Statistika optimistiškai nenuteikia – pasaulyje vaikų nerimo sutrikimą turi kas aštuntas vaikas, o stebimas jis gali būti net septynmečiams mažyliams. Pagal 29 tyrimų metaanalizę, paskelbtą 2022 m. Amerikos žurnale „JAMA Pediatrics“, po koronaviruso pandemijos planetoje su nerimo simptomais kovoja (lyginant su 2012 m. duomenimis) beveik dvigubai daugiau – net 20,5 proc. vaikų ir paauglių, Lietuvoje skaičiai panašūs – apie 20 procentų.
Agnė Karaliūtė klinikinės vaikų psichologijos magistrą baigė Kembridžo ARU universitete. Anglijoje dirbo specialioje mokykloje ir autizmo centre, rašė kursinį darbą apie generalizuoto nerimo sutrikimą. Grįžusi į Lietuvą įsidarbino mokykloje „Varnų sala“, todėl su vaikais bendrauja kiekvieną dieną. Psichologė sako, kad nerimas yra natūraliai kylanti organizmo reakcija į gresiančią nelaimę dėl konkrečios arba įsivaizduojamos baimės. Garsi amerikiečių vaikų ir paauglių psichiatrė Mona Potter yra pasakiusi: „Savaime nerimas nėra blogas – jis gali netgi motyvuoti arba padėti išvengti tam tikrų pavojų. Jeigu yra trumpalaikis. Problema atsiranda tada, kai nerimas „paleidžiamas iš rankų“ ir už mus priima sprendimus, kurie nebėra naudingi – galbūt net paralyžiuojantys. Tuomet įprastas nerimas gali peraugti į nerimo sutrikimą“.
Kaip atpažinti vaikų nerimo sutrikimą?
Pasak Agnės, dažniausi nerimo sutrikimo simptomai: nuolatos pasikartojantis nerimastingas vaiko elgesys (greitas išgąstis, dažnas verksmas, pyktis), prasta miego kokybė, sunkus prabudimas, taip pat galvos, pilvo skausmai (somatiniai simptomai).
Šis sutrikimas gali būti paveldimas, jį gali lemti temperamentas, charakterio bruožai, įgimtas jautrumas. Labai didelę įtaką daro šeimoje vykstantys konfliktai, nerimastingas auklėjimas, rodomas neteisingas pavyzdys ir būdai, kaip padėti vienas kitam, kaip suprasti ir išreikšti jausmus. Sudėtingose situacijose dažnai vaikas prisiima suaugusiojo rolę, nes nežino, kaip elgtis, arba lieka nuošalyje. Mažyliai dažnai patiria atsiskyrimo nerimą, kai nenori eiti į darželį, labai skausmingai atsisveikina su tėvais, ilgai verkia. Jei po mėnesio vaikas į atsiskyrimą reaguoja taip pat, galima įtarti, kad jam vystosi nerimo sutrikimas.
Dažnai vaikai turi stiprią gamtos stichijų ar reiškinių, socialinių situacijų baimę, sudėtingą požiūrį į aplinkinius, tarpusavio bendravimo sunkumų, nesėkmės ar suklydimo baimę, stipriai išreikštą pavydą kitiems. Neretai vaikų nerimavimą įtakoja ir socialiniai tinklai. Gana dažnas yra ir vaikų bei paauglių elektyvusis mutizmas – tai negebėjimas kalbėti viešai (namuose toks vaikas paprastai yra šnekus). Jeigu paauglys turi generalizuotą nerimo sutrikimą, jis jaudinasi dėl pačių įvairiausių dalykų (pažymių, šeimos, draugų, laisvalaikio). Tokie vaikai yra pernelyg griežti sau, siekiantys tobulumo. Jie taip patys apsisunkina sau situaciją, kad dėl kilusio streso meta neužbaigtus darbus, vengia tam tikrų vietų ar situacijų.
