Pirmieji nerimo epizodai – po nesėkmės mokykloje
Pasak Jovitos, vaikystėje ji buvo ramus ir nedrąsus vaikas, todėl šeimos nariai ne iš karto pastebėjo tikrąją priežastį, kodėl ji kartu su bendramoksliais nevažiuoja į ekskursijas. „Mamai šiek tiek buvo keista, kad visi vaikai smalsūs, o aš sakydavau, kad man neįdomu. Tik po kurio laiko prasitariau, kad nevažiuoju, nes bijau: „O kas, jeigu man kažkas atsitiks, ir mamos nebus šalia?“ Tai galbūt galėčiau įvardyti pirmuoju simptomu, į kurį tada vertėjo atkreipti dėmesį“, – prisiminė Jovita.
Pasak jos, tuo metu, kai ji augo, t.y. maždaug 2004–2008 m., apie psichikos sveikatą ir sutrikimus visuomenė mažai žinojo. Tokių žinių trūko ir jos šeimai. „Mano nevažiavimas į ekskursijas netrukdė kasdieniam gyvenimui – aš buvau aktyvi, lankiau beveik visus būrelius mokykloje – šokau, dainavau, vaidinau, gerai mokiausi. Pirmasis rimtesnis nerimo epizodas buvo vienuoliktoje klasėje. Iki tol mokiausi mažo kaimelio mokykloje, tad buvo įprasta, kad kaimo mokyklų mokiniai dažnai vertinami, kaip turintys prastesnį išsilavinimą, neįstojantys į universitetus, dirba prasčiau apmokamus darbus. Mokytojai mūsų irgi prašydavo pasitempti, sakydavo, kad miesto mokyklose bus kitaip“, – prisiminė Jovita, kuri būtent vienuoliktoje klasėje pradėjo lankyti gimnaziją mieste.
„Buvau šventai įtikėjusi, kad reikia rodyti tik savo geriausią pusę, nesusimauti. Iš pirmo matematikos kontrolinio gavau 10, iš antrojo – 6 ir tiesiog apsipyliau ašaromis, nes čia buvo didžiausias įrodymas, kad esu niekam tikus. Tuomet mėnesiui atsiguliau į lovą su mintimis, kad tikrai niekada neįstosiu į universitetą ir mano svajonės žlugs. Mama guodė ir ramino. Galiausiai nustojau matematiką mokytis iš viso, susikoncentravau į lietuvių kalbą, nes lietuvių kalbos olimpiadoje užėmiau prizinę vietą. Nusprendžiau, kad rašysiu rašinius“, – pasakojo mergina.
Ji pamena, kad tuo metu mama pasiūlė nueiti pas mokyklos psichologę, bet Jovita jautėsi išsprendusi problemą pati. „Mokiausi lietuvių kalbą, nusprendžiau studijuoti žurnalistiką arba komunikaciją, o matematika, informatika ir medicina (apie kurias anksčiau irgi galvojo – 15min past.) liko nuošalyje“, – apie tuomet priimtą sprendimą, papasakojo pašnekovė. Ji įsitikinusi: jei į tokią situaciją patektų šiandien, viską darytų kitaip.
Buvo įsitikinusi, kad taip jaučiasi, nes yra vieniša
Kaip ir planavo, po mokyklos ji pasirinko komunikacijos srities studijas, kurias be vargo pabaigė, vėliau – rinkodaros magistrantūrą, susirado darbą.
„Pirmą kartą pas psichologę apsilankiau prieš trejus metus. Tuo metu labiau norėjau pažinti save, sustiprinti pasitikėjimą savimi. Buvo ganėtinai įtemptas laikotarpis mano gyvenime – turėjau nemažai darbo, buvo pats COVID-19 įkarštis, vėliau prasidėjo karas Ukrainoje. Dirbau ligoninėje, kur komunikacija virte virė. Negana to, vakare eidavau į paskaitas. Namo grįždavau tik apie 22 val. Be to, išsiskyriau po ketverius metus trukusios draugystės, prabėgus pusmečiui, mirė mano močiutė. Tada nerimas sustiprėjo. Man atrodo, tik tada suvokiau, kad žmogus yra mirtingas, ir kad vieną dieną mirsiu ir aš. Pradėjau bijoti, kad galiu mirti naktį užmigusi, tad pradėjau nebeužmigti“, – apie sustiprėjusio nerimo simptomus pasakojo mergina.
