Slaugytoja rūpinosi Sausio 13-iosios sužeistaisiais, matė pokyčius medicinoje ir džiaugiasi galėdama eiti koja kojon su pažanga. Anot jos, didžiausia pacientų baimė – skausmas, tačiau kartais užtenka šypsenos ir gero žodžio, kad pacientas nusiramintų.
– Kiek metų esate slaugytoja ir kiek laiko dirbate RVUL?
– Slaugytoja dirbu jau 43 metus. Pradėjau Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje, vadinamame „traumpunkte“ – traumatoginių pacientų priėmime. Kai ligoninę perorganizavo ir Traumatologijos skyrius buvo perkeltas į RVUL (tada ji vadinosi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė), kartu 1991 m. persikėliau ir aš, dirbau Priėmimo-Skubios pagalbos skyriuje. O nuo 2016 m. slaugytoja dirbu Konsultacijų skyriuje. Pakeičiau skyrių, nes vyresniame amžiuje jau norėjosi šiek tiek lengvesnio darbo.
Darbas šiame skyriuje šiek tiek lengvesnis, bet nepasakyčiau, kad lėtesnis. Aišku, nėra tokių pacientų, kuriems pagalbos reikia čia ir dabar – kai reikia viską mesti ir bėgti į pagalbą, nes teikiant skubią pagalbą kiekviena sekundė yra labai svarbi. Bet aš stengiuosi, kad ir Konsultacijų skyriuje žmonės ilgai nelauktų.
– Papasakokite apie slaugytojos darbą Konsultacijų skyriuje – kokios yra jūsų funkcijos, kokias užduotis atliekate?
– Dirbu skyriaus tvarstomajame. Tai reiškia, kad čia kreipiasi pacientai, atvykę į konsultacijas pas gydytojus specialistus. Jiems neretai reikia atlikti procedūras, pavyzdžiui, perrišimus, siūlų šalinimus, smulkias ambulatorines operacijas, tokias kaip ateromų ar lipomų šalinimas, injekcijas, blokadas ir pan.
Paprastai pacientas konsultuojasi su gydytoju jo kabinete, o jei reikia – būna atsiunčiamas į tvarstomąjį. Aš pacientą pasitinku, parodau kur ir kaip atsisėsti ar atsigulti, dezinfekuoju procedūros vietą. Paruošiu priemones gydytojui ir jam asistuoju. Viskas priklauso nuo procedūros.
Svarbi mano darbo dalis yra tvarstomojo švara ir dezinfekcija. Juolab ir pacientų pasitaiko su hepatitu, AIDS, kitomis ligomis, todėl švara privalo atitikti visus infekcijų kontrolės reikalavimus. Švara rūpinuosi kartu su slaugytojo padėjėja. Tai svarbu ir dėl pacientų, ir dėl mūsų pačių – medicinos personalo – gerovės.
Labai dažnai pacientus dar ir nuraminu. Didžioji jų dalis čia atėję jaučia baimę. Tai suprantama, nes jiems bus atliekama didesnė ar mažesnė intervencija. Didžiausia jų baimė – ar skaudės.
– Kaip nuraminate jautrius pacientus?
– Priklauso nuo paciento. Paprastai stengiuosi jiems padėti atsipalaiduoti pasitelkdama humorą, stengiuosi nukreipti jų dėmesį kitur. Dažniausiai tai puikiai suveikia – pacientai ateina išsigandę, o išeina su šypsena.
– Kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Darbą pradedu 8 valandą ryto. Atėjusi paruošiu tvarstomąjį: patikrinu, ar užtenka priemonių, paruošiu skiedinius, skirtus instrumentų paruošimui ir aplinkos paviršių valymui, įjungiu pagalbines priemones (kompiuterį, planšetę) ir laukiu pacientų.
Įdomu tai, kad nors skyriuje yra teikiama planinė pagalba, t. y., pacientai gydytojų konsultacijoms registruojasi prieš kelias savaites ar mėnesį, aš niekada iš anksto nežinau, kokie pacientai ir kada užsuks į tvarstomąjį. Darbo diena baigiasi 17 val. Prieš išeidama pilnai sutvarkau kabinetą ir nuvalau visus paviršius.
– Ar prabėgus daugiau nei 40 metų Jums vis dar patinka Jūsų darbas?
– Ne tik patinka – aš myliu savo darbą. Dirbu jau daugiau nei 40 metų ir vis tiek myliu darbą, pacientus ir be medicinos savęs aš neįsivaizduoju. Mama sako, kad būdama maža lėlėms jau leisdavau vaistus. Kai mokiausi mokykloje, buvo „Pirmosios pagalbos“ būrelis, kurį su malonumu lankiau. Todėl baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus aukštesniąją medicinos mokyklą ir po kelių metų tapau medicinos seserimi.
-
Operacinės slaugytoja R. Lesniak-Viršilienė – apie nerašytą taisyklę slaugytojų darbe ir tai, ko nemato pacientai
-
Žalgirio klinikos slaugytoja V.Gailienė – apie darbo spartą: tas intensyvumas skriaudžia mediciną
-
Iš Bergeno į Trakus: slaugytoja Aida įsitikinusi – skandinavų patirtis įleis šaknis ir Lietuvoje
– Kas Jums patinka medicinoje, kas taip patraukė, kad iki šiol neužklupo rutina?
– Sunku keliais žodžiais atsakyti. Turbūt labiausiai patinka bendravimas su žmonėmis ir, svarbiausia, galimybė padėti žmogui, kad jam neskaudėtų. Turime šiuolaikinių medicinos priemonių ir procedūrų, kurios efektyviai gydo. O kartais žmogui užtenka tik paprasto patarimo, nuraminimo, šypsenos, gero žodžio.