Dabar dažnai girdima ir apie vaikų patiriamas panikos atakas. Jei nerimas jaučiamas ilgą laiką ir nėra žinoma dėl ko, tokia būsena gali privesti prie panikos atakų. Tačiau jos gali įvykti dėl begalės skirtingų priežasčių – tai nebūtinai yra tik nerimo pasekmė. Panikos atakos metu tam tikri sensoriniai veiksniai paveikia elgesį, norisi pabėgti nuo nepalankios situacijos, nepavyksta valdytis, greitai plaka širdis, prakaituoja delnai ir t.t. Jeigu panikos priepuoliai kartojasi 2–3 kartus per mėnesį, vertėtų reaguoti į šią situaciją rimtai.
Labai svarbu kalbėtis apie viską su vaiku, ypač, jei jis labai jautrus.
„Dažnai tėvai neatpažįsta arba ignoruoja pirmuosius vaikų stipraus nerimavimo ženklus – jei jis nenori eiti į mokyklą, vadinasi, tiesiog tingi. Nesistengiama išsiaiškinti, o kodėl iš tikrųjų jis taip elgiasi – gal jam sunku mokytis, jis nesutaria su mokytojais ar vaikais, gal iš jo tyčiojamasi? Todėl labai svarbu kalbėtis apie viską su vaiku, ypač, jei jis labai jautrus. Gera žinia ta, kad nespėjus užleisti nerimo vaikystėje, pasitelkus specialią terapiją vaikas gali būti sėkmingai išmokomas įvairių nusiraminimo būdų“, – sako Agnė.
Ar mokykla yra viena pagrindinių vaikų nerimavimo priežasčių?
Visai neseniai tikru skandalu virto fiasko patyrę tarpiniai vienuoliktokų žinių patikrinimai. Jau keletą pastarųjų metų kalbama, kad kai kurių egzaminų užduotys yra per sunkios net geriausiai besimokantiems dvyliktokams. Diskutuojama apie tai, kad situaciją švietime apsunkina per daug vienu metu vykdomų reformų. Mokiniai sako, jog mokykloje nesijaučia saugūs. Apskritai, tėvai nuogąstauja, kad vaikai mokykloje taip išsekinami, jog iš karto po įstojimo į aukštąsias mokyklas priversti imti akademines atostogas, kad galėtų atgauti prarastas jėgas.
Ar nuolatinė suirutė švietimo sistemoje sukelia vaikams labai didelį stresą ir priverčia juos stipriai nerimauti? „Varnų salos“ direktorė Margarita Pilkauskaitė mano, kad mokykla daug kam asocijuojasi būtent su nerimu ir stresu, su privalomu pareigų vykdymu. O tai turėtų būti vieta, kurioje visi yra ramūs, atsipalaidavę, žino, ką daro, leidžia sau klysti, mažais žingsniais mokosi ir palengva juda link gerų akademinių rezultatų.
Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad reikia mokytis labai gerai. Todėl mokyklos varžosi tarpusavyje, siekia aukštų reitingų, nori gabių mokinių. Tai kelia įtampą. Visa švietimo sistema vis dar orientuota į mokinių paruošimą egzaminams. Tėvai dažnai klausia, ar pirmokas privalo ateiti į mokyklą mokėdamas skaityti? Neprivalo. Pagal Bendrojo ugdymo programas tą daryti jis turi pirmosios klasės gale, bet kai kuriose mokyklose aiškinama, kaip vaikui bus sunku, jei jis nemokės skaityti. Tokia situacija verčia nerimauti ir tėvus, ir vaikus. Dirbti su skirtingų gebėjimų pradinukais, žinoma, kad yra sunkiau, bet toks ir yra mokytojo darbas.
