Nemyli savęs
Pasak psichologės-psichoterapeutės Sonatos Vizgaudienės, yra daug įvairių priežasčių, kodėl žmonės nesirūpina savo psichikos sveikata, o pati pirmoji šovusi į galvą yra ta, kad kai kurie tiesiog nejaučia meilės sau ir noro gyventi kokybišką gyvenimą.
„Tikrai ne kiekvienas jaučia, kad jų gyvenimas yra svarbus ir nenori jo nugyventi bet kaip, kad jam svarbu, kaip jis jaučiasi, kokia jo kasdienybė, kaip jis geba tvarkytis su problemomis“, – kalbėjo S.Vizgaudienė.
Negana to, žmonės yra linkę greitai prisitaikyti. Tad jei ilgą laiką prastai jaučiasi, yra nelaimingi, prie to tiesiog pripranta ir ima tai suvokti kaip įprastą nuolatinę būseną.
„Kai kurie žmonės nugyvena dešimtmečius būdami depresinės būsenos ir nieko dėl to nedaro. Jie visada jaučiasi prastai, yra apatiški, niekas nedžiugina, jie dažnai dejuoja, skundžiasi. Bet žmonės pripranta taip gyventi, tai tampa asmenybės dalimi, jei nespėjama laiku savimi pasirūpinti. Kai kurie jau net nebemano, kad gali būti kitaip, tiesiog sako: aš toks žmogus ir tiek, mano gyvenimas klostosi negatyviai. Jie praranda tikėjimą, kad gali ką nors pakeisti ir kas nors gali padėti tai padaryti“, – pasakojo psichologė-psichoterapeutė.
O štai kai kuriuos stabdo ir finansai, nes psichikos sveikatos specialistų paslaugos nėra pigios. Tačiau S.Vizgaudienė pabrėžia – yra daug galimybių gauti pagalbą nemokamai, reikia tik skirti laiko tuo pasidomėti.
Vyresniesiems dar sunku prabilti
S.Vizgaudienė pastebi ir tai, kad daug sunkiau pradėti rūpintis savo psichikos sveikata yra būtent vyresnio amžiaus žmonėms. Šioje visuomenės grupėje stigmos dar gajos.
Tai patvirtino ir „Žvelk giliau“ koordinatorius, Nacionalinės Trečiojo amžiaus universitetų asociacijos vykdantysis direktorius Gediminas Dalinkevičius. Anot jo, vyresniųjų uždarumą lemia anksčiau ilgą laiką formuotas neigiamas požiūris į psichologus ir jų pagalbos ieškančius žmones.
„Psichikos problemas tie žmonės slepia po užraktais, nes nenori būti diskriminuojamojo rolėje. Taip ir susiformavo žmonių mąstymas, nulemtas ankstesnių laikų socialinio požiūrio. Todėl žmonės, ypač vyresnieji, nekalba apie psichikos iššūkius, nors didelė dalis jų tikrai turi“, – kalbėjo G.Dalinkevičius.
Vyresniųjų patiriami iššūkiai, anot jo, yra įvairiausi. G.Dalinkevičius paminėjo ir nerimą, nepasitikėjimą, įvairias priklausomybes, depresiją.
Bijo pokyčių
Tačiau visose amžiaus grupėse nestinga žmonių, bijančių pokyčių. Galbūt giliai viduje jie supranta, kad jaučiasi prastai, nes, pavyzdžiui, su partneriu kuria toksiškus santykius ir šioje situacijoje neranda išeities, bet baiminasi nuėję pas psichikos sveikatos specialistą išgirsti tai, kad reikia ką nors keisti ar net viską iš esmės. Žmonės bijo bet kokių pokyčių, o ypač didelių.
„Jie neįsivaizduoja, kad gali gyventi kitaip, nieko nedaro net ir toksiškuose santykiuose, užstringa juose ir tiesiog gyvena toliau, nes bijo daryti didelius pokyčius. Žmonėms reikia užaugti, kad jie galėtų tuos pokyčius įgyvendinti, bet kai kurie neužauga ir visą gyvenimą. Tiesiog pasiduoda rutinai, aukoją kokybišką gyvenimą nespręsdami problemų. Kai kuriems net atrodo geriau gyventi tokioje būsenoje, kokią patiria ilgą laiką, nei imtis veiksmų, nes tai reikš ir įpročių keitimą, ir didelį darbą su savimi, o tai – jau diskomfortas.
