„Su valgymo sutrikimais susidūriau būdama ne itin jauna – tuomet man jau buvo 24-eri. Buvau metusi rūkyti ir pastebėjau, kad ėmė augti svoris. Iki tol mano svoris buvo pastovus, o metus rūkyti aš per neilgą laiką priaugau maždaug 10 kg. Esu aukšta, tad tie kilogramai nelabai matėsi, bet atsirado kiti dirgikliai, neleidę priimti savęs tokios, kokia buvau.
Tuometinis mano draugas tyčiodavosi iš stambių žmonių (nors iš manęs tiesiogiai – ne), todėl bijojau, kad manęs nebemylės. Taip pat mama dažnai laidydavo tokius komentarus kaip „stora, dėl to ir senmergė“. Tai man sukeldavo baimę, kad pastorėjusi aš tikrai nesusirasiu jokio vyro“, – prisiminė emocijų paleidimo konsultantė ir iniciatyvos „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorė Virginija.
Ji svarstė, kad priimti save pakitus kūno svoriui buvo sunku, nes vaikystėje buvo susidūrusi su patyčiomis. „Kandūs žodžiais ir tai, ką mačiau – kūno pasikeitimas – mane labai žeisdavo ir primindavo tuos laikus, kai buvau moksleivė“, – sakė pašnekovė.
Paradoksalu, tačiau mokykloje iš jos tyčiodavosi dėl per mažo svorio: „Sakydavo: „Tave vėjas nupūs.“ Buvo ir mažakraujystė. Iš tikrųjų pasižiūrėjusi dabar to meto nuotraukas aš matau, kad buvau labai liesas vaikas.“
Virginija prisiminė, kad matydama suapvalėjusias kūno formas ji pasiduodavo baimei, kuri vedė į įkyrias mintis: „Kas bus, jei svoris ir toliau augs?“ „Tada tikrai nebuvau pasiruošusi savęs mylėti ir priimti su daugiau kilogramų“, – neslėpė anuomet kildavusių minčių.
„Tarsi per kūną nuėjo mintis – „va taip galima greit numesti svorį“
Prisimindama tą metą Virginija pasakoja gyvenusi užburtame rate: ramindavosi valgydama, tačiau tuo pat metu išbandė ir laikėsi vis naujų dietų.
„Aš labai norėjau greito rezultato, o svoris nesikeitė. Valgyti irgi norėjosi. Toks užburtas ratas... Neatsimenu, kaip, bet tuo metu viena iš draugių kažką papasakojo apie išsivėmimus. Tai nebuvo tiesioginis patarimas, greičiau pasakojimas apie išsivėmimą kitame kontekste (pvz., padauginus alkoholio). Bet man tai pakišo mintį, ką galiu daryti. Tarsi per kūną nuėjo mintis, kad va taip galima greit numesti svorio, neatsisakant maisto. Nes valgyti man norėjosi – tai buvo savotiškas nusiraminimo būdas“, – atvirai pasakojo moteris.
Iki to laiko ji sako nebuvo girdėjusi apie bulimiją. Paauglystėje valgymo sutrikimų požymių nejautė, kaip pati sako – mažai laiko galvodavo, kaip atrodo: „Valgydavau, kiek noriu, niekas man į kūną neidavo.“
Neilgai trukus išsivėmimai tapo vis dažnesni. „Valgydavau ir vemdavau, valgydavau ir vemdavau“, – pasakojo Virginija. Maistą, kurį išvemdavo, moteris įvardindavo kaip „nelegalų maistą“. Dažniausiai tai būdavo ne pusryčiai, pietūs ar vakarienė, bet papildomai tarpuose suvalgyti užkandžiai.