„Kita bėda, kad pradinukus iš karto skubama mokyti gramatikos, matematikos, bet nesigilinama į tai, kaip vaikas jaučiasi, kokie jam klausimai kyla, ko jis nori ir tikisi. Pirmiausiai jam reiktų išmokti būti visiškai svetimoje aplinkoje ir bendrauti su klasiokais. Susipažinti su įvairiausiomis savo ir kitų emocijomis. Jau pirmoje klasėje pradėti forsuoti ir ruošti vaikus 4 klasės testams, tai, mano nuomone, yra bereikalingos įtampos ir nerimo skleidimas. Egzaminų išlaikymas iškeliamas kaip pagrindinis tikslas. O emocinio raštingumo svarba lieka kažkur paraštėse. Dabar mes neturime laiko kalbėtis, nes turime ruoštis egzaminams. O turėtų būti svarbiau vaiką paruošti gyvenimui“, – mintimis dalijasi Margarita.
Taip pat ji yra įsitikinusi, kad dar reikės gero dešimtmečio, kol bus atsikratyta „pokarantininio“ nerimo šleifo. Kai vaikai po dviejų metų izoliacijos grįžo į mokyklas, jie net dviese sėdėti nebegalėdavo, pasireikšdavo daug psichosomatinių simptomų.
Ką daryti, pastebėjus, jog vaikas nerimauja pernelyg intensyviai?
Psichologė Agnė sako, kad pirmiausia reikia pripažinti, jog vaikas turi problemą, suvokti, kad jam reikia padėti ir kreiptis į specialistus, kad būtų parinktas individualus pagalbos planas. Gali būti taikomi įvairūs metodai: psichoterapija, psichoanalizė, šeimos terapija ar kombinuotas gydymas. Kartais suaugusiems šeimos nariams tik šiek tiek pakoregavus elgesį, tarpusavio bendravimą, ženkliai pagerėja ir vaiko savijauta. Labai dažnu atveju užtenka psichoterapijos. Atkakliai ir metodiškai dirbant jau po pusmečio galima tikėtis teigiamų rezultatų.
Norint parengti tinkamą pagalbos planą, labai svarbu tiksliai nustatyti nerimo tipus. Jei vaikystėje venas iš tėvų arba abu taip pat nerimavo, tai toks nerimas yra pirminis arba genetiškai paveldimas. Antrinis jis yra tuomet, kai vaikas patiria sunkumus dėl kitos gretutinės diagnozės, pvz.: hiperaktyvumo ar impulsyvumo.
Dabar hiperaktyvus yra kas antras, trečias vaikas. Kadangi tokiam vaikui yra labai sunku susikaupti, nustygti vietoje, jį visi bara, vis nori pakeisti, o jis negali pasikeisti. Tada jis nuolat galvoja, kad yra kitoks, dėl to patiria daug įtampos ir ima nerimauti. Tokius vaikus reikia pratinti prie kitokios mąstysenos apie save – tu nesi blogas, bet esi aktyvesnis už kitus. Tai labai svarbu suprasti ir tėvams, ir mokytojams.
Itin jautriems, uždariems, prieraišiems, verksmingiems vaikams introvertams, dažnai būna labai sunku diagnozuoti nerimo sutrikimą.
„Tėvams reikia būti ryžtingiems ir kreiptis į specialistus, jei pastebimi neįprastą vaiko ar paauglio elgesį liudijantys ženklai. Nereikia bijoti diagnozės. Tai nėra vaiko pavertimas neįgaliu. Tai yra labai jam reikalingos pagalbos suteikimas. Laiku tai padarius, užkertamas kelias dar rimtesniems sutrikimams, ligoms“, – įsitikinusi Agnė.
O prevenciškai ji rekomenduoja tiek tėvams, tiek vaikams kasdien praktikuoti paprastus pratimus – siekiant atsipalaiduoti ar padėti suvaldyti ištikusį nerimą. Kvėpavimo pratimas: skaičiuojant iki 4 įkvepiama per nosį, skaičiuojant iki 7 kvėpavimas sulaikomas, skaičiuojant iki 8 – iškvepiama. Ši veiksmų seka kartojama 3 kartus. 3-3-3 nerimo suvaldymo taisyklė:
Jei su vaiku neįmanoma susikalbėti, jei jis negirdi, mokytojui nereikia pulti taisyti vaiko elgesio.
