Taip jaučiasi nemaža dalis žmonių, gyvenančių su bipolinio sutrikimo diagnoze.
Bipolinis sutrikimas labai klastingas, tad net tada, kai viskas atrodo gerai, iš tiesų taip nėra. Apie depresišką jo pusę, jau kalbama viešumoje daugiau. Tačiau mažiau žinoma manijos būsena, kuri atneša neigiamą savo poveikį ir sujaukia žmogaus gyvenimą.
Savo istorija dalinasi koučingo specialistė Brigita, kuri ne tik išmoko suvaldyti bipolinį sutrikimą, bet dabar tai padeda padaryti ir kitiems, turintiems tokią diagnozę. Svetainėje bipolinis.lt ji dalinasi patirtimi bei išgyvenimais, patarimais bei pagalba. Štai kokia buvo jos pažintis su manija.
„Bipolinis sutrikimas man buvo diagnozuotas 2021 m., nors jo simptomus patiriu jau nuo paauglystės. Kiek įmanoma, išmokau su jais gyventi, bet laikui bėgant jie tapo nekontroliuojami. Patyriau ir stiprią maniją, ir gilią depresiją, kol man nebuvo paskirti tinkami vaistai. Šios patirtys buvo labiausiai sukrečiančios mano gyvenime. Atvirai pasakoju apie savo manijos epizodą, kuris stipriai išbalansavo mano gyvenimą. Noriu, kad niekam neliktų abejonių, kaip tai baisu ir kokią griaunančią galią turi manija“, – pasakojo Brigita.
Pasak jos, tai buvo „linksma“ pradžia dienos, kuri baigėsi labai nelinksmai. Tądien atsidūriau psichiatrinėje ligoninėje: „Joje baigėsi mano pirmoji, (ačiū dievui) neilgai trukusi manija."
Kaip žmogus jaučiasi, kai patiria manijos simptomus?
Pasak psichikos sveikatos specialistų, manija – tai būsena, kurią patiria žmogus, turintis bipolinį sutrikimą. Jai būdinga liguistai pakili arba dirgli nuotaika, sumažėjęs miego poreikis, pagreitėjęs mąstymas ir kalba, didybės idėjos, impulsyvus elgesys ir energijos šuoliai.
„Tądien išeinu į miestą ir nepamenu kaip atsiduriu ant Tauro kalno, kur po medžiu atsisėdusi medituoju, laukdama nušvitimo. Jo nesulaukusi, nusileidžiu nuo kalno į Gedimino prospektą. Pasijuntu išalkusi, prisėdu kavinėje ir staiga man atrodo, kad visi žiūri į mane smerkdami. Dėl ko, nežinau, bet aiškiai juntu tą visuotinį smerkimą. Noriu būti tarp žmonių, bet negaliu, jų žvilgsniai mane gąsdina ir trikdo. Atsistoju ir pradedu žingsniuoti Gedimino prospektu.
Taip lengviau išvengti žvilgsnių. Manyje sukyla gailestis sau. Jaučiuosi suglumusi, vieniša. Paskambinu mamai ir atsiprašinėju nežinia už ką. Jaučiuosi beviltiškai“, – savo patirtimi dalinosi Brigita.
Nors manija yra didelė kančia ją patiriančiam ir jo (-os) artimiesiems, dažnai manoma, kad ji turi ir savų pliusų. Deja, dažnai pasitaiko, kad manija aplinkinių yra vertinama pozityviai, kadangi ją patiriantis žmogus tampa vakarėlio ir darbovietės siela, atlieka daug daugiau užduočių nei įprasta, tampa itin charizmatiškas su kibirkštėlėmis akyse, pilnas kūrybinių idėjų. Tačiau šie pliusai neturėtų nusverti minusų, kurie gali būti netikėti ir klastingi.
Anot žmonių, patyrusių manijos epizodus, manija nėra būsena, kurios metu žmogus turi dirbti viršvalandžius, miegojęs pusę nakties atlikti visus namų ruošos darbus. Manija yra labiausiai pačiam žmogui pavojinga būsena, kuri užsitęsusi gali negrįžtamai pažeisti smegenis. Manijos metu yra didelė savižudybės rizika.
„Grįžtu namo, prie namo laukia mama ir sesė su gėlėmis. Apsidžiaugiu, bet ir toliau mamos atsiprašinėju. Ateiname į mano namus, susėdame virtuvėje. Kalbamės apie šį bei tą. Tada jos man sako, kad reikia atsigulti į ligoninę. Man nereikia ligoninės, ten nieko gero, – sakau. Jos ir toliau įkalbinėja. Nebeturiu laiko nuovokos, pamatau kaip sesė kalba telefonu. Netrukus – skambutis į duris. Į namus užeina nepažįstama moteris su krepšiu. Pamatuoja spaudimą ir prašo važiuoti kartu. Išvažiuoju į ligoninę. Nors pati manau, kad man tiesiog reikia tinkamų vaistų ir tinkamo psichiatro“, – kalba Brigita.
Ji atvira: „Nė kiek nepasiilgstu manijos. Nenoriu kad ji pasikartotų. Man pasisekė, kad nepatiriu ilgų depresijos epizodų, kadangi po jų manija gali atrodyti kaip išganymas. Vėl jausti malonumą, vėl turėti jėgų yra nepakartojamas jausmas, suteikiantis daug džiaugsmo. Tai manijos apgaulė, kuria patiki ne vienas.
Aš stengiuosi įvertinti tikruosius manijos pavojus. Jau atpažįstu, kai mane aplanko manijos sesė hipomanija ir moku ją sustabdyti, kad ši neišsivystytų į maniją. Nes manija man buvo siaubinga patirtis, gąsdinanti, gluminanti, atskirianti. Niekam nelinkėčiau šios patirties, netgi pikčiausiam priešui.“
Brigita ir kiti tai išgyvenusieji žino, kad manija sugriauna santykius, reputaciją, atima žmogiškumą. Ji yra labai klastinga ir pavojinga.
„Man būtų labai sunku rasti bet kokių manijos pliusų, nes ji stumia žmogų link bedugnės krašto tiek pat, kiek depresija. Manija tai rimta būklė, kurią reikia gydyti psichiatro kabinete arba ligoninėje. Antraip ši klastinga būklė pasiglemš žmogų, pridarydama jam tiek bėdos, kad užtruks daug metų viską išspręsti. Noriu pakviesti visus, kurie skaito šiuos žodžius, atpažinti šią klastingą būseną ir padėti nuo jos kenčiančiam žmogui“, – kvietė Brigita.
