Smegenų ligų labiausiai ir bijoma dėl to, kad, prarasdamas atmintį, prarasdamas prisiminimus ir gebėjimą save valdyti, žmogus, galų gale, jaučiasi taip, lyg būtų praradęs pats save“, – neseniai atnaujintoje ir papildytoje savo knygoje „Kaip veikia smegenys“ teigia neuropsichologijos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentė Ramunė Dirvanskienė.
Su emociniais sutrikimais, smegenų ligomis ar senėjimu vienais ar kitais gyvenimo etapais susiduria daugelis žmonių. Įprastai smegenų veiklos sutrikimų bijoma ne dėl to, kad pablogėja sveikata ir tenka dažniau lankytis ligoninėje, o dėl to, kad žmonės sunkiai supranta, kas vyksta sergančiųjų galvoje, su kokiais sunkumais susiduria jis ir esantys aplinkui, negali nuspėti pokyčių, laukiančių skirtinguose gyvenimo etapuose ar ligos stadijose.
Dr. R. Dirvanskienės knygoje „Kaip veikia smegenys“ ši mūsų kūno dalis aprašoma iš neuropsichologinės perspektyvos, joje pristatomos skirtingos smegenų dalys, jų funkcijos, atskleidžiama, kokiu būdu pokyčiai smegenų struktūrose veikia žmogaus mąstymą ir elgesį.
– Kol nesigilini, tai juk veikia tos mūsų smegenys ir tiek, tačiau vos pradedi žvelgti įdėmiau, susiduri su tikru stebuklu, – neįmanoma įsivaizduoti, kaip iš tiesų jos veikia!
– Kuo toliau, tuo daugiau apie smegenis sužinome, – pastaruosius penkiasdešimt metų vyksta tikras neuromokslo sprogimas. Ši mokslo sritis taip greitai vystosi, kad, labai gali būti, – po metų tai, ką šiandien priimu kaip suvokimą, teks pergalvoti. Kai pokytis toks greitas, žinai, kad ne viską žinai.
– Ar galima nubrėžti ribą, nuo kurios neuromokslas atsispyrė ir pradėjo stipriai žygiuoti į priekį?
– Neuromokslo raidą išjudino prieš šimtą metų vykę didieji karai, kai iš mūšio lauko į ligonines atgabendavo galvos traumas patyrusius karius. Kai kurie iš jų būdavo praradę kalbą, kiti – atmintį. Neuropsichologijos mokslas anuomet siekė lokalizuoti smegenų funkcijas: jei pažeidimas čia ir žmogus nebekalba, vadinasi, kalba gyvena šioje smegenų dalyje. Norėta tarsi spintoje į stalčiukus sudėlioti skirtingas smegenų funkcijas – kalba gyvena čia, emocijos – čia, atmintis – čia.
Kai aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo stipriai vystytis smegenovaizdos technologijos, neuromokslą tarsi išsprogdino, – kad pamatytum smegenų pažeidimus, nebereikėjo laukti pomirtinių skrodimų. Galimybė čia ir dabar gyvai stebėti smegenų struktūrą ir veiklą labai pagreitino tyrimus. Neuromoksle prasidėjo lenktynės, kas greičiau neištirtų smegenų dalių funkcijomis užpildys tuščiuosius žinių stalčiukus. Vis dėlto, pastarąjį dvidešimtmetį pastebėta, kad mūsų smegenys visai nėra stalčių pilna spinta, nemažai smegenų funkcijų yra nulemta jos dalių ryšių, o ne lokalizacijos.
Prie to prisidėjo ir naujos smegenovaizdos technologijos, kurios mokslininkams leidžia atrasti, stebėti, kaip smegenyse tie ryšiai yra užmezgami, išlaikomi ir prarandami. Tačiau vystantis ir kitoms sritims – pavyzdžiui, neurochemijai, hormonų, žarnyno tyrimams, atrandama vis daugiau smegenų ir kitų kūno organų tarpusavio sąsajų. Naujos technologijos atneša naujas idėjas ir suteikia galimybių jas ištirti.
– Turbūt niekaip negalima pasakyti, kad žmogaus smegenys yra visiškai ištyrinėtos?
