda labai įkyrios, stiprios baimės, paauglys jaučiasi nesaugus, jam išsitrina ribos“, – sakė J.Hilbigas. Anot jo, retais atvejais, bet pasitaiko, kad psichozės pirmoje fazėje žmogus būna labai energingas, euforiškas.
Svarbiausias patarimas tėvams: esmė – santykis su paaugliu
Tėvai sutiks – panašūs požymiai paauglystėje vienaip ar kitaip pasireiškia nemažai daliai jaunuolių. Ir tai siejama su normalia paauglyste. Kaip apsispręsti, kada į paauglio savijautą reikėtų reaguoti ne tik supratimu, palaikymu, bet ir ieškoti profesionalios pagalbos?
„Labiausiai vaikui ir paaugliui reikia saugaus patikimo ryšio bent su vienu suaugusiuoju. Jam reikia tyrinėti ir kurti savo gyvenimą, tačiau kartu – ir saugių ryšių, nesvarbu, koks jis yra maištingas ar atsitraukęs. Taigi, suaugusiųjų pagrindinis uždavinys – sukurti tokį ryšį su paaugliu“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, jeigu pavyksta tą ryšį paauglystėje išlaikyti, tai labai geras pagrindas pajausti ir vaiko pokyčius. Jis jausis saugus kalbėti, kartu priimti sprendimus, ką daryti.
„Tai didelė vertybė. Užstrigusioms šeimoms tai yra pirmas ir svarbiausias dalykas – kaip atkurti ryšį, o ne nuklysti į papildomus klausimus dėl gydymo ar dar ko nors. Taip, tai irgi svarbu. Bet tik kai yra ryšys, tik tada pagalba bus taikli ir veiksminga“, – pabrėžė gydytojas psichiatras-psichoterapeutas.
Jis pažymi, kad kurti saugų ryšį su paaugliu gali būti tikrai nemenkas iššūkis, dauguma tėvų savaime neturės reikiamų žinių ir įgūdžių: „Norisi padrąsinti tėvus išnaudoti visas išorines pagalbos sistemas, pvz., tėvystės mokymus ir kt.“
Pagalbos pasirinkimas – labai individualus dalykas. Vis dėlto reikėtų įvertinti ir paauglio nusiteikimą. „Jei jis nori ieškoti pagalbos, puiku – kreipkitės ir jam, tikėkimės, pagerės. Jeigu jis priešinasi, bus kebliau. Visgi kartais pagalbą pradėti reikia ir primygtiniu būdu per daug nelaukiant kada paauglys sutiks“, – sakė J.Hilbigas.
Jo teigimu, anksčiau suteikta pagalba duoda naudos, nes padeda žmogui išvengti sudėtingų situacijų, be to, psichikos sveikatos sunkumai neįsisenėja. „Svarbu suprasti, kad geriau padėti vėliau nei niekada“, – sakė pašnekovas.
Ryšys tarp narkotikų ir psichozės akivaizdus
Pastaraisiais metais daugėja tyrimų, rodančių, kad ir Lietuvoje paaugliai reguliariai vartoja stimuliuojančio ir mišraus poveikio psichoaktyviąsias medžiagas. Tai tapo neatsiejama dalis nuo kai kurių vakarėlių, kai vartojamas alkoholis, stimuliantai. Labai didelė problema – elektroninės cigaretės, į kurias paaugliai pilasi įvairių narkotinių medžiagų. Jau 2019 metais Europos mastu buvo atliktas tyrimas, kurio metu apklausti 12–18 metų moksleiviai, parodė, jog 65 proc. Lietuvos moksleivių yra bandę rūkyti elektronines cigaretes.
Kokią įtaką psichikos sveikatos sutrikimų atsiradimui daro psichotropinių medžiagų vartojimas jauname amžiuje?
„Yra daug klaustukų, kalbant apie detales. Pavyzdžiui, kaip kanapių vartojimas veikia žmogaus nervų sistemą, kai šios medžiagos vartojamos keletą metų. Visgi analogija galėtų būti tabako poveikis plaučiams. Mes žinome, kad tai kenksminga: rūkymas yra plaučių vėžio ir kitų rimtų plaučių ligų rizikos veiksnys. Vieniems pasekmės pasireiškia anksčiau ir rimčiau, kitiems – vėliau ir švelniau, – sako medikas. – Kalbant apie narkotines medžiagas, žinome tikrai, kad teigiamas jų poveikis yra labai trumpas: kelios sekundės, kartais – minutės, kartais – kelios valandos. Tačiau vėliau tas teigiamas poveikis išnyksta ir dažniausiai prasideda lėtinis neigiamas narkotikų vartojimo poveikis. Pvz., labai dažnai nervų sistema tampa jautresnė. T.y. žmogus lengviau praranda pusiausvyrą – lengviau krenta į depresinę arba perteklinio nerimo būseną. Žmonės būna ūmesni, jiems sunkiau kontroliuoti savo spontaninius norus, bartis, priekaištauti, agresyviai elgtis ir pan.“, – kalbėjo J.Hilbigas.