Tuo metu ji jau susidurdavo su emociniu valgymu: „Kažkas sunervino, kažką pasakė, kažkas man nepatiko, ir eidavau valgyti.“
Nors iš pradžių džiūgavo „atradusi“ būdą sumažinti svorį, netrukus moteris sako pradėjusi jausti stiprią gėdą ir kaltę. „Aš niekada niekam nepasakojau, ką darau. Tačiau iš pradžių jaučiau atsipalaidavimą, kad nebereikia laikytis jokių dietų. Tačiau gana greit atsirado gėdos ir kaltės jausmas. Vėliau buvo turbūt juodžiausias laikotarpis, kai laikydavausi ir dietų, ir vemdavau. Svoris tuomet stipriai nukrito. Normalus mano svoris visada buvo 60 kg, priaugusi buvau iki 70 kg. Valgymo sutrikimų piko metu svėriau 54 kg“, – prisiminė pašnekovė.
Net pajuokavimai svorio tema stipriai veikė elgesį
Drastiškai nukritus svoriui Virginija ėmė jausti ir fizinės sveikatos problemas, pavyzdžiui, jai dažnai būdavo silpna. Nepaisant to, ji prisiminė, kad tuomet jautėsi labai laiminga, kad svarstyklėse matomi skaičiai tokie maži.
Nors neteko daug svorio, pasak moters, vienintelį komentarą, rodantį nerimą dėl jos sveikatos, šia tema jai garsiai ištarė ne tuometinis draugas ar kiti artimi žmonės, bet klientas. „Tuo metu aš dirbau administracinį darbą. Ir vienas klientas, pamatęs mane, pasakė: „Kas tau atsitiko? Daugiau taip nedaryk.“ Atrodė, kad gal jis žino, ką aš darau – gal sergu, ar laikausi kažko (dietos – past.). Tuo metu mano mama girdavo, kad gražiai atrodau – jai patikdavo liekni žmonės“, – sakė Virginija.
Kaip ir anksčiau, ją stipriai veikdavo visi apie didesnį kūno svorį pasigirsdavę komentarai. „Net jei kas nors pajuokaudavo: „Na, ir sustorėjai!“, aš priimdavau kaip paraginimą dar labiau pasistengti. O jei išgirsdavau, kad sulieknėjau, tai priimdavau kaip patvirtinimą, kad gerai darau ir šiek tiek atsipalaiduodavau bei leisdavau sau daugiau pavalgyti. Man labai svarbi buvo išorės nuomonė“, – apie mąstymą ir perdėtą susirūpinimą savo kūno išvaizda, būdingą žmonėms, susidūrusiems su bulimija ir kitais valgymo sutrikimais, pasakojo moteris.
Dažnai valgymo sutrikimų turintys žmonės ir patys seka savo išvaizdos pokyčius. Tačiau Virginija tikina, jog tai nebuvo „jos tema“. „Matydavau iš drabužių, kad svoris keičiasi. Svertis sverdavausi, bet prieš veidrodį kūno neapžiūrinėdavau. Tiesa, jei pastebėdavau, kad ant pilvo, klubų ar kitur, kur greičiausiai matosi papildomi kilogramai, yra pokyčių, vėl būdavo didesnis atkritimas“, – kalbėjo moteris.
Sunkumai, susiję su bulimija, trumpam sumažėjo susipažinus su nauju partneriu, kuris neilgai trukus tapo jos dviejų vaikų tėčiu. „Mes apsigyvenome kartu ir atsirado šiokia tokia kontrolė. Tiesa, jis nežinojo, ką aš darau. Bet man pačiai buvo lengviau save kontroliuoti, nes valgydavome kartu. Iki apsigyvenant kartu, aš buvau praradusi sotumo ir alkio jausmą, o stebėdama, kaip draugas valgo, tai pamažu susigrąžinau. Tada man buvo 26-eri“, – prisiminė Virginija.
Keletą mėnesių ji visiškai pamiršo bulimiją. Tačiau viskas sugrįžo ir kartodavosi, vos moterį užklupdavo didesnis stresas. Kad vemia, ji ir toliau slėpė nuo gyvenimo draugo.
Susilaikyti pavyko per nėštumą
Kai Virginijai buvo 27-eri, pora nusprendė susilaukti kūdikio. Pasak moters, ji jau anksčiau buvo nusprendusi, kad laukdamasi nevems.
