Nors Lietuvoje jau yra specialistų, pasiruošusių padėti žmonėms, gyvenantiems su potrauminio stresu sutrikimu, daugelis šią būklę piešia pagal filmuose matytus vaizdinius. O susidūrę su simptomais patys ar matydami galimai nuo potrauminio streso sutrikimo kenčiantį kitą žmogų, nežino, ką daryti.
Kas yra potrauminio streso sutrikimas? Ar visos trauminės patirtys veda link jo? Kaip jis nustatomas ir gydomas Lietuvoje? Apie tai portalui 15min papasakojo doc. dr. Paulina Želvienė, dirbanti Psichotraumatologijos centre Vilniaus universiteto Psichologijos institute.
– Pradėti norėčiau nuo klausimo, kas yra trauminė patirtis?
– Dažnai perkeltine prasme psichologines traumas mes galime palyginti su fizine žaizda, kuri negyja. Galime ant žaizdos užklijuoti pleistrą, ir tuo momentu ją paslėpti, galbūt kiek apgydyti. Stipresnį ar silpnesnį diskomfortą, priklausomai nuo žaizdos dydžio, galime jausti kiekvieną dieną. Na, o netyčia užkliudžius žaizdą, ji stipriau suskausta ir tuomet reikia laiko skausmui atslūgti. Laikas nuo laiko gali pasitaikyti stipraus skausmo momentų.
Priklausomai nuo žmogaus patirties, psichologinė žaizda (trauma) gali būti didesnė arba mažesnė. Remiantis psichotraumatologijos žiniomis, kalba eina apie potencialiai trauminius įvykius ir reakcijas į juos.
Reakcijos daugeliu atveju yra normalios, nors ir stiprios, tačiau tai atsakas į tikrai stipriai sukrečiančius įvykius. Taip pat pasitaiko ilgą laiką trunkančių potrauminio streso reakcijų, dėl kurių pasidaro sunku kasdienėse ir įprastose gyvenimo veiklose. Trauminiai įvykiai yra tokios patirtys, kurios kelia grėsmę žmogaus gyvybei, sveikatai.
Pastaruoju metu daug kalbama ir apie tai, kad trauminius įvykius žmogus suvokia kaip ypatingai grėsmingus ar siaubingus. Įvykiai gali būti vienkartiniai, taip pat besitęsiantys ilgą laiką, pasikartojantys. Per savo gyvenimą žmogus gali patirti ne vieną potencialiai trauminį įvykį.
Tyrimai rodo, kad trauminiai įvykiai yra mūsų gyvenimo dalis – visi visko patiriame. Skaičiuojama, kad per gyvenimą vienas žmogus paprastai patiria 2-3 trauminius įvykius.
Įvykiai gali būti tarpasmeniniai, gamtinės katastrofos, kitos nelaimės. Tyrinėjant trauminę patirtį, labai svarbu išsiaiškinti patį įvykį, kokia buvo jo rizika ir sukelta grėsmė žmogui. Pačiame įvykyje yra labai daug reikšmingos informacijos. Ką rodo tyrimai, kad ankstyva, ilgalaikė ir tarpasmeninė trauminė patirtis (pvz., ilgą laiką trunkantis fizinis smurtas) turi daugiausia rizikos.
Skaičiuojama, kad per gyvenimą vienas žmogus paprastai patiria 2-3 trauminius įvykius.
Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad iš vienkartinių trauminių įvykių vieni dažniausiai pasitaikančių yra autoavarijos. Tiek suaugusiųjų, tiek paauglių imtyse taip pat labai dažni ir tarpasmeninio pobūdžio trauminiai įvykiai. Vaikų imtyse, tai būtų psichologinis, fizinis smurtas, nepriežiūra – ilgą laiką trunkantys tarpasmeniniai trauminiai įvykiai.
