Jais tampa žmonės, turėję arba turintys psichikos sveikatos sunkumų, kuriuos išsprendė arba sprendžia ir su tuo moka gyventi, o savo patirtimi gali ir nori dalintis viešai.
„Depresija sirgau tris kartus. Pirmasis susirgimas įvyko gimus vaikams. Galima sakyti, kad sirgau pogimdymine depresija, o visi kiti susirgimai buvo pirmos,neišgydytos depresijos pasekmė. Mano depresiškumą visada lydėjo pakankamai aukšta suicido rizika. T.y. aš turėjau minčių apie savižudybę, nenorėjau gyventi, turėjau konkrečius planus, ketinimus, datas savižudybės. Tai iš tiesų sudėtingas procesas, kai bandai išlikti kasdienybėje ir tuo pačiu nenori visiškai tame būti“, – depresijos etapus prisiminė Inga.
Gydėsi darbu
Kai susirgo pirmąjį kartą, moters vaikams dar nebuvo metų. Gelbėdamasi nuo depresijos ji sugalvojo grįžti į darbą. „Prieš vaikų gimimą labai daug dirbau – turėjau dvi darbovietes ir dar studijavau doktorantūroje. Į visa tai man norėjosi tiesiog grįžti. Atrodė, kad veikla man padėjo. Nors iš tiesų, greičiausiai padėjo išėjimas iš namų, grįžimas į socialinį gyvenimą. Vis tik kasdieninis įsipareigojimų krūvis, buvo milžiniškas. Todėl natūralu, , kadpo poros metų aš pajaučiau, kad man yra dar blogiau, nei buvo prieš tai“, – neslėpė pašnekovė.
Nebežinodama, kaip sau padėti, nes įprastas metodas (išėjimas iš namų ir darbai nebepadėjo), ji pradėjo ieškoti pagalbos.
„Tuo metu psichikos sveikatos sektoriuje pagalba dar nebuvo taip išvystyta, kaip yra dabar. Tuo metu mokiausi Koučingo kursuose ir pagalbos kreipiausi į mokytoją. Jis labai padėjo mane išklausydamas, sukurdamas man saugią erdvę būti taip kaip būnasi ir padėjo man suprasti, kas su manimi vyksta. Ieškojau ir psichologų pagalbos, kreipiausi į kolegas universitete, tačiau tie bandymai nebuvo sėkmingi“, – pasakojo moteris.
Jausdamasi vis prasčiau Inga apsisprendė palikti visus darbus, taip pat ir doktorantūrą, kas, pasak jos, buvo sunkiausia ir dėl ko iki šiol skaudu.
„Turėjau daug laiko sau, rašiau, meditavau, atradau mindfullness studijas ir taip grįžau į psichoterapinį lauką. Sakau „grįžau“, nes, nors po mokyklos studijavau psichologiją, tačiau dirbau įvairiose srityse – versle, universitete, bet tai nebuvo tiesiogiai susiję su praktiniu psichoterapijos darbu“, – kalbėjo Inga.
Pertrauka ir darbas su savimi jai padėjo – depresija traukėsi ir, atrodė, kad psichikos sveikata gerėja. Tačiau po metų pertraukos po truputį grįžtant į darbus, depresija sugrįžo.
„Man sekėsi dirbti versle, po metų pertraukos gavau darbo pasiūlymų. Pradėjau svarstyti: „Kodėl gi man negrįžus? Galbūt su meditacijom ir psichoterapinėm intervencijom man pavyktų neatkristi?“ Tačiau greit supratau, kad vėl jaučiuosi prastai“, – atvirai kalbėjo Inga.
Šalia depresijos – migrena
Depresija turi daug simptomų ir skirtingiems žmonėms gali pasireikšti nevienodai. Ingos atveju depresija turėjo ir ryškią fizinę išraišką – migreninius skausmus.
„Jie iš tiesų ir lemdavo pablogėjimus. Depresija yra kompleksinė liga, o migrena buvo stiprus paleidžiamasis veiksnys“, – pasakojo moteris.