„Atsimenu, buvau atsispausdinusi kalendorių, kuriame geltonai žymėdavausi „sėkmingas“ dienas, kai nevemdavau. O raudonai, kai vemdavau. Kokius 4 mėnesius buvo tik keli kartai, kai neatsilaikydavau ir išsivemdavau. Vėliau viskas ėmė ristis žemyn – kalendoriuje per savaitę būdavo tik kelios „geltonos“ dienos. Buvau nusivylusi savimi, kad neturiu valios“, – pasakojo moteris.
Pasak jos, galiausiai nusprendusi vadovautis principu „kas bus, tas“, ji pastojo. Nuo tos dienos ji nebevėmė. „Leidau sau legaliai pastorėti“, – prisiminė ji.
Praėjus keletui mėnesių po kūdikio gimimo, jam nustatyta stipri alergija, dėl kurios mažylį žindžiusi Virginija turėjo stipriai apriboti vartojamus produktus.
„Man liko valgyti tik 5 produktai: triušiena, bolivinė balanda, bulvė, cukinija, obuolys. Aš taip valgiau pusantrų metų, kol žindžiau sūnų. Vienas kitas produktas pabaigoje prisidėjo. Visi sakydavo, kad „vėliau tu galėsi valgyti viską, prisipirksi ir valgysi.“ Pabaigusi žindyti taip ir padariau, bet vaikščiodama parduotuvėje supratau, kad bijau maisto. Matyt, tai lėmė patirtis, kad, jeigu aš suvalgydavau kažką „ne į temą“, tai vaikas būdavo neramus ir beveik nemiegodavo. Tuo metu, nors jau nebemaitinau vaiko, kūnas reaguodavo kaip anksčiau – jei suvalgydavau kažką, man darydavosi bloga“, – pasakojo Virginija ir pridūrė, kad tuomet suprato, jog valgymo sutrikimai sugrįžo kita forma – ortoreksija.
Suprasti akimirksniu: kas yra ortoreksija?
- Ortoreksija – įkyrios mintys apie tai, kad reikia maitintis sveikai;
- Žmonės, turintys ortoreksijos požymių, yra įsitikinę, kad būtina valgyti tik sveiką, ekologišką ir natūralų maistą. Jie tiki, kad tiksliai ir sąžiningai laikydamiesi sveikos mitybos taisyklių jie padeda sau;
- Kartais pasirenkama itin ekstremali dieta, po kurios neretai ima ryškėti sveikatos problemos;
- Dažniausi ortoreksijos požymia: mintys nuolat sukasi apie sveiką mitybą ir nesveiką mitybą; pasirinkta mityba laikoma vienintele teisinga; grynumo ir kontrolės jausmas, kai laikomasi visų taisyklių; apimantis nesėkmės ar kaltės jausmas, kai pažeidžiamos mitybos taisyklės; daugelis maisto produktų yra tabu, nes jie vertinami kaip „nesveiki“; „draudžiamų“ maisto produktų sąrašas nuolat auga; nustojama mėgautis maistu; dažnai vengiama valgyti kartu su šeima, draugais kavinėje.
- Pastebėjus šiuos požymius reikėtų kreiptis į valgymo sutrikimų specialistus.
Vegetarizmas, veganizmas, o svarbiausia – ekologiška produkcija. Visa tai Virginija išbandė augindama pirmagimį. Dabar ji jau gali pajuokauti, sakydama, kad „šiurpino aplinkinius“, kurie nevengdavo dalinti patarimų: „Valgyk mėsą, turi būti stipri!“ ir panašių.
Sugrįžus bulimijai – sunkus laikotarpis: „Ką suvalgydavau, tą išvemdavau“
Taip ji gyveno daugiau nei 1,5 metų ir spėjo susilaukti antro vaiko – dukros ir sūnaus gimimą skiria 2,5 metų. Mergytė taip pat buvo alergiška, tad ją žindančiai Virginijai teko vėl stipriai apriboti savo mitybą. Tačiau tąkart sugrįžo ir bulimija. „Man atrodo, kad vėl vemti pradėjau, kai dukrą dar maitinau. Norėjau sulieknėti. Tai buvo labai sunkus laikotarpis – ką suvalgydavau, tą išvemdavau“, – pasakojo Virginija.