Naujus apibrėžimus, kas yra trauminis įvykis, pasiūlo ir besikeičianti aplinka. Pavyzdžiui, šiuo metu visoje Europoje yra pabėgėlių krizė, su kuria kartu atsirado naujas terminas – socialinė trauma. Tai praplečia trauminio įvykio sampratą, nes dėmesys nukrypsta link socialinių aspektų.
Kiekvienas žmogus turi poreikį priklausyti bendruomenei (šeimai, tautai, valstybei). Kai turime žmones, kurie atvyksta iš visai kitos kultūros į kitą šalį ir jiems reikia pritapti, prisitaikyti, gali kilti įvairių iššūkių. Socialinė trauma apibrėžiama kaip grėsmė žmogaus socialiniam statusui, priklausymui bendruomenėje.
Tai naujas dalykas, iškilęs kartu su pabėgėlių krize, bet socialinė trauma tinka ir, pavyzdžiui, suprantant patyčias, nes tai taip pat susiję su iškilusia grėsme priklausyti kokiai nors tau svarbiai grupei.
Taip pat buvo pasiūlytas naujas moralinės skriaudos konstruktas, kuris irgi gali būti kaip potencialiai trauminis arba stresinis įvykis. Buvo pastebėta, kad kartais po sudėtingų įvykių, taikant specializuotą psichologinę pagalbą, ji ne visada tinka, nes žmogui iškyla moralinės skriaudos elementų. Kas tai yra? Kai tu pasielgi arba su tavimi pasielgiama taip, kas neatitinka tavo paties moralinių įsitikinimų.
Šios srities tyrimai ir išvados prasidėjo nuo karo veteranų. Tačiau po pandemijos mūsų centre pradėtos tyrinėti ir medikų grupės. Ši tema pasirodė labai aktuali.
Viešumoje dažnai girdima ir istorinė trauma. Dėstydama „Erasmus“ studentams Vilniaus universitete, girdžiu, kad ši tema aktuali visose tautose. Ką svarbu pabrėžti, kad istorinės traumos tema apima ne tik neigiamus dalykus, bet ir išgyvenimo istorijas, stiprybes.
Šitame lauke daug naujų tyrinėjimo objektų, kur siekiama suprasti, kas tai yra trauminiai įvykiai ir kaip į juos žmonės reaguoja.
– Nuo ko priklauso, kad vienus žmones trauminis įvykis paveiks stipriai ir ateityje jam teks ieškoti pagalbos, o kitiems liks tiesiog prisiminimu? Kas lemia skirtingas reakcijas?
– Dažnai žmonės galvoja, kad skirtinga reakcija į trauminius įvykius susijusi su paties žmogaus asmeninėmis savybėmis ir pažeidžiamumu. Taip nėra. Šis momentas labai svarbus, kreipiantis pagalbos.
Tą patį įvykį galima suprasti ir į jį reaguoti labai skirtingai. Tyrimai randa įvairius rizikos ir apsauginius veiksnius, kurie gali būti dar iki, per ir po trauminio įvykio. Todėl tiksliai pasakyti, kam bus stiprių psichologinių sunkumų po trauminių patirčių, yra sudėtinga. Pavyzdžiui, tikėtina, kad kuo pats įvykis nesaugesnis, grėsmingesnis, tuo stipresnes streso reakcijas galime išgyventi. Kitas momentas – prieš tai buvusios žmogaus patirtys (teigiamos, neigiamos ir t.t.). Taip pat svarbu – kaip trauminiai įvykiai mūsų visuomenėje vertinami ir priimami, kokia yra socialinė parama ir palaikymas.
Žmonės galvoja, kad skirtinga reakcija į trauminius įvykius susijusi su paties žmogaus asmeninėmis savybėmis ir pažeidžiamumu. Taip nėra.
