Du požiūriai į pacientus
Šiuo metu egzistuoja kelios teorijos, apibrėžiančios požiūrį į psichikos sveikatą, pavyzdžiui, biomedicininis ir biopsichosocialinis modeliai.
„Biopsichosocialinis modelis yra iš esmės holistinis požiūris į žmogų. Aiškinama, kad viską lemia ne tik biologiniai aspektai, kaip smegenų ar cheminių medžiagų disbalansas, genetinė predispozicija, bet ir psichologiniai, socialiniai veiksniai, tokie kaip aplinka, santykiai, gyvensena, galbūt patiriamas smurtas, diskriminacija ar kiti sunkumai.
Atsigavimo kelias gali būti įvairus, vienu atveju gali užtekti psichologo konsultacijų ar gilesnės psichoterapijos, kitu – gali prireikti medikamentinio gydymo. Labai priklauso nuo žmogaus būsenos“, – vieną iš modelių paaiškino Viktorija Andreikėnaitė, visuomenės sveikatos specialistė, „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių koordinatorė.
O štai kitas ir daug plačiau Lietuvoje taikomas modelis yra biomedicininis. Jis akcentuoja biologiją, kai cheminį disbalansą siekiama sureguliuoti vaistais.
Naudinga, bet kartais stinga laiko
Nors biopsichosocialinis modelis yra naujesnis, jo teorija buvo sukurta dar 1977 m. Tačiau net per tiek laiko Lietuvoje jis vis dar ieško savo vietos.
„Tai yra modernesnis, vakarietiškesnis požiūris, kuriuo dažniau remiasi jaunesni gydytojai psichiatrai. Kai kurie specialistai jį net kritikuoja. Aš suprantu, kodėl. Čia tiesiog būtina pacientui skirti daugiau laiko, nes reikia galbūt ne tik raminamųjų išrašyti, bet ir išsiaiškinti nusiskundimų priežastis, paklausinėti, kas su žmogumi vyksta, sužinoti jo psichologinius niuansus, įsitikinimus, paklausti ir apie aplinką, santykius, sužinoti, ar yra žmonių, kurie jį supranta, išklauso, o kaip dar miegas, mityba, ar žmogus pakankamai juda, ar gauna saulės ir visa kita. Tuo metu biomedicininiu požiūriu diagnozuojamas sutrikimas arba ne – viskas“, – teigė V.Andreikėnaitė.
Gali būti, kad liga yra signalas, jog žmogus turi kitų poreikių: meilės, poilsio ar pan.
Kiekvienas specialistas pats renkasi, kokį modelį taikyti, tačiau kartais pasirinkimą gali riboti ir aplinkybės.
„Gydymo įstaigose dažnai neturima kitam požiūriui nei laiko, nei žmogiškųjų resursų, nes pacientui skiriamos apie 10–20 min., per tą laiką spėjama tik išrašyti vaistus“, – paminėjo pašnekovė.
O šeimos gydytojams išties tenka didelė atsakomybė. Jie dažniausiai yra pirmieji asmenys, į kuriuos pacientai kreipiasi sunegalavę. Būtent jie turėtų žvelgti plačiausiai ir nukreipti asmenį tinkama gydymo linkme, mat biomedicininis požiūris kai kada gali tik pašalinti ar sumažinti simptomus, tačiau nusiskundimų priežasčių neišspręs. Galų gale viskas gali kartotis, tęstis, asmuo geriau jausis tik esant vaistų poveikiui. Tuo metu biopsichosocialinis modelis yra platesnis, labiau individualizuotai žvelgia į žmogų.
Šeimos gydytojams išties tenka didelė atsakomybė.
V.Andreikėnaitė pateikė ir pavyzdį apie vieną po kitos kimbančias ligas, kada, pasirodo, viską veikė psichosomatika ir biomedicininis požiūris čia ne toks veiksmingas.
„Vaikas nuolat serga peršalimo ir kitomis ligomis. O serga todėl, kad tomis akimirkomis jaučia tėvų dėmesį, rūpestį, vaiką apkabina, daugiau laiko leidžia su juo, rūpinasi. Tad nebūtinai kažkas yra fiziškai blogai, gali būti, kad liga yra signalas, jog žmogus turi kitų poreikių: meilės, poilsio ar pan.