Jovita supranta, kad tuo metu jai labai trūko saugumo jausmo: „Atvažiavus mamai ar atėjus draugei nakvoti pas mane, užmigdavau iš karto. Buvau įsitikinusi, kad taip yra tik dėl to, nes esu vieniša. Nors kartais naktimis svarstydavau, ar dar neišprotėjau. Kreiptis pagalbos rimtai nesvarsčiau, gal kartais susimąstydavau, bet suprasdavau, kad gedėjimo laikotarpis, normalu, be to, juk lankiausi pas psichologę. Pamažu viskas pradėjo tvarkytis, vėl pradėjau miegoti, labiau sekiau savo režimą, stengiausi išlaikyti tam tikrą asmeninio gyvenimo-darbo-paskaitų balansą, kiek tai buvo įmanoma mano dienotvarkėje.“
Viltis, kad viskas gerės, sustiprėjo apsigynus magistrą – būtent tuomet ji susipažino su savo gyvenimo draugu. Nors Jovita vylėsi, kad, turėdama artimą žmogų, jausis saugi ir nustos nerimauti, deja, taip nenutiko. „Atsiradus dar vienam dirgikliui, nesusijusiam su asmeniniais santykiais, per vieną naktį įkritau į didžiausią nerimo liūną. Tokio nebuvau pasiekusi nei vienuoliktoje klasėje gavusi 6, nei mirus močiutei. Tada tikrai supratau, ką reiškia gulėti lovoje, verkti, žiūrėti į lubas ir nieko nevalgyti. Atrodė, kad viską skauda, maniau, kad mano gyvenimas čia baigiasi. Mano draugas guodė, kad viskas gerai, kad mano nerimas nepagrįstas, bet mano galvai to buvo per mažai. Galiausiai nusprendžiau, kad man psichologės pagalbos nebeužtenka ir apsilankiau pas psichiatrą“, – paaiškino Jovita.
Į ligoninę – „pailsėti nuo visko“
Pirmiausia pas gydytoją psichiatrę ji apsilankė privačioje klinikoje. Medikė paskyrė vaistus, nustatė nerimo sutrikimą, tačiau gydymas nepadėjo: nerimas tik padidėjo. Apsisprendusi, kad reikia toliau ieškoti pagalbos, mergina kreipėsi į psichiatrą valstybinėje ligoninėje.
„Gydytoja išklausė mano pasakojimo, paguodė, kad visos emocijos, kurias išgyvenu, yra legalios, bei pasiūlė du gydymo kelius – keisti vaistus arba gultis į ligoninę. Kadangi tuo metu jau buvau labai pavargusi, nes intensyvų nerimą diena iš dienos išgyvenau maždaug du mėnesius, ir, spėjau, kad išvarginau savo artimuosius, nusprendžiau gultis į ligoninę. Norėjau tiesiog pailsėti nuo visko – darbo, asmeninių pareigų, draugų“, – tuometinę būseną apibūdino Jovita.
Visiems, atsidūrusiems panašioje situacijoje, ji patarė nesustoti ieškoti pagalbos. Jos pačios pavyzdys rodo, kad tinkamą gydymą rasti pavyksta ne iš karto: „Nežinau, ką sakytų specialistai, bet manau, kad psichiatrijoje mes daug labiau emociškai suartėjame su mus gydančiu personalu. Juk jiems pasakojam apie juodžiausius savo gyvenimo laikotarpius, tad natūralu, kad ne kiekvienam iš jų galime pilnai atsiverti. Man pasisekė, nes ligoninėje mane supo puikūs gydytojai – tiek gydytoja, nustačiusi diagnozę, tiek vėliau gydymą perėmęs gydytojas psichiatras, tiek gydytojas rezidentas, kuriam neretai patikėdavau savo negatyviausius jausmus. Dabar poliklinikoje mane gydo nuostabi gydytoja psichiatrė, tad tikrai linkiu nenustoti ieškoti, nes visi anksčiau ar vėliau randa savo kelią.“
Padėjo susigyventi su nerimu
Ji pasakojo, kad ligonėje gaudama pagalbą susipažino su įvairius psichikos sveikatos sutrikimus turinčiais žmonėmis – ir sergančiais depresija, ir sergančiais šizofrenija. „Viena moteris, serganti šizofrenija, turi mokslų daktarės laipsnį, tačiau turi ir šį sutrikimą. Liga jos niekaip neapibrėžia, bendraujant su ja tikrai net negalima įtarti, kad ji serga šia liga“, – stereotipą, kas patenka į psichiatrijos stacionarą, paneigė Jovita.