Nors potencialiai trauminiai įvykiai yra dažni, tyrimai rodo, kad dauguma (apie 65 proc. ir daugiau) žmonių, patyrusių trauminį įvykį, geba atsigauti ir yra psichologiškai atsparūs. Taip pat yra žinoma, kad 10-20 proc. išgyvenusių trauminę patirtį gali reikėti daugiau laiko atsigauti. Iš esmės mes visi esame psichologiškai atsparūs ir sutverti išgyventi.
Trauminiai įvykiai paprastai būna netikėti, nekontroliuojami, todėl normalu po jų išgyventi stiprų stresą. Kas padeda atsistatyti? Čia svarbi artima žmogaus aplinka. Kaip artimieji tą įvykį priima: ar jie teisia, ragina „pamiršti“, ar stigmatizuoja jį, galbūt žmogus jaučia kaltę, gėdą dėl to, ką patyrė.
Neatsiskleidimas, nepriėmimas, vertinimas – visa tai gali lemti, kad trauminį įvykį patyręs žmogus sunkiau įveiks po trauminių patirčių patiriamus psichologinius sunkumus.
Dažnai žmonės galvoja, kad stiprias reakcijas galima išgyventi tik tuomet, jei įvykį pats patiri tiesiogiai. Bet kartais gali užtekti paliudyti įvykį – pamatyti, išgirsti. Pvz., po teroristinio išpuolio išgyvenusieji net ir tuomet, jei patys nematė įvykio ar nepatyrė sužalojimų, o tik girdėjo sprogimus, gali išgyventi stiprias streso reakcijas. Išgyvenusieji po tokių patirčių gali jausti kaltę, kodėl jie taip stipriai išgyvena, juk yra labiau nukentėjusių ir pan. Dažnai tai užkerta kelią žmogui ieškoti pagalbos, nes galvojama, kad jos reikia „labiau“ nukentėjusiems.
– Ką dar reikėtų žinoti apie trauminius įvykius ir reakciją į juos?
– Daug šioje srityje tyrimų susiję su atmintimi. Buvo pastebėta, kad trauminius įvykius sunku nuosekliai atpasakoti. Įvykiai yra staigūs, netikėti, savyje turintys labai daug įvairios ir intensyvios informacijos (kūno pojūčiai, emocinė reakcija, įvairios įvykio detalės ir pan.), kurią visą apdoroti ir įsiminti tame momente mums yra sudėtinga.
Kitaip tariant, jei, kažką svarbaus patyrę, dienos pabaigoje galite nuosekliai atpasakoti, tai rodo, kad jūs integravote tą informaciją. Po trauminio įvykio dažnai išlieka tik tam tikri prisiminimų fragmentai, susirišantys su jausmais – kalte, gėda ir pan. Todėl reikia laiko po truputį prisiminti tai, kas įvyko.
– Ar mūsų psichika linkusi „paslėpti“, „pamiršti“ traumines patirtis?
– Mūsų psichika yra pritaikyta išgyventi ir įveikti kilusius sunkumus. Normalu ir apie trauminį įvykį negalvoti ir nekalbėti – „man per sunku, aš to nenoriu, visko per daug“. Tačiau ateina momentai, kai norime prisiminti ar apmąstyti, kas įvyko ar mums atsitiko ir kaip tai mus paveikė ar pakeitė.
Po trauminių įvykių visiems reikia laiko atsigauti. Vengimą prisiminti keičia trauminio įvykio prisiminimas ir tai yra natūralus procesas. Kartais žmonės ima sapnuoti tą įvykį ar kitokius sapnus. Po individualiai kiekvienam žmogui reikalingo laiko, patirtis susidėlioja nuosekliai ir yra įprasminama.
Psichotraumatologijoje kalbama ir apie potrauminį augimą, kuris sako, kad visi įvykiai atneša kažkokį pokytį žmogaus gyvenime. Daugeliui pavyksta savo patirtį paversti gyvenimo istorijos dalimi.