Nors fizinė moters sveikata tuo metu nebuvo prasta (nepakankamą mitybą išdavė tik nustatyta mažakraujystė), psichikos sveikata byrėte byrėjo.
„Neseniai, kalbėdama apie tą laiką su iniciatyvos „Žvelk giliau“ koordinatore, supratau, kad tuo metu man buvo ir pogimdyminė depresija. Tokiame fone nieko keisto, kad ji buvo. Turbūt liūdniausia, kad aplinka mane tik dar labiau spaudė. Mama mane palaikė, padėjo prižiūrėti vaikus. Bet mano vaikų tėtis mane spaudė, sakydamas: „Kaip tu gali būti pavargusi?“; „Tai tu valgyk viską, čia nieko tokio.“ O vaikas (pavalgius alergenų turinčio produkto – past.) dar labiau nemiegodavo... Naktį vyras nepadėdavo. Tas nepalaikymas buvo sunkiausia“, – skaudžiausias akimirkas motinystėje prisiminė dviejų vaikų mama.
Pilnas skrandis keldavo stresą
Apie tai, kad ilgus metus gyvena su valgymo sutrikimais, Virginija iki šiol nėra pasakojusi nei mamai, nei dabar jau buvusiam partneriui. Į klausimą, kaip tai įmanoma, ji turi atsakymą: „Buvau labai gudri ir mokėjau slėpti. Žinoma, sunku, kaip nepastebėti – gal vyrui nebuvo įdomu? Nes juk jis būdavo namuose... Pirmas kartas, kai pasakojau, kaip tai vyko, buvo pas kognityvinio elgesio terapijos (KET) specialistę. Ji dirbo su klientais, turinčiais valgymo sutrikimų. Tuo metu jau buvau išsiskyrusi ir visiškai viena su savo tema.“
Ji neslėpė tuomet internete ieškodavusi informacijos apie bulimiją ir buvo radusi moterų, pasakojančių apie panašią patirtį „Youtube“. „Ten jos pasakojo, kaip išlipo iš viso to. Tos informacijos ieškojau, norėjosi sužinoti būdų, kaip pabaigti, nes energija baigėsi. Bet buvo jau priklausomybė – kaip kad alkoholikai geria, taip aš vėmiau ir negalėjau sustoti. Kad sergu bulimija, žinojau seniai – turbūt supratau, kai pradėjau draugauti su savo vaikų tėčiu“, – sakė valgymo sutrikimus įveikusi moteris.
Suvokimas, kad be pagalbos nepasveiks, atėjo, kai pajuto ir fizinius skausmus: dėl nuolatinio vėmimo spazmuodavo gerklę, jausdavo nuolatinį energijos stygių, nepavyko įveikti mažakraujystės.
Pas KET specialistę Virginija lankėsi neilgai. Nebetęsti konsultacijų pas psichoterapeutę sako nusprendusi, kai išgirdo kelis raktinius žodžius, kurie ją sukrėtė.
„Ji pasakė, kad tai liga visam gyvenimui, todėl aš turėsiu visą gyvenimą su tuo dirbti. Kitas dalykas – kad aš neturiu įprasto sotumo ir alkio jausmo. Tai, ką aš jau žinojau ir buvau „atradusi“ pati jau anksčiau. Pradžioje man sekėsi – dvi savaites nevėmiau, kas man buvo didelis pasiekimas. Tačiau netrukus vėl viskas sugrįžo. Pas psichoterapeutę nebėjau. Gerai net nežinau kodėl. Matyt, nusprendžiau, kad neveikia“, – pasakojo moteris.
Paleidus gėdą, pavyko įveikti bulimiją
Antrasis bandymas vaduotis iš bulimijos ją nuvedė pas emocijų paleidimo konsultantę. Tačiau iš pradžių apie valgymo sutrikimą ji neišdrįso pasakyti: „Jaučiau per didelę gėdą, todėl kalbėjau apie visai kitus dalykus – patyčias, savivertę.“
Vis dėlto šiandien, kai kalbamės, Virginija skaičiuoja jau beveik dvejus metus, kai nepatiria sunkumų, susijusių su bulimija, ir sako beveik pamiršusi, kad jos gyvenime buvo toks etapas. Kaip tai pavyko?