Šią techniką lengva prisiminti ir naudoti bet kada. Ji puikiai padeda nukreipti mintis nuo nepalankių situacijų, susikaupti ir nusiraminti. Tam reikia susikoncentruoti į aplinką čia ir dabar ir įvardyti: 3 dalykus, kuriuos galima matyti, 3, kuriuos galima girdėti, ir pajudint 3 skirtingas kūno dalis.
Ar mokyklose yra teikiama pagalba nerimaujantiems ar su kitomis problemomis susiduriantiems vaikams?
Agnė sako, jog daugelis mokyklų turi socialinius pedagogus ar psichologus, kurie gali suteikti vaikams pirminę pagalbą. Kai kuriose mokyklose, kaip ir šioje, kurioje dirba Agnė, yra suburtos „Vaiko gerovės“ komandos (konkrečiu atveju, tai 4 nariai: mentorius, socialinis pedagogas, psichologė ir psichologės asistentė). Komanda padeda tada, kai mokytojas negali suteikti reikiamos pagalbos nerimaujančiam vaikui, nesusitvarko su juo arba reikia padėti klasei susidoroti su sudėtingesne situacija. Tokiu atveju, specialistas stebi aplinką klasėje, vėliau, pagal poreikį, įsitraukia į bendrą veiklą su vaiku. Mokytojui siūloma stengtis kurti ryšį su mokiniu, rasti laiko pabendrauti trise su klasės auklėtoju. Kalbėtis su vaiku, domėtis tuo, kaip jis jaučiasi.
„Jei su vaiku neįmanoma susikalbėti, jei jis negirdi, mokytojui nereikia pulti taisyti vaiko elgesio. Vertėtų atsitraukti, nukreipti dėmesį į kitus vaikus arba pasiūlyti mokiniui išeiti pabūti vienam, arba nueiti pasišnekėti su specialistu. Autoritetu tampama per kantrybę, ne per jėgą. Tai nelengva, bet įmanoma“, – sako Agnė.
Kai vaikas pasijunta blogai, kai jam sunki diena, aplanko depresinės mintys, nutinka problemos šeimoje, jis žino, kur yra „Vaiko gerovės“ komandos vieta. Tuomet pats renkasi, su kuo nori pabendrauti. Būna atvejų, jog mokinys ateina ir pasako, kad reikia pagalbos jo draugui. Kai vaikai pyksta dėl įvairiausių situacijų (pavyzdžiui, neplanuoto kontrolinio), ima nerimauti ir bandydami jį susivaldyti, gali piktintis, maištauti, bėgti iš pamokų. Tai blogas problemos sprendimo būdas.
Autoritetu tampama per kantrybę, ne per jėgą. Tai nelengva, bet įmanoma.
Pastebėjus, jog kartojasi panašūs vaiko elgesio epizodai, reikia pasiūlyti jam kreiptis pagalbos į specialistus. Jie mažais žingsniais gali padėti vaikams ir paaugliams prisijaukinti ir įveikti savo baimes.
Agnė sako, jog „Gerovės komanda“ kasdien artimai bendrauja su vaikais, kartu sprendžia jų problemas, žino ir seka, kas vyksta mokykloje. Mokiniai labai noriai naudojasi jiems suteikiama pagalba, nes ši komanda yra tarsi jų šeima mokykloje. Tėvai visada informuojami apie vaiko problemas, teikiamos rekomendacijos.
„Tėvams aiškiname, kad reikia leisti vaikui jausti visus jausmus. Neraminti sakant, kad „nėra ko jaudintis, praeis“. Jei situacijos kartojasi, vaikas nusivilia tėvų patarimais, nebepasitiki jais. Reikia leisti vaikui pajusti realų pasaulį, pratinti prie tikro gyvenimo, mokyti jį kalbėtis apie jausmus. Kad tai taptų taip pat svarbu ir savaime suprantama, kaip rankų plovimas prieš valgį. Kad jis norėtų ir galėtų kalbėtis, atsivertų neprašomas. Kalbu remdamasi praktika, nes matau kaip tai veiksminga ir kaip keičiasi vaikai ir jų santykiai su tėvais“ – sako psichologė.
