Pasak psichikos sveikatos specialistų, pogimdyminė depresija pasaulyje paveikia apie 10–15 proc. besilaukiančių ar pagimdžiusių moterų ir apie 4–10 proc. vyrų. Visuomenėje daugėja supratimo, kas tai yra. Vis dėlto daug žmonių iki šiol turi klaidingus įsitikinimus. Pavyzdžiui, kad pogimdyminė depresija gali užklupti tik iškart po gimdymo. Iš tiesų – ir nėštumo metu ar per pirmuosius metus po kūdikio gimimo.
Kaip pogimdyminė depresija gali pasireikšti moterims, o kokie požymiai ją išduoda, kai šis sutrikimas užklumpa vyrus? Į šiuos klausimus atsakė psichologė Sigita Valevičienė ir „Žvelk giliau“ koordinatorė, Pogimdyminės depresijos centro vadovė Nida Vildžiūnaitė.
Ramunės istorija: ramus laukimas ir pirmieji iššūkiai, gimus kūdikiui
Kaip pasakojo Ramunė, iki nėštumo su vyru jie gyveno daugeliui šeimų įprastą gyvenimą: darbai, buitis, laisvalaikis, kelionės ir panašūs dalykai.
„Per pastaruosius metus įsigijome savo svajonių namus. Aš nusprendžiau šiek tiek atsitraukti nuo darbų – norėjosi ramesnio laiko, pakeisti nusistovėjusią kasdienybę. Svarsčiau ir apie naujas studijas“, – pasakojo Ramunė.
Tokios mintys jos galvoje sukosi seniai, tačiau priėmusi sprendimą sulėtinti gyvenimo tempą ji dar nežinojo, kad jau laukiasi pirmagimio.
Ramunė atvira: „Abu su vyru svarstėme, kad, matyt, stresas ir skubėjimas gyventi neleido anksčiau susilaukti šeimos pagausėjimo. Tiesą sakant, aš jau net buvau suplanavusi vizitą pas ginekologę dėl kitų priežasčių. Bet atvykus pati nustebinau savo gydytoją, pasakiusi, kad nėštumo testas teigiamas. Taip prasidėjo mano nuostabi nėštumo kelionė“, – pasakojo Ramunė.
Visą nėštumo laikotarpį moteris jautėsi puikiai tiek emociškai, tiek ir fiziškai: „Kiekvieną kartą apsilankius pas ginekologę jausdavausi vis ramesnė – tyrimai buvo puikūs, sveikata gera. Žodžiu, šis periodas tikriausiai buvo pats sklandžiausias mano gyvenime. Lankiau nėščiųjų kursus, skaičiau literatūrą, ruošiausi šiam gyvenimo etapui ir buvau be galo laiminga“, – prisiminė pašnekovė.
Nuo COVID-19 pandemijos moteris lankėsi pas psichologę, tačiau pradėjusi lauktis nusprendė susitikimus nutraukti. Tokį sprendimą priėmė kartu su psichikos sveikatos specialiste, kuri pritarė Ramunės mintims, jog jai pavyko terapijoje pasiekti norimus tikslus.
„Apie pogimdyminę depresiją ir apskritai apie depresiją iki nėštumo nebuvau pagalvojusi. Tai atrodė labiau į kiek pasenusią ir nereikšmingą frazę – tarp draugų dažnai pajuokaudavome ta tema: „Ai, man nėra nuotaikos, jaučiuosi pavargusi, gal man depresija.“ Bet, kai susiduri su ja, juokai baigiasi“, – neslepia moteris.
Dabar, jau savo kailiu patyrusi, jog tai – rimta būklė, Ramunė sako jautriai reaguojanti į aplinkinių pastabas ar kritiką mamoms, kurios susidūrė su pogimdymine depresija.
„Man labai gaila, jog atsiranda, ypač tarp mamų, tokių moterų, kurios žeria kritiką ir aiškina, kad „mūsų laikais tai niekas tokių patogumų gyvenime neturėjo, privalėjo dirbti ir vaikus užaugino. Tai ko čia verkti ir vaidinti, kad sergi depresija.“ Bet kodėl tada nutyli, kad vaikus tuomet prižiūrėdavo močiutės ar seneliai, ar kad vaikas nebuvo vien tik vienos mamos atsakomybė? Šiais laikais, manau, daugėja susirgusių moterų ir dėl to, kad jos paliktos vienos būti su vaiku ar vaikais iki 2 metų. Pagalba joms yra tikrai mažesnė arba jos išvis nėra, nei būdavo ankstesniais laikais. Atsiradę buities patogumai juk neužaugins vaiko – tą darbą atlieka tėvai“, – savo mintimis dalinosi Ramunė.
Ji atkreipė dėmesį ir į mamomis tapusioms moterims užkrautą (o kartais – jų pačių užsikrautą) atsakomybę visus motinystės iššūkius išspręsti pačioms.