Apskritai, kai kurie žmonės išsigąsta darbo su savimi, nes supranta, kiek daug pastangų reikės įdėti, todėl kai kurie net pradėję terapiją išsigąsta ir pabėga. Specialistams tokiais atvejais gaila, nes mes matome, kad yra būdų žmogui padėti. Liūdna, kai žmonės visą gyvenimą nugyvena liūdni, įsitempę, toksiškoje aplinkoje, o galėjo turėti visai kitokį gyvenimą, bet jo nepasirinko“, – kalbėjo S.Vizgaudienė.
Ji pateikė pavyzdį apie aukos vaidmenyse užstrigusius asmenis: „Jie galbūt patys įtaria, kad nuolat gyvena aukos pozicijoje, bet šioje būsenoje užsiliūliuoja ir nieko nenori keisti, nes, nepaisant to, kad yra labai daug negatyvo, jie kažką iš to gauna. Galbūt kiti paguodžia, gailisi jo, išklauso, parodo dėmesį ir šito žmogus nenori prarasti, nes jeigu bus stiprus, juk niekas nebeguos. Tada asmuo sąmoningai pasirenka negatyvų emocinį lauką, aukos vaidmenį.“
Bet jei nieko nedarai, paprastai ta diena neateina.
O štai kai kurie apskritai tikisi, kad viskas susitvarkys savaime, todėl nieko nedaro patys. Arba svarsto, kad gerai pradės jaustis tuomet, kai pakeis darbą. Bet dabar darbo keisti negali, todėl reikia palaukti ir viskas susitvarkys vėliau. Arba asmuo augina paauglį, kuris pastaraisiais metais kelia emocinių iššūkių, bet žmogus viliasi, jog po kurio laiko tai praeis ir vėl ateis šviesesnė diena.
„Bet jei nieko nedarai, paprastai ta diena neateina“, – rėžė psichologė-psichoterapeutė.
„Atsivėrimas yra gydantis“
Visgi kai kuriems net prabilti apie tai, kas slegia jų širdį, yra sudėtinga. Tai nebūtinai liečia pokalbį su psichologu, bet net ir artimaisiais ar draugais.
„Tai, kad žmogus emocijas, išgyvenimus laiko savyje ir niekam apie juos nepasakoja, net artimiesiems, yra susiję su vaikyste. Bet, žinote, kaip būna? Jei tie žmonės prisiruošia ateiti pas specialistą, dažniausiai per trumpą laiką supranta, kad neutraliam, svetimam žmogui, specialistui, kuris sukuria saugumo jausmą, yra daug lengviau pasipasakoti nei pažįstamiems, nes tada išvengiama minties apie tai, ką pagalvos kiti. Išlaisvintas nuo tokios minties žmogus atsiveria ir tada pajunta, kad vien atsivėrimas yra gydantis. Reikia pradėti kalbėti“, – teigė S.Vizgaudienė.
Kad kai kuriems yra sudėtinga pasakoti apie savo jausmus, yra pastebėjęs ir G.Dalinkevičius: „Būkime atviri, žmonės apie save šneka labai mažai. Jei kalba, tai dažniau apie kitus, o aptardami kitų ydas mėgina save iškelti aukščiau. Mūsų visuomenė nėra atvira, daugelis uždari ir tai didžiulis stabdis nuo pagalbos sau.
Nors turėtų būti kitaip. Juk vienam skauda ranką, kitam – ranką, o trečiam – dūšią, ir reikia jai padėti.“
Būkime atviri, žmonės apie save šneka labai mažai. Jei kalba, tai dažniau apie kitus.
Be to, „Žvelk giliau“ koordinatoriaus akimis, pasaulis šiomis dienomis tik dar labiau linksta individualumo kryptimi. Nemaža dalis bendravimo vyksta soc. tinkluose, o ne akis į akį, todėl gyvo bendravimo įgūdžiai menksta. Tad, pasak jo, kai kada sudėtinga atsiverti ne tik vyresniems, bet ir jaunesniems asmenims.