Aš visas patirtis kartais siūlau įsivaizduoti kaip knygų lentyną, kurioje knygas galime perdėlioti, priklausomai nuo gyvenimo etapo, naujų įvykių, patirčių. Su trauminiu įvykiu ir jo „knyga“ yra taip pat. Kuomet kalbame apie su stresu susijusius sutrikimus, trauminio įvykio prisiminimas paprastai nėra nuosekli istorija, knyga gali būti fragmentuota, susilamdžiusi, tarsi nėra radusi vietos lentynoje. Net ir norint ją įkišti į lentyną ir palikti ten, ne visada pavyksta. „Knyga“ vis iškrenta, neranda savo vietos...
– Kalbėjome apie sveiką reakciją į trauminį įvykį. Tačiau kartais reakcija nėra normali ir žmogui diagnozuojamas potrauminis streso sutrikimas (PTSS). Kas tai yra ir kokie požymiai jį rodo?
– Buvo pastebėta, kad, esant potrauminio streso sutrikimui, žmogus pradeda tikėtis grėsmės nuolat. Labai dažnai ima vengti tam tikrų dalykų, kurie primena trauminį įvykį, ir nuolat prisimena tą įvykį: tam tikras jo detales, fragmentus; gali būti tiesiog mintys, jausmai ar kūno pojūčiai. Žmonės pasakoja, kad net ir draugų rate jaučiasi nesaugiai.
Nors iš aplinkos galime dažnai girdėti patarimą „pamiršti, nebegalvoti“, bet tyrimai rodo, kad to padaryti kartais tiesiog neįmanoma. Kažkas primena trauminį įvykį ir prisiminimai bei išgyvenimai sugrįžta tokie patys, kaip trauminio įvykio metu. Žmogus gali išgyventi labai panašią patirtį, kokia jau įvyko – tampa sunku suprasti, kad viskas įvyko praeityje.
Potrauminio streso sutrikimo požymiai:
Po trauminio įvykio žmonės dažnai jaučia didelį stresą. Nors neretai per keletą savaičių jis susilpnėja, trauminės patirtys gali turėti ir ilgalaikių pasekmių psichikos sveikatai.
Potrauminis stresas dažniausiai pasireiškia:
- pakartotiniu traumos išgyvenimu sapnuose ar prisiminimuose;
- traumą primenančių jausmų ar dalykų vengimu;
- smarkiai padidėjusiu grėsmės jausmu;
- potrauminis stresas visada paveikia asmens kasdienį gyvenimą – bendravimą su aplinkiniais, studijas ir / ar darbą, laisvalaikį.
– Ar potrauminio streso sutrikimą gali rodyti kitos sveikatos būklės?
– Žinoma. PTSS turintys žmonės taip pat gali turėti įvairių priklausomybių, kitų psichikos sutrikimų, pvz., depresiją, nerimą. Pasakyti, kaip žmogus sureaguos į trauminį įvykį, sudėtinga. Tai priklauso nuo paties įvykio, prieš tai turėtos patirties ir reakcijos (asmeninės bei aplinkos) po įvykio. Galų gale, kaip žmogus tą įvykį įprasmina.
– Kada reikėtų ieškoti pagalbos?
– Jeigu potrauminio streso sutrikimui būdingi simptomai trunka ilgiau nei mėnesį, vertėtų ieškoti pagalbos ir pasitikrinti. Deja, didžioji dalis žmonių kreipiasi daug vėliau. Mes vykdėme pirmąjį specializuotą psichotrauminės pagalbos tyrimą, kuris parodė, kad į specialistus žmonės kreipėsi nuo trauminio įvykio praėjus 5-8 metams.
– Kaip diagnozuojamas potrauminis streso sutrikimas? Ar specialistams užtenka kompetencijos ir gebėjimų atpažinti simptomus?