„Visuomenėje vyrauja nuostata, kad mama turi pati susitvarkyti su iškilusiais iššūkiais. O tai dar labiau didina nusivylimą savimi ir nesugebėjimą pripažinti, kad reikia pagalbos. Kad pati susirgsiu, niekad negalvojau, o ir kaip galvoti, kai nėštumas sklandus! Kai gimė vaikas, džiaugiausi, kad sveikas. Tai yra svarbiausia, bet pati savęs nesuvokiau. Man sutriko miegas – keista, nes vaikas buvo ramus, miegodavo. O aš ligoninėje praleidusi 3 paras, geriausiu atveju miegojau gal kokias 8 valandas. Tuo metu negalvojau, kad su manimi kažkas blogo vyksta“, – apie ligoninėje prasidėjusius savijautos pokyčius pasakojo sūnaus susilaukusi moteris.
Kas yra, suprato draugė: „Jai būsiu dėkinga visą gyvenimą“
Grįžus namo situacija kasdien prastėjo. Ramunė sako, kad vyras padėti negalėjo, nes žindė mažylį. „Atsimenu, po vienos tikrai tragiškos nakties, palūžau, suvokiau, kad nebeturiu jėgų niekam. Prasidėjo savotiški ašarų ir pykčio priepuoliai, nevaldomas nerimas. Kartais vaidendavosi, kad vaikas verkia, nors iš tikrųjų miegodavo. Vyras galvojo, kad naujai mamai taip jaustis yra normalu, jis nesuprato, kas su manimi vyksta. Sutapimas, bet po tos lemtingos nakties, man parašė draugė, kuri pati buvo sirgusi depresija, gimus vaikui. Jei ne jos atvykimas ir suteikta pagalba bei rūpestis, neįsivaizduoju, kas būtų buvę. Jai būsiu visą gyvenimą dėkinga už tai“, – prisiminė Ramunė.
Draugės parama jai padėjo suprasti, kad reikia pagalbos, todėl moteris kreipėsi į psichologę, kuri įvertinusi Ramunės būklę rekomendavo kreiptis į psichiatrą.
„Jos nuomonė buvo konkreti – privalau kreiptis į psichiatrą, nes esama būklė gali privesti prie dar sudėtingesnės emocinės būklės. Buvau sutrikusi ir išsigandusi, bet sutikau su ja“, – kalbėjo su pogimdymine depresija susidūrusi jauna mama.
Psichiatras patvirtino kolegos įtarimus ir skyrė gydymą vaistais. Pasak Ramunės, pradžioje atrodė, kad jie neveikia taip, kaip tikėtasi. Tačiau laikui bėgant savijauta gerėjo. Šiuo metu pogimdyminę depresiją moteris gydosi jau metus. Kol kas dar geria vaistus.
„Tik dabar aš jaučiuosi savimi, nors nemigos epizodai dar pasitaiko, bet tai netrukdo normaliam funkcionavimui. Nerimo būna tik tiek, kiek jo pasitaiko įprastoje gyvenimo rutinoje, baimė taip pat nekankina, nes suvokiu savo konkrečius veiksmus ir žinau, kad visada galima kreiptis pagalbos“, – sakė pašnekovė.
Atvirai pasakodama apie savo patirtį Ramunė kviečia moteris, kurios jaučia, kad galbūt susiduria su pogimdyminės depresijos požymiais, neignoruoti savo pojūčių. „Jeigu per keletą savaičių būklė nepagerėja, svarbiausia kreiptis į specialistą. Man viskas prasidėjo labai greitai, per pirmąjį mėnesį po gimdymo ir savijauta vis prastėjo. Man padėjo draugė, kuri taip pat yra mama, atpažinusi savo išgyvenimus manyje. Tad jei artimoje aplinkoje nėra tokių, kurie suprastų ir padėtų, geriausia kliautis specialistais ir taip pasirūpinti savimi“, – teigė moteris, neseniai tapusi iniciatyvos „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadore.
Pogimdyminė depresija užklumpa ir vyrus, bet jie maskuoja simptomus
Psichologė Sigita Valevičienė pastebi, kad, kalbant apie vaikelio atėjimą, tapimo tėčiu psichologiniai aspektai vis dar lieka nuošalyje.
„Tėčiai, kaip ir mamos, patiria didelį gyvenimo pokytį. Kadangi mūsų visuomenės supratimas, ko mes tikimės iš tėčio, taip pat stipriai keičiasi pastaraisiais dešimtmečiais, tai iššūkiai vyrams yra nemenki. Vyrai dažnai jaučia didžiulę atsakomybę už šeimos finansinę gerovę ir kartu nemažą vidinį konfliktą – kaip uždirbti pinigų ir kartu dalyvauti šeimos gyvenime, emociškai įsitraukti į vaikelio auginimą. Taip pat mūsų visuomenėje tik dalis tėčių supranta, jog šiam laikotarpiui svarbu pasiruošti ne tik materialiai, fiziškai, bet ir emociškai. T.y. suprasti, kas vyksta su moterimi, kas vyksta su vyru, kai tampame tėvais, kas keičiasi santykiuose ir kaip geriausiai sau padėti, kad šis pokytis atneštų gražias naujas pradžias, o ne pasimetimą, atitolimą, konfliktus, vienas kito nesupratimą“, – sako psichologė.