Jaučiamas proveržis
Tačiau žvelgiant bendrai į visuomenę situacija po truputį gerėja. Pasak S.Vizgaudienės, vis daugiau žmonių, ypač iki 35–40 metų amžiaus, atsigręžia į save, nori kokybiško gyvenimo ir, jeigu nesijaučia pastaruoju metu tokį gyvenantys, nebijo kreiptis pagalbos.
„Tikrai matome rūpinimosi savimi proveržį. Keičiasi požiūris į patį gyvenimą, nes jis yra vienas ir tampa svarbu, kaip jį nugyventi“, – paminėjo pašnekovė.
Po truputį ir vyresnieji įgauna drąsos prabilti apie tai, kas juos slegia.
G.Dalinkevičius taip pat pastebi, jog po truputį ir vyresnieji įgauna drąsos prabilti apie tai, kas juos slegia, auga noras jaustis geriau ir ieškoti galimybių, kaip tai pasiekti.
„Manau, nemažai padeda kalbėjimas apie tai viešai. Galbūt žmonės, apie tai išgirdę, paskaitę, susimąsto apie savo problemas, pažvelgia į save ir į kitą nesmerkdami, neteisdami, o suprasdami“, – kalbėjo jis.
Visgi G.Dalinkevičius atkreipė dėmesį, kad sprendimą rūpintis savimi turi priimti pats žmogus, kitiems niekaip nepavyks jo priversti tai daryti, net jei tai būtų artimieji ar draugai. Jų paskatinimai ar informacija viešumoje gali tik duoti impulsą šiek tiek atsigręžti į save ir pagalvoti, kaip asmuo jaučiasi, ar gyvena tokį gyvenimą, kokio nori.
„Bet jeigu žmogus to nenori, jis nieko nedarys ir niekas jo neprivers. Galima tik bandyti pažadinti kito žmogaus norą pasirūpinti savimi. Tai galima padaryti, manau, ir pradedant nuo savęs, rodant pavyzdį. Aš ir tarp bendraamžių, trečiojo universiteto žmonių rato matau, kad veikia savi pavyzdžiai. Jeigu neparodysiu, kokiu pats keliu einu, niekas nenorės tuo keliu eiti“, – dalijosi patirtimi G.Dalinkevičius.
Pirmuosius žingsnius gali žengti patys
Jeigu žmogus visgi subrendo minčiai, kad reikia pradėti rūpintis savo psichikos sveikata, nuo ko reikėtų pradėti? Pasak S.Vizgaudienės, pirmiausia vertėtų atkreipti dėmesį į savo savijautą ir sąmoningai suvokti, kas yra ne taip. Asmeniui reikėtų pripažinti, kad jaučia nemalonius jausmus, nuolatinį nerimą, apatiją, liūdesį, beviltiškumą, panikos priepuolius, ir tai kenkia gyvenimo kokybei. Pripažinus tai ir sau pasakius, kad toliau taip nebenorima gyventi, galima žengti kitą žingsnį – pagalvoti, ką būtų galima dėl to padaryti, pakeisti.
Internete yra nemažai informacijos ir patarimų, kaip elgtis patiriant nerimą ar panikos priepuolius. Galima ir juos išbandyti.
O gal aš jau seniai sau nebeleidžiu malonių dalykų, gyvenu labiau dėl kitų ir save pamiršau, apleidau.
„O dažniausiai žmonėms visų pirma labiausiai reikia poilsio. Galimai yra sutrikęs darbo ir poilsio režimas, tad užtektų pakoreguoti rutiną ir žmogus jau jausis geriau. O gal santykiai yra labai įtempti, tuomet reikia išspręsti santykių problemas ir tada emocinis laukas pagerės. O gal aš jau seniai sau nebeleidžiu malonių dalykų, gyvenu labiau dėl kitų ir save pamiršau, apleidau. Tokiu atveju reikėtų pagalvoti apie laiką sau ir ką žmogus galėtų sau leisti daugiau.
Daug ką pirmiausiai galime padaryti patys ir jei vis tiek nesijaučiama geriau, tuomet verta apsilankyti pas psichikos sveikatos specialistą, kartu su juo rasti tas vietas, kuriose stringama, kodėl būsena nepasikeičia“, – patarė psichologė-psichoterapeutė.