Ji pataria tėvams konflikto su mokytoju atveju nedaryti išankstinių išvadų, nemokyti vaiko rinktis pusių. Geriau padėti mokytis naujų dalykų nesiekiant iš karto didžiausių rezultatų – mokytis pamažu, dalimis, palaipsniui auginti pasitikėjimą savimi. Kad mokymosi procesas taptų malonus ir nebereiktų dėl jo nerimauti. Šis metodas ypač padeda vaikams su specialiaisiais poreikiais. Tą daryti patariama namuose, kad vaikui būtų lengviau mokykloje.
„Reikia siekti pozityvios tėvystės – daugiau matyti gerus dalykus, iškilusias problemas spręsti iš karto, neatidėliojant. Paguosti, nuraminti ir mokyti vaikus mąstyti teigiamai – jei man nepavyko šiandien, ką aš galiu daryti kitaip, kad pavyktų rytoj? Šis metodas tikrai veikia“, – įsitikinusi Agnė.
Ką dar gali padaryti tėvai, kad vaikai jaustųsi gerai?
Margaritos nuomone, ypač sudėtingas yra paauglystės laikotarpis, kuomet jaunuoliai ieško savasties, sprendžia egzistencinės problemas. Jiems net globaliausi dalykai atrodo niekingi, lyginant su tuo, ką sprendžia jie. Tuomet paaugliai yra savam burbule ir jiems reikia padėti. Vaikai labiausiai išgyvena, kad jie nuvils tėvus, mokytojus, neišpildys jų lūkesčių.
„Labai svarbu gebėti atskirti suaugusiųjų lūkesčius nuo vaikų norų. Reikia išdrįsti atiduoti atsakomybę į vaikų rankas. 17–18 metų paaugliai tai jau gebaׅ“, – tvirtai sako Margarita ir priduria, kad svarbu mokyklose plėsti vaikų ir tėvų pasaulėžiūrą.
Labai svarbu gebėti atskirti suaugusiųjų lūkesčius nuo vaikų norų.
Visi negali būti advokatais, profesoriais, gydytojais ir t.t. Daugeliui labai reikalingų profesijų užtenka 10 klasių bazinio išsilavinimo. Jeigu 17-tis, nusprendęs tapti konditeriu, iš karto įstotų mokytis, pradėtų gilinti žinias ir niekas jo neprotintų: „Tu iš tos profesijos neišgyvensi!“, o jį palaikytų, tai po dešimties metų jis jau būtų tikras savo srities profesionalas.
Direktorė mano, kad puikiai gyventi galima iš bet kokios profesijos – svarbu užsiimti mylima veikla. Todėl reikia išgirsti, ko vaikai nori, ir padėti eiti pasirinkta kryptimi. Taip bus pasiektas norimas rezultatas. Visame pasaulyje tai yra normali praktika. Lietuvoje kol kas savotiškas prestižo reikalas būtinai baigti 12 klasių, nors tikrai ne visiems to reikia.
„Dera atsiminti, kad mokykla yra tik viena ir tikrai ne pagrindinė dėlionės dalis vaiko gyvenime. Svarbiausia yra šeima. Kai mokykla nesureikšminama kaip esminis dalykas vaiko gyvenime, tada įvyksta daug gerų dalykų. Pažymiai nenulems, kaip sėkmingai jis gyvens ateityje. Sėkmę nulemia atrasti pomėgiai, veikla, kurie labiausiai tinka. Jei nuoširdžiai trokštame, kad vaikams būtų gerai, įsiklausykime, ko jie nori. Štai toks paprastas receptas“, – šypsosi Margarita.