– Lietuvoje daugėja psichikos sveikatos specialistų, psichologų, kurie žino apie traumines patirtis ir kaip žmonės reaguoja į jas. Įkurta Lietuvos traumų psichologijos asociacija, kuri buria besidominčius šia sritimi specialistus. Manau, kad dabar jau turime nemažai specialistų, kurie yra kažką girdėję apie tai ir geba atpažinti potrauminio streso sutrikimą bei moka žmonių paklausti apie patirtis ir įvertinti streso reakcijas.
Taip pat yra kuriami nauji metodai, kurie leidžia įvertinti žmogaus psichologinę savijautą. Yra specialistų, kurie yra dalyvavę mokymuose ir žino, kaip tą padaryti.
Pačiam įsivertinti sudėtinga, nors žmonės daug skaito, domisi. Tačiau šiuo atveju reikėtų profesionalo pagalbos. Ypač dėl to, kad PTSS dažnai gali būti kartu su kitais sutrikimais– depresija, nerimu, priklausomybėmis.
Man teko bendrauti ir su gydytojais imunologais. Jų teigimu, šiuolaikinės technologijos jau leidžia pastebėti ir tam tikrų fizinių pakitimų mūsų organizme, kurie susiję su stipriai išgyvenamu stresu.
Mūsų imuninė sistema nuolat veikia ir palaiko mūsų organizmo sveikatą, tačiau buvo pastebėta, kad patiriant didelį stresą, visi mūsų organizmo resursai skiriami išlikimui. Dėl to silpsta imuninė sistema.
Psichotraumatologijos tyrimai tai patvirtina: trauminius įvykius patyrę žmonės labai dažnai skundžiasi įvairiais sveikatos negalavimais. Kaip tai pasireikš fiziologiškai, sunku prognozuoti, nes kiekvienas esame labai individualus.
– Kaip gydomas potrauminis streso sutrikimas? Ir ar ši būklė išgydoma?
– Moksliniai tyrimai rodo, kad psichologinės pagalbos būdai, orientuoti į darbą su trauminėmis patirtimis, gali padėti sumažinti potrauminio streso simptomus. Psichotraumatologinės pagalbos bendri principai yra psichoedukacija arba savo trauminės patirties ir potrauminio streso reakcijų pažinimas bei supratimas, emocijų reguliacijos ir įveikos įgūdžių mokymas, sąlytis su trauma vaizduotėje, kuomet prisimenamas trauminis įvykis ir atkuriama nuosekli trauminio įvykio istorija bei darbas su emocijomis baime, kalte ir kt.
Sunkiausia dalis – trauminio įvykio prisiminimas. Paprastai žmonės daugiausia prisimena skaudžiausius, blogiausius trauminio įvykio momentus. Juos prisimindamas žmogus galbūt jaučiasi bejėgis, silpnas, kaltas.
Atkuriant nuoseklų patirties naratyvą su specialisto pagalba, pamatoma pilna istorija – atsiranda daugybė detalių, kurios nustebina patį žmogų. Gijimo procesas priklauso nuo daugelio dalykų, pvz., ilgesnis jis bus po daugybinių traumų. Tačiau tyrimai rodo, kad dažnai potrauminio streso simptomai sumažėja net po to pirmųjų pokalbių su specialistu.
Šiuo metu yra galimybė gauti specializuotą psichotraumatologinę pagalbą internetu nemokamai. SPRING – tai 8 savaičių internetinė programa, skirta asmenims, patiriantiems POTRAUMINĮ STRESĄ po VIENKARTINIŲ trauminių įvykių. Daugiau informacijos apie SPRING rasite projekto interneto puslapyje.
„Žvelk giliau” siekia ugdyti tolerantišką Lietuvos visuomenę, turinčią pakankamai žinių apie psichikos sveikatos svarbą ir iššūkius. Kalbėdami apie psichikos sveikatą ir jos sunkumų patiriančių asmenų bei jų artimųjų realias patirtis keičiame visuomenės požiūrį bei skatiname teigiamas nuostatas ir elgesį tokių asmenų atžvilgiu.