Pasak jos, susirgusi trečią kartą depresija ji nebežinojo, kas gali padėti.
„Tačiau tuo metu kreipiausi į kognityvinės elgiasio terapijos psichoterapeutą ir psichiatrą. Buvau nebandžiusi dar medikamentų. Visa mano sveikimo kelionė aprašyta mano knygoje „Rytoj vėl patekės saulė“. Didžiausia problema – kad aš jaučiau labai stiprų šalutinį poveikį vartodama visus man skirtus antidepresantus. Tai, kas priklausė nuo manęs, aš pasirūpindavau: kassavaitine psichoterapija, grupine terapija, fizine veikla, dieta, tačiau to neužteko, man reikėjo medikamentinio gydymo“, – prisiminė Inga.
Konsultavausi su įvairiais gydytojais. Ir esu labai visiems dėkinga už norą padėti. Kiekvienas pokalbis, būdavo, kaip naujas vilties lašas. Po ilgų paieškų, bandymų ir nusivylimųmano psichiatras sugalvojo, kad „jei negalime gydyti depresijos vaistais, galbūt galima gydyti migreną.“ Iš tiesų ši liga dažnai gydoma antidepresantais, bet mano atveju tai netiko. Tačiau yra visa eilė kitos kategorijos vaistų, skirtų migrenai įveikti. Vieni iš jų man tiko. Kai migrenos skausmą pradėjau valdyti, galėjau pradėti labiau dirbti su savo suicido rizika“, – lemtingą lūžį prisiminė Inga.
Pagerėjo po poros metų ant savižudybės slenksčio
Trečią kartą susirgusi depresija ji išbandė daugiausia dalykų: nuo medikamentų iki pokyčių mityboje, kasdienybės veikloje ir socialiniame gyvenime. Pagrindinis skirtumas, prieš tai kai sirgau du kartus, su liga bandžiau susitvarkyti viena. Trečią kartą sirgdama supratau, kad be pagalbos kitų, aš negaliu įveikti šios ligos. Depresija bijo atvirų pokalbių, nuoširdžių santykių, bendrystės. Todėl sąmoningai, nors ir ne visada norėdama, stengiausi tapti grupių, bendruomenių dalimi. Ir taip mano gyvenime ir dabar yra išlikę bažnyčios bendruomenė, psichoterapeutų bendruomenė ir antrus metus jau „Žvelk giliau“ bendruomenė, bei kitos grupės.
„Nuo to laiko likau dirbti psichoterapinį darbą, nes supratau, kad tai – darbas pagal mano vertybes, kas irgi labai svarbu siekiant prasmingo gyvenimo. Kol gydžiausi, daug sportavau, laikiausi įvairiausių dietų – labai daug dėjau pastangų ir visais būdais stengiausi save ištraukti iš depresijos“, – sakė pašnekovė.
Anot jos, tai buvo pats sudėtingiausias etapas jos gyvenime. „Aš labai gerai suvokiau [suicido – past.] riziką. Man būdavo sunku ir išeiti iš namų ir būti juose. Pamenu, kaip priimdavau sprendimą kažkur išeiti: „Jeigu liksiu namuose, bus sunku, o jei išeisiu – bus irgi sunku, bet yra tikimybė, kad bus kitaip ir gal truputį geriau.“
Visiškoje suicido krizėje gyvenau kokius porą metų. Nieko nesinorėjo – nei gyventi, nei svajoti, nei planuoti. Ir tik tada, kai vasarą pradėjome su šeima važiuoti į užsienio šalis atostogauti, supratau, kad aš jau turbūt pasveikau“, – atvirai kalbėjo depresija sirgusi Inga.
Visiškoje suicido krizėje gyvenau kokius porą metų. Nieko nesinorėjo – nei gyventi, nei svajoti, nei planuoti.