– Oi, ne! Ilgą laiką, kokius 500 metų, buvo manoma, kad vienintelė svarbi ląstelė smegenyse yra neuronas, tačiau pastarųjų dešimtmečių tyrimai rodo, kokias nepaprastai svarbias funkcijas atlieka ir kitos smegenų ląstelės, pavyzdžiui, glija.
Taigi, ką tvirtai žinojome apie neuronus, po truputį turime pakeisti. Nemanau, kad šiam žinojimui kada nors bus padėtas paskutinis taškas. Ir tai yra viena iš tų priežasčių, kodėl, praėjus ketveriems metams, savo knygą turėjau atnaujinti. Kai mokslas žengia į priekį, mokslininkams būtina save koreguoti.
– Žmogus gali gyventi be rankos, be kojos, be akių, be inksto, tačiau smegenys, turbūt, yra tas organas, be kurio žmogaus egzistavimas yra neįmanomas...
– Sąmoningas egzistavimas – tikrai ne. Tam, kad suprastum, ką jauti, kad galėtum ne tik aktyviai valdyti savo kūną, bet ir suvokti iš jo ateinančius signalus, smegenys yra būtinos.
Nepamirškime ir to, kad smegenyse yra ir už gyvybines funkcijas atsakingi centrai, verčiantys širdį plakti, virškinimo, hormoninę, imuninę sistemas veikti. Be smegenų mes sunkiai galėtume išgyventi, juk būtent toks buvo mūsų evoliucijos kelias. Pasaulyje egzistuoja ir paprastesnės būtybių formos, kurioms smegenų nereikia, tačiau žmogaus kūnas sutvertas kitaip.
– Profesorius Virginijus Šikšnys yra sakęs: kai mokslininkai atsiduria aklavietėje, jie pradeda kalbėti apie Dievo egzistavimą. Įdomu, ar neuromokslininkai smegenyse mėgina ieškoti sielos buveinės?
– Paieškų būta, prieš 500 metų Dekartas sielos intensyviai ieškojo smegenyse, netgi buvo suradęs jai vietą – tai, ką šiandien vadiname kankorėžine liauka. Dabar žinome, kad ši smegenų dalis atlieka kitas funkcijas, ji padeda atskirti dieną nuo nakties ir joje gaminamas melatoninas. Antikos mokslininkai manė, kad siela slypi smegenų skystyje, kurį žmogaus kūnas pumpuoja ir ji teka. Sielos ieškojimų būta, tačiau įrodymų trūksta.
– Kaip pasirinkote savo profesiją? Kodėl neuromokslo sritis jums yra įdomi?
– Dažniausiai viskas prasideda nuo gero dėstytojo. Studijuodama psichologiją, lankiau docento Laugalio neurofiziologijos paskaitas. Jose aptikau itin logišką požiūrį į psichinių funkcijų sutrikimus, jų simptomus siejant su smegenų pažeidimų vieta. Nusprendžiau tai, ką sužinojau, tirti giliau – pradėjau savanoriauti moksliniuose tyrimuose, kurie vyko Santariškių klinikose. Vėliau įstojau mokytis į Žmogaus pažintinių neuromokslų magistro programą Edinburgo universitete, doktorantūrą atlikau Anne Rowling regeneracinės neurologijos klinikoje.
– Ar vėlesnės patirtys jūsų nenuvylė? Kokią prasmę savo darbe matote?
– Neuropsichologijos moksle prasmių daug. Viena iš jų – ligoninėje dirbantis specialistas gali tiksliai nustatyti, kokie smegenų pažeidimai žmogui sukėlė dėmesio ar atminties problemų. Tai svarbu, kai tikslinama diagnozė ir kuriamas tikslesnis, konkrečiam atvejui pritaikytas reabilitacijos planas. Man svarbi yra misija paaiškinti žmogui, o ir jo šeimai, kas vyksta, nes smegenų sutrikimai sukelia labai daug baimių.