Kitas pavyzdys – žmogus sako, kad yra nelaimingas, kamuoja įkyrios mintys, nerimas, skundžiasi galvos skausmais. Plačiau pasikalbėjus paaiškėja, kad žmogus visai neskiria laiko sau, yra 100 proc. atsidavęs darbui, kuris jo netenkina ir neteikia džiaugsmo. Atstačius dienos ritmą, susipažinus su savo poreikiais ir kaip svarbu į juos nenumoti ranka, atsiradus prasmės jausmui dėl to, ką veiki, sukūrus bent vieną atvirą, pagarbų santykį su kitu žmogumi, gali pasikeisti ir žmogaus sveikata, požiūris į save.
Jei kiekvienos srities specialistas žvelgtų į žmogų plačiau – rezultatas galėtų būti ilgalaikiškesnis.
Nors būna ir kitokių atvejų. Pasak V.Andreikėnaitės, žmogui galbūt nuolat trūksta energijos, nuotaika prislėgta, apsilankius pas psichiatrą net gali būti diagnozuota depresija. Tačiau galų gale pasirodo, kad yra hormonų disbalansas ar sutrikusi skydliaukės veikla, kuri lemia energijos pokyčius, nuotaiką.
„Idealiu atveju, jei kiekvienos srities specialistas žvelgtų į žmogų plačiau – rezultatas galėtų būti ilgalaikiškesnis. Deja, ne visiems specialistams ir pacientams tai įdomu“, – paminėjo pašnekovė.
Yra gajų stigmų
Ne visi žmonės yra nusiteikę ilgesniam procesui. Darbas su savimi tikrai nelengvas ir daug pastangų reikalaujantis procesas. Kai kurie nori greito rezultato, o tai reiškia, kad nori vaisto. Kai tuo metu gyvensenos, aplinkos keitimas, dabar su psichologu ar psichoterapeutu gali trukti ir metus ar ilgiau.
Yra pacientų, kurie išgirdę pasiūlymą apsilankyti pas psichologą ar psichiatrą, net ima priešintis.
Būna, kad pasako taip: aš pas durnių gydytoją neisiu. Ir dar įsižeidžia.
„Būna, kad pasako taip: aš pas durnių gydytoją neisiu. Ir dar įsižeidžia“, – paminėjo V.Andreikėnaitė.
Tai – dėl psichikos sveikatos stigmų, kurios Lietuvoje vis dar ryškios. Tyrimai rodo, kad stigma pamažu mažėja, tačiau svarbu nesustoti ir toliau keisti visuomenės nuostatas apie psichikos sveikatą, smurto toleranciją, kalbėti apie žmogaus teisėmis grįstus principus.
„Čia svarbus ir pasitikėjimas psichikos sveikatos sistema, pagalbos galimybėmis, svarbus konfidencialumo principas. Kai kuriems žmonėms svarbus ir anonimiškumas. Tikrai visa tai Lietuvoje jau galima užtikrinti“, – pabrėžė visuomenės sveikatos specialistė.
Be to, pašnekovės nuomone, ypač dideli lūkesčiai keliami sveikatos, švietimo, socialinių paslaugų sistemoje dirbantiesiems, vadovams, politikams, žiniasklaidos atstovams ir kitoms visuomenės požiūrį formuojančioms grupėms, kad neliktų stigmatizuojančių nuostatų psichikos sveikatos tema.
„Psichikos sveikata yra sveikatos dalis, kurią turime visi ir ja svarbu pasirūpinti“, – sakė „Žvelk giliau“ atstovė.
„Žvelk giliau” siekia ugdyti tolerantišką Lietuvos visuomenę, turinčią pakankamai žinių apie psichikos sveikatos svarbą ir iššūkius. Kalbėdami apie psichikos sveikatą ir jos sunkumų patiriančių asmenų bei jų artimųjų realias patirtis keičiame visuomenės požiūrį bei skatiname teigiamas nuostatas ir elgesį tokių asmenų atžvilgiu.