Asmeninė patirtis parodė, ko trūksta
Asmeniškai patyrusi, kiek daug sveikstant duoda bendruomenės, moteris ėmėsi pati organizuoti psichoterapines grupes. Nuo 2019 m. vykstantys užsiėmimai skirti sergantiems depresija. Vilniaus visuomenės sveikatos biuro dėka vilniečiai juos gali lankyti nemokamai. Kad poreikis tokioms grupėms yra didžiulis, rodo skaičiai – grupės visuomet perpildytos.
„Matau, kad bendruomeniškumo poreikis didelis. Šios grupės atsirado, kai jau sveikdama aš supratau, jog man reikia bendruomenės, kuri priimtų ir suprastų. Depresiškas žmogus galvoja, kad jis nieko negali, nemoka, yra nereikalingas. Man šios mintys buvo labai stiprios, nors turėjau šeimą, vyrą, vaikus... Nuėjus į psichoterapinę grupę, kurioje – ne tik sergantys depresija, bet ir turintys kitų psichikos sveikatos problemų, žmonėms kildavo klausimas: „Kas tau negerai? Kodėl tu taip galvoji?“ Ir vietoje priėmimo, būdavo atstūmimo jausmas.
Todėl aš žinojau: kai tik pasijusiu geriau, noriu, kad atsirastų grupės sergantiems depresija. Kad į jas atėję žmonės būtų suprasti, kaip jaučiasi ir niekam nekiltų klausimų, kodėl jiems negera, nes tiesiog taip yra“, – kalbėjo pašnekovė, pridūrusi, jog mato, kaip grupes lankantys žmonės mokosi išbūti vienas su kitu ir padėti vienas kitam.
Įvyko didžiuliai pokyčiai
Asmeninė depresijos istorija bei darbas su sergančiais Ingai leidžia matyti, kas vyksta visuomenėje. Pasak jos, jaunesni žmonės į psichikos sveikatą žiūri paprasčiau, priima kaip savaime suprantamą dalyką, kalbasi apie jausmus, psichikos sveikatą, kuri jiems taip pat svarbi kaip ir fizinė.
„Tuo metu vyresni žmonės to turi mokytis kaip naujo įgūdžio. Jiems nėra natūralu rūpintis savimi, pasiimti laiko sau. Anksčiau apie tai su jais niekas nesikalbėjo, niekas tam neskyrė dėmesio. Manau, kad, kaip visuomenė, mes labai augame ir keičiamės. Net savo asmeniška patirtimi tai žinau: kai planavau išleisti knygą (tai buvo 2018 m., o knyga išėjo 2019 m.), tuo metu buvo vienetai žmonių, kurie garsiai kalbėjo apie savo asmeninę patirtį sergant psichikos liga. Mano vienas iš mokytojų, kuris labai palaikė mano knygos išleidimą yra pasakęs, kad „būsi balta varna su savo knyga“. Dabar išleidus tokią knygą mažai kas pasakytų, kad būsi balta varna – mes daug atviriau dalinamės savo istorijomis. Manyčiau, kad kovidas mus išmokė vertinti ne tik fizinę, bet ir psichikos sveikatą“, – kalbėjo Inga.
Kalbėdama padeda sau ir kitiems
Savo depresijos ir sveikimo istoriją knygoje atvirai aprašiusi moteris išleidusi ją dalyvavo įvairiuose renginiuose, kuriuose toliau skleidė žinią apie depresiją. Intensyvus laikas pareikalavo nemažai jėgų, todėl vėliau beveik porą metų Inga sako jautusi savotišką perdegimą nuo šios temos.
„Išleisti knygą buvo vienas momentas, o po to pristatinėti ją, atsakinėti į skaitytojų klausimus, asmenines žinutes, į kurias visada stengiausi sąžiningai atsakyti, buvo sunku. Po kiek laiko pajutau, kad man visko per daug, buvo savotiškas perdegimas nuo mano pačios išgyvenimų. Todėl buvo maždaug dviejų metų pertrauka, po kurios mane pakvietė prisijungti prie iniciatyvos „Žvelk giliau“, – sakė depresija sirgusi psichologė.