„Tai padariau pas kitą emocijų paleidimo konsultantą – Rytį Lukoševičių. Metus lankiau jo organizuojamus emocijų paleidimo instruktorių kursus. Turėjau planą jau anksčiau pasikalbėti apie valgymo sutrikimus, bet užsiėmimai buvo grupiniai. Todėl laukiau progos. Galiausiai per vieną grupinį užsiėmimą išdrįsau pasakyti, kad man reikia pagalbos ir dėl ko. Emocijų paleidimo principas toks, kad niekas neprivalo detaliai pasakoti, kas tai yra ir dėl ko man gėda. Nuraminus mano gėdą, aš pasakiau, kad tai yra valgymo sutrikimas (kad tai yra bulimija, neįvardinau). Kalbėdama su juo, supratau, kad jaučiu sotumą ir alkį. Įvyko tarsi nušvitimas“, – prisiminė Virginija, gavusi norimą atsakymą ir apie tai, ar valgymo sutrikimas – psichikos sutrikimas visam gyvenimui.
„Manau, kad dar prieš tai ėjau link savęs priėmimo. Nebuvo taip, kad spragt ir viskas. Emocijų paleidimo instruktorių kursuose daug dirbau ir mokiausi mylėti save. Tačiau tas paskutinis pokalbis uždegė man šviesą, kad gal ir galiu būti laisva nuo bulimijos“, – atvirai pasakojo daug metų valgymo sutrikimą turėjusi dviejų vaikų mama.
Šiuo metu ji sako suprantanti, kad prisivalgydama ji bandydavo susikurti saugumo jausmą ir gauti meilės.
Atradusi psichikos sveikatos sunkumų priežastį, Virginija sako pajutusi norą dalintis savo patirtimi. Pradžioje mažesnėse grupelėse, dabar ji savo istoriją pasakoja iniciatyvos „Žvelk giliau“ renginiuose – moteris tapo viena iš psichikos sveikatos ambasadorių.
Pasak Virginijos, tai, kad jai padėjo emocijų paleidimo metodas, o ne psichoterapija (be KET metodikos specialistės, ji išbandė ir keletą kitų psichoterapeutų paslaugų – past.) yra tik jos istorija: „Aš sau taip įsivardinau, kad psichoterapeutams buvau per jautri pacientė, nes vos gavusi kokį nors komentarą, pasijusdavau dar blogiau nei prieš tai.“
„Žvelk giliau“ ambasadorė pabrėžia, kad kelias į sveikimą – tai ne tik fizinis išsilaisvinimas nuo bulimijos, bet ir kelionė į savęs priėmimą bei meilės sau atradimą.
„Labai svarbu ne tik išmokti mylėti save, bet ir pažvelgti, kas trukdo tą meilę jausti. Dažnai prireikia drąsos užduoti sau klausimus: kodėl aš savęs nepriimu, kas man kadaise neleido priimti savęs tokio, koks esu?“ – svarsto ji. Anot Virginijos, tik per atvirą savęs pažinimą galima pamatyti tą meilę iš naujo, kitomis akimis, ir ją rasti kiekviename – tiek silpnybėse, tiek stiprybėse.
„Kiekvienas gali rasti šviesą savyje, kai pagaliau išmoksta pažvelgti į save su atjauta ir supratimu,“ – priduria ji, skatindama drąsiai leistis į šį kelionės etapą, kuris dažnai tampa tikruoju sunkumų įveikos būdu.“
-
Traumas tyrinėjanti psichologė P.Želvienė: nesikreipiant pagalbos tai – lyg po pleistru paslėpta žaizda
-
K.Radžvilaitė apie neteisingą autizmo suvokimą: reikia suvokti, kad kiekvienas autistiškas žmogus – unikalus
-
Psichiatrijos ligoninėje gavusi pagalbą Jovita: žinojau, kad noriu vėl gyventi be „triukšmo galvoje“