Anot jo, ilgesnį kanabinoidų vartojimą taip pat galima sieti su silpnėjančia dėmesio koncentracija ir mažesne motyvacija siekti tikslų.
Specifinis ryšys sieja psichozes ir narkotikus. „Yra nemažai medžiagų, kurios gali sukelti vienkartinę psichozę, taip pat ilgalaikį psichozinį sutrikimą. Pvz., kanapių vartojimas gali paleisti šizofrenijos ligą. Tai – kaip starto mygtukas, kurį paspaudus ligos nebesustabdysi. Mes tą labai aiškiai žinome iš Europos didmiesčių duomenų. Šie miestai pateikė statistiką apie narkotinių medžiagų vartojimą ir pirminius psichozės epizodus (jie būna ligoninėse registruojami). Kuo didesnis narkotikų vartojimas, tuo daugiau psichozės atvejų tarp jaunų žmonių. Tai labai matosi pažvelgus į psichozės atvejus ir kanapių vartojimą Amsterdame ar Londone“, – pasakojo gydytojas psichiatras-psichoterapeutas.
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Krizių intervencijos skyriuje dirbantis gydytojas sakė, kad Lietuvoje ši problema auga jau gerus dešimt metų. „Tai vyksta, nes narkotikų pasiūla yra labai padidėjusi. Tai bendra Europos problema – kad narkotinių medžiagų yra žymiai daugiau gaminama ir platinama, ypač – stimuliuojančių: kokainas, amfetaminai, katinonai. Visos tos medžiagos pasiekia jaunus žmones. Aš daug dirbu su jaunais žmonėmis ir matau, kad narkotikų vartojimas tampa vis didesnis“, – sakė gydytojas ir pridūrė, jog paaugliai narkotikus vartoja ne tik savaitgaliais, bet ir kasdien.
„Amfetamino ir katinono žmonėms neišeina vartoti tik retkarčiais, pradėjus vartoti [jie] negali sustoti. Būna kanalizacijos tyrimai Vilniaus ir Kauno miestų. Jie taip pat rodo, kad šitos medžiagos būna visą darbo savaitę kanalizacijos vandenyje. Žodžiu, tai tikrai didėjanti problema“, – sakė jis.
Ar tai, kad nuo paauglystės vartojamos narkotinės medžiagos, gali lemti psichikos sutrikimų atsiradimą vėliau, žmogui jau suaugus? J.Hilbigas sako, kad tai išmatuoti sunku. „Bet aš manau, kad tai susiję. Vartojant narkotikus plečiasi jautrumas ir nestabilumas. Kai prie to prisideda kiti rizikos veiksniai (sunkumai studijose, atleidimas iš darbo, skyrybos ir kt.), nervų sistema tampa dar pažeidžiamesnė. Todėl lengviau gali pasireikšti nuotaikos sutrikimas, nerimo sutrikimas ar net išsivystyti psichozė. Su nervų sistema taip jau yra: jeigu „sukrenta“ kritinis kiekis rizikos veiksnių, visko gali būti per daug ir išsivystys sutrikimas“, – paaiškino gydytojas psichiatras-psichoterapeutas.
Kaip padeda atvirumas?
Psichikos sveikata pastaraisiais metais tampa vis dažniau viešumoje matoma tema. Daugiau dėmesio tam skiriama ir švietimo sistemoje. Tačiau tikrai ne visose šeimose atvirai ir nuoširdžiai kalbama apie tai, jog giminės istorijoje yra asmenų, turėjusių psichikos sveikatos sunkumų patirtį.
J.Hilbigo nuomone, nereikėtų vengti šios temos šeimos pokalbiuose, ypač bendraujant su paaugliais. „Svarbi kalbėjimo forma, kaip yra kalbama tomis temomis. Bet tai, kad vaikas auga ir mato, kad tokios problemos yra, kad ir kiti žmonės turi baimių, liūdi, blogai jaučiasi, girdi, kad „teta sirgo šizofrenija“ ar pan. Visos šitos žinios jam suteikia realistiškesnį gyvenimo ir pasaulio vaizdą. Nėra tas baubas, tas monstras toks neapibrėžtas. Vaikas įgauna galimybę dalintis savo jausmais ir būsena, aparti tai šeimoje“, – pastebėjo gydytojas psichiatras-psichoterapeutas.
Atvirumas saugioje aplinkoje išvaduoja nuo gėdos jausmo, nejaukumo. „Tai dažnai būna papildoma našta, trukdanti ką nors daryti, jei paauglys blogai jaučiasi. Žmogus, kuris negirdi, kad taip būna ir kitiems, jaučiasi balta varna arba juoda avimi. Mano, kad kažkas su juo negerai, kad jis kažką ne taip daro, jis bus linkęs slėptis. O, jei bus girdėjęs, kad taip būna ir kitiems, jam bus lengviau dalintis ir ieškoti išeities“, – sakė pašnekovas.
Tiesa, jei psichikos sveikatos iššūkiai šeimoje smerkiami, nuvertinami, tokiose kalbose daug negatyvo, tai nebus naudinga paaugliui. „Bet aš tikiu, kad dauguma tėvų taip niekada nekalbės su vaikais“, – sakė J.Hilbigas.