Ji buvo ir viena iš pirmųjų „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių, dalyvavusi pirmuosiuose mokymuose, rengtuose Didžiosios Britanijos specialistų. Iš šios šalies į Lietuvą ir „atsivežtas“ bei mūsų šaliai pritaikytas psichikos sveikatos ambasadorių projektas.
„Man tai buvo naujas startas ir galimybė po poilsio pažvelgti į savo istoriją naujomis akimis ir vėl pradėti tuo dalintis viešai. Tačiau šįkart viskas kiek kitaip, kadangi iniciatyva „Žvelk giliau“ suteikia saugią erdvę, užnugarį, bendruomenę. Kai žmogus kalba apie save jautriomis temomis, jis tampa labai pažeidžiamas. O iniciatyva „Žvelk giliau“ suteikia galimybę jaustis tame stipresniu. Esu labai dėkinga, kad galiu būti viso to dalimi“, – teigė „Žvelk giliau“ ambasadore tapusi Inga.
Moksliniai tyrimai rodo, kad atviras pasidalinimas savo istorija padeda psichikos sveikatai – tiek pasakojančiojo, tiek ir klausytojų. Man atrodo, kad būdami atviri su savimi ir mus supančia aplinka, galime leisti sau gyventi pilnai su kuo mažiau sitgmatizacijos, kuo mažiau nuostatų, ir su daugiau smalsumo ir šviesos pačiam gyvenimui ir esančiam šalia.
„Mano nuomone, apie tai ir yra „Žvelk giliau“, – sako Inga.
Kuria saugią bendruomenę
Šiuo metu Lietuvoje yra virš 100 psichikos sveikatos ambasadorių. Jų koordinatorė Viktorija Andreikėnaitė sako, kad svarbiausias „Žvelk giliau“ iniciatyvos tikslas – įgalinti asmenis, patyrusius arba patiriančius psichikos sveikatos sunkumų ar susidūrusius su artimųjų psichikos sveikatos sunkumais, tapti psichikos sveikatos
ambasadoriais savo bendruomenėse ir dalytis savo patirtimi šioje srityje.
„Bandome įnešti į psichikos sveikatos temą vakarietiško požiūrio: ne „jie“ ir „mes“, o kad visi turime psichikos sveikatą ir mūsų subjektyvi savijauta nuolat kinta. Ją gali stipriai paveikti ar išbalansuoti įvairūs veiksniai: netektys, santykiai, fizinės sveikatos sutrikimai, smurtas ir kiti dalykai.
Taip pat yra ir veiksnių, kurie padeda palaikyti vidinę pusiausvyrą: sveika mityba, miegas, judėjimas, saugi bendruomenė, bent vienas artimas ryšys su žmogumi ir pan. Man labai patinka Psichikos sveikatos perspektyvų leidinys „Žodžiai yra svarbūs“ (jį galite rasti čia).
Esu labai dėkinga psichikos sveikatos ambasadorei, bendramintei Ingai už dalyvavimą šioje iniciatyvoje, jos empatišką buvimą, gilų savo psichikos sveikatos kelionės išjautimą ir pasidalinimą su visomis spalvomis. Vien pabuvimas su Inga veikia terapiškai, šildančiai.
Man pačiai gražiausia dalis šioje iniciatyvoje yra pažinti ambasadorius, kurti bendruomenę, o taip pat – žmonių palaikymas, dėkingumas ir pasakymas: „Pagaliau yra erdvės kalbėtis apie psichikos
sveikatos sunkumus atvirai!“, – mintimis dalinosi „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių koordinatorė V.Andreikėnaitė.
Projektas tęsis ir toliau, todėl visi norintys kviečiami prisidėti prie šios iniciatyvos.
„Jei skaitytojams norėsis prisijungti, o gal pasikviesti į savo bendruomenę ar organizaciją ir išgirsti psichikos sveikatos ambasadorių pasidalinimus apie savo psichikos sveikatos sunkumus, gali užeiti į www.zvelkgiliau.lt arba susisiekti su manimi“, – sako V.Andreikėnaitė.