– Kiek Jūsų darbe yra komandiškumo, bendradarbiavimo su gydytojais?
– Per ilgus darbo metus ir praktiką puikiai pažinau mūsų ligoninės gydytojus, todėl išmanau, kaip paruošti pacientą ir priemones. Kiekvienas gydytojas turi ir savo įpročius, metodus, ir charakterį, kuriuos žinau, ir tai labai padeda darbe. Pavyzdžiui, vienam reikia didesnio švirkšto, kitam mažesnio, žinau, su kuo galima pajuokauti ir su kuo geriau tyliai dirbti. Aišku, visada atsižvelgiu ir į pacientą.
Apskritai, stengiuosi, kad būtų gerai ir pacientui, ir gydytojui, ir man. Kad visi būtų patenkinti, o paslauga suteikta kokybiškai. Tai yra komandinis darbas, be kurio skyriuje būtų neįmanoma – jei tik reikia, visada skubu kolegoms į pagalbą.
– Kokius pacientus sutinkate?
– Mūsų ligoninėje gydomi tik suaugusieji, todėl sutinku pacientus nuo 18 metų iki žymiai vyresnio amžiaus, o kai kuriems jau ir arti šimto metų būna. Jų negalavimai labai įvairūs, nes Konsultacijų centre konsultuoja apie dvidešimt skirtingų profilių medikų, apie šimtas keturiasdešimt specialistų.
Be to, ir patys žmonės labai skirtingi – vieni labai daug kalba, kiti tyli, ne su visais galima juokauti. Jiems užėjus į kabinetą aš iš karto tai matau. Kartais pacientą reikia ir sudrausminti, nes skundžiasi skausmu, bet gydytojo ar slaugytojos prašymų ir patarimų girdėti nenori. Kartais reikia ir du, ir tris kartus pakartoti informaciją. O būna tų, kurie ateina ir jiems atrodo, kad žino geriau už medicinos personalą. Kreipiasi ir daug sunkių pacientų, taip pat su negalia – vežimėlyje, nevaikštančių, be galūnių.
– Atrodo, kad jūs pacientams esate ir kaip psichologė, juos pamatote ir iškart perprantate, bandote padrąsinti, išklausyti.
– Aš myliu savo pacientus, todėl jais rūpinuosi. O sugebėjimas juos perprasti ateina su patirtimi. Būna, kad ir sąmonę praranda pacientai. Tokiais atvejais aš jau matau, kad išblyškęs, todėl reikia paguldyti, pakalbinti. Dabar labai daug jautraus jaunimo, su jais irgi reikia mokėti bendrauti.
– Ar yra pasitaikę pacientų arba atvejų, kurie ilgam įstrigo į atmintį?
– Vienareikšmiškai 1991 m. sausio 13-osios nakties pacientai. Tą naktį budėjau Šv. Jokūbo ligoninės „traumpunkte“ – atvažiavau kaip savanorė į pagalbą kolegoms. Išbuvau naktinę pamainą, paskui keitėmės. Pas mus vežė ligonius su lengvomis šautinėmis žaizdomis, įvairiais sumušimais, suspaudimais. Mano pagrindinis darbas buvo tvarstyti žaizdas, gipsuoti ir asistuoti gydytojams siuvant žaizdas. Bet sunkiausia buvo ne sužeistųjų gydymas, o matyti, kaip tėvai atėję ieško savo vaikų. Buvome sudarę ir ant kabineto durų iškabinę nukentėjusių, hospitalizuotų ir žuvusių sąrašą.
– Per daugiau nei 40 metų medicina ir slauga pasikeitė. Ar nesunku spėti su pokyčiais, prie jų prisitaikyti?
– Aš atsimenu tų laikų mediciną, kai švirkštai buvo stikliniai, o pirštines ir adatas virindavome tam, kad būtų sterilūs, nes vienkartinių priemonių nebuvo. Adatos buvo dviejų dydžių – maža ir didelė. Dabar priemonių pasirinkimas didžiulis, daugkartinės priemonės dezinfekuojamos automatiškai, turime modernių prietaisų ir t. t. Neatskiriama darbo priemone tapo kompiuteris, pacientai pasirašo elektroninius sutikimus planšetėse.
Viskas greitai keičiasi, reikia žingsniuoti į priekį. Kartais susimąstau, kad kitais metais jau galėčiau eiti į pensiją. Bet aš toks žmogus, kuris nori dirbti, todėl einu su visomis naujovėmis į priekį. Aš niekada nesirinkau dirbti lengvo darbo. Dabar su amžiumi jau sunkoka, bet aš savęs be darbo neįsivaizduoju. Svarbu tik, kad mano pačios sveikata būtų gera ir leistų dirbti. Aišku, nukenčia šeima, nes visą save atiduodu darbui. Bet pailsiu savaitgaliais, o šeima mane pažįsta ir palaiko.
– Kokių savybių reikia norint dirbti slaugytoja?
– Manau, kad svarbiausia yra profesionalumas, nes jei nesi profesionalas, neišmanai savo darbo, negalėsi padėti žmogui.
Reikia žmogiškumo ir supratimo, nes pacientai jaučia stresą, bijo. Kiti galbūt yra vieniši ir jiems norisi bendravimo, bet neturi su kuo. Tokių būna labai dažnai. Stengiuosi juos palaikyti, užjausti. Jei žmogus nori pabendrauti – visada pabendrauju.
Taip pat reikia ir kantrybės, nes kartais pacientai į kabinetą įžengia su neigiamomis emocijomis, kurias išlieja ligoninėje.
Todėl manau, kad į mediciną žmonės turi stoti turintys pašaukimą ir norą padėti žmogui, bei pasižymėti tokiomis asmeninėmis savybėmis kaip gailestingumas, kantrybė ir empatija.