Ji pati tikino niekada nejautusi gėdos dėl to. „Manyčiau, man lengviau buvo kreiptis pagalbos į gydytojus psichiatrus, nes jau anksčiau puikiai žinojau, ką reiškia gyventi gerai „be triukšmo galvoje“ – keliauti, studijuoti, susipažinti su įvairiais žmonėmis, ramiai žiūrėti filmus. Laikotarpis, kai gulėjau ligoninėje, tikrai buvo sunkesnis – netekau vilties, pykau, kad man taip nutiko. Vėliau iš ligoninės bijojau grįžti namo, bet tai visiškai normalu, nes grįžtame į tą pačią erdvę, kur kažkada pasijautėme blogai. Psichikos sveikatos sutrikimai – ne apendicitas, kurį išpjovus, žinome, kad daugiau šono nebeskaudės“, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad baimė dingo, atsidūrus namuose: „Suvokiau, kad apie save žinau šį tą daugiau ir kad žinau, kur rasti pagalbą, nutikus blogiausiam scenarijui.“
Dabar, praėjus beveik metams, ji jaučiasi pagaliau sugrįžusi į tokią būseną, kurioje buvo prieš tai. „Man ligoninė ir gydymas padėjo. Šiandien su gydytoja jau kalbam apie tai, kad visai greitai galėsiu gyventi be vaistų. Patiriu nerimą, kaip ir visi žmonės, tačiau jis nebebūna neadekvatus. Patirdama stipresnį nerimą, turiu būdų, kuriais save nuraminu – arba leidžiu nerimui iki galo išbūti manyje, nes kiekviena emocija praeina, arba neleidžiu kabinėtis prie savęs. Viską paprasta nurašyti nerimui ir jaustis auka, bet kartais atsakomybę reikia imti ir į savo rankas“, – neslėpė Jovita.
Pasakodama apie savo patirtį ji kvietė visus būti empatiškesniems vienas kitam: „Aš iš ligoninės grįžau į erdvę, kurioje mane myli – namie manęs laukė draugas, jis beveik kasdien lankydavo ligoninėje, laukė mama, kiti giminaičiai. Pacientai išeidami iš to skyriaus nebūtinai grįžta į mylinčią aplinką.“
Kaip gydoma psichiatrijos skyriuje?
Pasak Jovitos, psichikos sutrikimo gydymas ligoninėje mažai kuo skiriasi nuo gydymo, sergant kitomis ligomis: rytais vizituoja gydytojas ir gydytojas rezidentas, paklausia, kaip pacientai jaučiasi.
„Aš stengdavausi viską pasakoti kuo išsamiau, nes ligoninėje pacientas, gydytojas, gydytojas rezidentas ir slaugytojai yra komanda. Įvertinus savijautą, gydytojas koreguoja vaistus ar vaistų dozes. Vaistai geriami ryte, per pietus, vakare. Tiesa, antidepresantai suveikia ne iškart, tad reikia kantrybės, o gydytojai kasdien seka būklę ir žiūri, kaip ji keičiasi. Taip pat vykdavo meno terapijos, psichoterapijos, ergoterapijos. Kadangi gulėjau skyriuje, kuriame gydomi lengviausių būklių pacientai, mane lankė artimieji. Ilgainiui jų apsilankymus pradėjau riboti pati, nes ateidami jie kartu atsineša ir savo problemas, kurių man mažiausiai reikėjo. Beje, labai susidraugavome su palatos drauge, tad ligoninėje tikrai neliūdėjau, išeidavau pasivaikščioti į lauką, o pokalbiai su gydytojais motyvuodavo, nes jie visada rasdavo mano stipriąsias puses ir skatindavo nepamiršti savęs pagirti“, – apie sveikimą psichiatrijos skyriuje pasakojo Jovita.