Knyga taip pat šią misiją atlieka, – žmonės išties labai mažiai žino apie smegenis ir jų veiklą. „Kodėl mano tėvo, mamos, artimojo elgesys pasikeitė?“ – tai dažniausias klausimas, kurį girdžiu. Esu tikra: kuo daugiau žinome apie ligą, apie jos sukeliamus simptomus, tuo geriau pavyksta tvarkytis su ligos pasekmėmis, tuo ramiau ir pačiam sergančiam, ir jo šeimai.
Poreikis parašyti knygą apie smegenų veiklą atsirado iš mano klinikinio darbo, nes daugybė žmonių man užduodavo tuos pačius klausimus.
Knygoje paaiškinau, kokios smegenų funkcijos, kurioje smegenų dalyje gyvena, iš kur randasi įvairūs simptomai, kai viena ar kita dalis yra pažeidžiama. Dirbau su išsėtine skleroze sergančiais žmonėmis, jie manęs dažnai klausdavo, kokius papildus vartoti, kiek kryžiažodžių spręsti, kaip maitintis, kad protinės funkcijos atsistatytų ar sutrikimai nesivystytų toliau.
Susisteminau pacientų klausimus ir juos sudėjau į knygą. Joje atsirado ir klausimų, kurių girdžiu per paskaitas ir susitikimus su visuomene. Kai kurie jų man pasirodė labai logiški, pavyzdžiui, kaip skatinti vaiko smegenų reidą? O kai kurie buvo itin netikėti, parodantys, kad išties žmonės apie smegenis žino labai mažai, egzistuoja daugybė mitų ir niekuo nepagrįstų įsitikinimų.
– Egzistuoja toks pasakymas „neturi smegenų“. Visiškai aišku, kad smegenys veikia mūsų kūną, bet ar mūsų kūnas veikia smegenis?
– Genetika ir gyvenimo būdo veiksniai smegenų veiklai, šiurkščiai tariant, turi po lygiai įtakos.
Greitai mąstantys tėvai, greičiausiai, susilauks greitai mąstančių vaikų, bet kai kurios psichinės ligos yra paveldimos, kai kurios tendencijos yra paveldimos, ypač didelę įtaką turi ankstyvasis ugdymas, fizinė veikla, mityba.
– Neabejotinai tėvai jūsų klausia, kaip užauginti vaiką, turintį sveikas, intensyviai veikiančius smegenis?
– Vaikai gimsta natūraliai itin smalsūs, svarbu neužgožti jų noro tyrinėti. Neskubėkime per anksti įsprausti jų į rėmus. Palikime vaikui laisvės tyrinėti, pirmiausia suvokti save ir aplinką, leiskime šliaužti, ropoti, leisti garsus ir kuo mažiau įtraukime į veiklas, kuriose jis yra pasyvus stebėtojas.
– Šiais laikais daug girdime apie Alzheimerio ligą, įvairias demencijos formas. Ar išties šių susirgimų yra padaugėję? Ar mūsų smegenys tiesiog sensta?
– Smegenys yra mūsų kūno dalis, jos irgi sensta, tai – natūralu. Alzheimerio ligos atvejų daugėja, nes šiandienos žmonės gyvena ilgiau. Esame dėkingi medicinai ir jos atradimams už pailgintą gyvenimo trukmę, tačiau aiškiai matome ir to pasekmes – didėjantį demencijų skaičių.
– Ką įvardytumėte didžiausiu sveikų smegenų priešu?
– Pasyvumą, tiek fizinį, tiek protinį. Pavyzdžiui, daug naudingiau knygą rašyti, negu ją skaityti, filmą kurti, nei žiūrėti, pačiam kurti ar atlikti muziką, o ne jos klausyti. Psichologinėje literatūroje vis daugiau kalbama ir apie tai, kad ypatingos žalos smegenims turi nuolatinis „virimas“ neigiamose mintyse ir emocijose, grįžimas į praeities nesėkmes. Subjektyvūs išgyvenimai sukelia tuos pačius fiziologinius procesus kaip ir realiai vykstantys, – jei įvyko nesėkmė ir mano kūnas išskyrė tam tikras medžiagas, tai kiekvieną kartą, kai pagalvoju apie tą nesėkmę, mintyse grįžtu į ją ir mėginu analizuoti, kūnas jas vėl išskiria. Vadinčiau tai vienu didžiausių smegenų sveikatos priešu.