Pasak S.Valevičienės, lūkestis, kad vyras greitai susigaudys ir pasirūpins tiek mažyliu, tiek moterimi, taip pat užgula didele atsakomybe. „Mes tikrai mažai kalbame apie vyrų depresiją po gimdymo, kuri, manoma, ištinka 1 vyrą iš 10-ies“, – pastebi ji.
Vyrams depresija pasireiškia taip pat kaip ir moterims: tai gali būti didžiulis liūdesys, irzlumas, pasimetimas, nuovargis, beprasmybės jausmas, jausmas, kad gyveni sūkuryje, kuris niekada neleidžia atsipūsti. Depresijai gilėjant, gali atsirasti destruktyvios mintys, pvz.: „Kas, jei nuvažiuosiu nuo kelio.“
„Stebima tai, kad vyrai, dar labiau nei moterys, maskuoja savo depresijos simptomus, neretai net patys neįsivardina, kaip jaučiasi. Dažnu atveju depresija slepiasi po priklausomybėmis – alkoholiui, darbui, ekranams, pornografijai. Tokiu būdu psichika bando rasti stimulą, kuris duotų greitą pasitenkinimą, ir dėl to yra polinkis į veiklas, kurios padeda mūsų smegenyse išsiskirti dopaminui (malonumo, bet ir priklausomybę skatinančiam hormonui). Neretai depresija pastebima iš to, kad vyras atsitraukia, emociškai pasidaro šaltas, kartais prasideda psichologinis ar net fizinis smurtas“, – paaiškino psichikos sveikatos specialistė.
Tyrimai rodo, jog vyrų depresijos po gimdymo dažniausios priežastys yra socialinė izoliacija, stresas, patiriamas tapus tėčiu, ir emocinis atribojimas nuo vaiko. Pasak S.Valevičienės, neretai taip nutinka, kad nerimastinga mama perima visą santykį su vaiku į savo rankas ir nesąmoningai ima atstūminėti vyrą, nes „jis nemoka nuraminti vaikelio“, „ne taip aprengė“, „per lėtai ar per greitai“ viską daro.
„Stebima, jog šis tam tikras nepasidalinimas vaiko priežiūra ir atribojimas vyro nuo galėjimo kurti santykį su vaiku labai skaudžiai atsiliepia vyrų emocinei sveikatai. Dėl to nenuostabu, jog tyrimai, analizuojantys, kas gali padėti užkirsti kelią depresijai po gimdymo, stebi tai, jog poros, kurios kartu ruošiasi gimdymui ir laikotarpiui po gimdymo, turi mažesnę tikimybę, kad po gimdymo prasidės depresija, tokios poros turi mažiau emocinių sunkumų tarpusavio santykiuose. Didelės dalies vyrų negebėjimas įsitraukti kyla iš nesupratimo, nepasiruošimo, prastesnio gebėjimo atliepti partnerės emocinius poreikius, išreikšti savo poreikius, būti santykyje ir būti atviriems, pažeidžiamiems. Pasiruošimas šiam laikotarpiui duoda aiškesnį supratimą ir kas padeda, ir kas kenkia, kokie yra abiejų partnerių poreikiai, tai suteikia galimybę išsikalbėti, išgirsti vienas kitą“, – kalbėjo psichologė.
Pasak jos, mus visus sunkiai veikia lūkesčiai, kurių negalime išpildyti: „Lūkesčių (kaip ir koks turėtų būti tėtis) yra daug ir tame neretai pasimeta žmogiškasis faktorius, kad tapimas tėčiu yra procesas, tai yra nauja patirtis, kurioje reikės daug ko išmokti, atrasti, patirti, suprasti. Dėl to vyrams labai padeda santykiai su kitais vyrais, kur būtų galima dalintis savo patirtimis, išsikalbėti, normalizuoti viduje kylančius jausmus, geriau save suprasti ir jausti palaikymą ir ryšį. Tai – vieni iš pagrindinių dalykų, kas padeda neįkristi į depresijos liūną ar iš jos išbristi“, – pabrėžė pašnekovė.
Pogimdyminės depresijos centro vadovės Nidos Vildžiūnaitės teigimu, mamų ir tėčių vaidmenys, nors kinta, tačiau yra lydimi įvairių susiformavusių įsitikinimų. „Tarkime, kad tinkamai pasirengus motinystei ir tėvystei, psichologinių sunkumų nebūtų, arba, kad depresija, auginant vaiką, yra šiuolaikinių tėvų išlepimas. Todėl net ir sau pripažinti kylančius sunkumus nėra lengva. Dauguma moterų ir vyrų pirmiausia bando „labiau pasistengti“, o nepavykus – kaltina save, baiminasi priekaištų ir nesupratimo, gėdinasi ir dažnai mano, kad yra vieninteliai tokie „netinkami“ tėvai“, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, jog ieškoti pagalbos ir ją priimti – tai tam tikras įgūdis, kurio daugeliui mūsų dar stinga. Tai ypač ryšku psichikos sveikatos srityje.