Suprato, kad nori dalintis patirtimi
Jovita – viena iš iniciatyvos „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių. Prisijungti ji sako apsisprendusi dar tik sveikdama. „Gulėdama ligoninėje supratau, kad aš galiu neigti nerimą, galiu bandyti vaidinti, kad man viskas gerai, ir viduje nesijausti gerai arba galiu pabandyti priimti nerimą ir su juo susidraugauti. Mano močiutė, su kuria buvau labai artima, visada juokaudavo, kad vyrą iš jos gali atimti, bet ligos niekada. Taip ir aš supratau, kad nerimas visada bus mano dalis. Aš buvau gera moksleivė, studentė, dabar esu gera komunikacijos specialistė, partnerė, dukra, galbūt kada nors būsiu gera žmona ir mama, bet prie visos šitos paletės turėsiu ir nerimą. Tai tik viena dalis manęs, kurios nereikia išmesti iš bendro paveikslo, nes be jo aš nebūčiau aš“, – sakė Jovita.
Pasak jos, nueiti pas specialistą – žingsnis, reikalaujantis drąsos. „Kol su tuo nesusidūriau, galvojau, kad tai išgyvenu aš viena, bet dabar žinau, kad taip nėra. Daugybė žmonių jaučiasi taip pat. Gulint ligoninėje, man labiausiai trūko vilties, kad viskas praeis, ir realių žmonių išgyvenimų. Dėl to dabar noriu bent taip prisidėti prie stigmos mažinimo, nes galbūt mano patirtis bus naudinga žmogui, kuris šiandien pasirinks gyvenimą, o ne nebūtį“, – sakė ji.
Anot Jovitos, jai augant, buvo dvi diagnozės – „beprotis“ ir depresija: „Šiandien jau suprantame, su kokiais sunkumais galime susidurti. Iššūkis kyla kreipiantis pagalbos, nes bijome, kad apie mūsų sunkumus sužinos ir kiti. Esu įsitikinusi, kad per gyvenimą reikia eiti atvira širdimi, jei kas nors nesiseka – sakyti, kad nesiseka, jei kas nors pavyko – pasidžiaugti, jei susimovei – pripažinti. Agresija gimdo agresiją, o meilė gimdo meilę. Taip jau yra. Beje, galbūt didžiausias suvokimas man po ligoninės buvo tas, kad niekas iš manęs nieko negali atimti. Ar mane atleis dėl mano ligos iš darbo? Ar mane paliks draugai ir artimieji? Prikals nuotrauką prie gėdos lentos ir sakys čia šita su nerimo sutrikimu? Tai nėra taip baisu, kaip netekti sveikatos. Jei iš manęs atima sveikatą, tai daugiau nieko nebegali atimti“, – svarbią tiesą, kurią suprato susidraugavusi su nerimu, paminėjo pašnekovė ir dėkojo ją gydžiusiems gydytojams: „Jie dirba nuostabų darbą ir tikiuosi, kad jau greitai gydytojai psichiatrai nebus piešiami tamsiomis spalvomis. Jie – puikūs ir profesionalūs žmonės, labai empatiški ir supratingi. Tikrai esu jiems labai dėkinga už tai, kaip šiandien jaučiuosi.“
Jaunimas nebetiki mitais
Psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos „Žvelk giliau“ koordinatorė Marijampolės mieste Jovita Viatkinaitė sako pastebinti, kad požiūris į psichikos sveikatą ir gydymąsi psichiatrijos ligoninėse iš lėto, bet kinta.
„Galbūt skirtingose amžiaus grupėse galėtume pastebėti skirtingą pokytį, tačiau, kalbant apie jaunus žmones, jie daug drąsiau domisi ir neatmeta įvairių pagalbos būdų. Tarp jaunų žmonių įprastai vyrauja mažiau stigminių nuostatų, kuomet kalba pasisuka apie psichikos sveikatos sunkumus ar kreipimąsi pagalbos. Tačiau jaunam žmogui dažnai gali būti sunku suprasti, kada jau yra reikalinga profesionali pagalba. Kad tokios pagalbos prašytum, svarbus pasitikėjimas, saugi aplinka, į kurią galėtų jaunas žmogus atsiremti, ir būtų šios aplinkos priimtas“, – sakė „Žvelk giliau“ koordinatorė.
