Kada galima įtarti imunodeficitą, kuo jis pasireiškia? Ką daryti įtarus? Kur kreiptis? Apie tai pasakojo VUL Santaros klinikų gydytojomis alergologėmis-klinikinėmis imunologėmis prof. Laura Malinauskiene ir dr. Kotryna Linauskiene.
Visą pokalbio įrašą galite rasti VUL Santaros klinikų „Facebook“ paskyroje, taip pat „Youtube“ kanale. Portalas 15min pateikia transliacijos santrauką.
Kas yra imunodeficitas?
Pasak profesorės L.Malinauskienės, svarbu suprasti, kad imuninė sistema sudaryta iš daugelio komponentų: „Galima tai įsivaizduoti kaip namą iš plytų – jos ir yra tie komponentai. Jeigu viena plyta išbyra, namas nesugriūna. Bet, jei daug plytų išbyra, tada atsiranda skylė. Sveikatos atžvilgiu tai reiškia, kad žmogus pradeda sirgti infekcinėmis ligomis, kurios gali būti neįprastos arba įprastos, tačiau niekaip neįveikiamos – žmogus niekaip neišbrenda iš ligos, nes imuninė sistema stengiasi dirbti, o dirbdama gali privelti daug klaidų. Tai gali būti autoimuninės ligos – kada pats organizmas pradeda žaloti. Gali būti ir piktybinės ligos. Kitaip tariant, ligos, kurios dėl imuninės sistemos sutrikimo gali pasireikšti, yra labai įvairios. Ir dėl to jas nėra lengva diagnozuoti, jei priežastis – imuninės sistemos defektas.
Tiesioginėje transliacijoje taip pat dalyvavusi dr. K.Linauskienė pastebėjo, kad neretai žmonės painioja sąvokas „silpnas imunitetas“ ir „imunodeficitas“. Tai – ne tas pats.
„Jeigu kalbame apie pirminį imunodeficitą, tai yra įgimtas dalykas. Todėl tokie žmonės dažnai serga peršalimo ligomis ir tai jiems nėra paprastos infekcijos – dažnai prireikia antibiotikų, vieno, kito ir galiausiai net gydymo ligoninėje“, – kalbėjo dr. K.Linauskienė.
Antrinis, arba įgytas imunodeficitas – įvairių ligų, pvz., hematologinių, pasekmė. Jis gali atsirasti ir tuomet, kai pacientui buvo taikyta „taikynių terapija“. Toks gydymo būdas šiuo metu populiarėja medicinoje. Jis padeda įveikti įvairias anksčiau sunkiai gydymui pasiduodavusias ligas, deja, tuo pačiu žaloja imuninę sistemą ir toks pacientas tampa lengvu taikiniu infekcijoms.
Anot medikių, žmonėms, turintiems įgimtą ar įgytą imunodeficitą pavojingiausios bakterijos. „Virusas – tai parazitas, kuriam šeimininką reikia išlaikyti gyvą. O bakterijai ir lavonas gerai. Ji gali tiek siautėti, kad gali suardyti visiškai organizmą“, – vaizdžiai skirtumus iliustravo prof. L.Malinauskienė.
Turbūt daugiausia yra girdėta apie žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV). Šiuo atveju virusas „suvalgo“ tam tikras imuniteto ląsteles ir dėl to imunitetas nebėra pajėgus kovoti su į organizmą patekusiomis infekcijomis.
„<...> Imuninė sistema nėra vienas organas. Tai – sudėtingas dalykas, kuriame veikia daug ląstelių, sudėtinga organizacija ir tai yra visame kūne: nuo pirštų galiukų iki galvos smegenų. Dėl to ne taip lengva ją ištirti ir sunku koreguoti, jeigu yra kažkokia problema“, – kalbėjo prof. L.Malinauskienė.
Virusas – tai parazitas, kuriam šeimininką reikia išlaikyti gyvą. O bakterijai ir lavonas gerai.“
Vienas iš požymių – gydymas ligoninėje
Kaip sužinoti, ar pacientas turi susilpnėjusį imunitetą, ar tai gali būti imunodeficitas? Atsakydamos į šį klausimą gydytojos alergologės-klinikinės imunologės papasakojo, kaip vyksta tyrimai.
„Žiūrima į visumą. Išsiaiškinama, kokios vyrauja infekcijos, dėl kurių pacientas dažnai serga. Jei bakterinės – tai čia jau būtų rimtesnis signalas. Jeigu žmogui dažnai prireikia gerti antibiotikus, tenka ir gydytis stacionare, tai jau gali būti požymis. Daug pasakyti gali ir ligų pobūdis. Jeigu žmogaus imunitetas turi defektą, tikėta, kad jis nesirgs taip, kaip mes įpratę – jis, pvz., neturės aukštos temperatūros. Jis bus nesveikas, bet ligos eiga bus vangi“, – sakė prof. L.Malimauskienė.
Jos kolegė pridūrė, jog neretai vangi ligos eiga gali komplikuotis, dėl ko toks pacientas gali atsidurti net reanimacijoje.
„Kai pas mus atkeliauja pacientai, kuriems įtariami imuninės sistemos sutrikimai, mes peržiūrime, kaip dažnai jam skirti antibiotikai, diagnozuota pneumonija. E.sveikatos sistema labai praverčia, nes dažnu atveju patys pacientai ne viską sugeba pasakyti konsultacijos metu <...>“, – teigė dr. K.Linauskienė.
Ar tai, kad žmogus praktiškai visus metus serga, gali rodyti imunodeficitą ar jo sukeltų ligų pradžią? Medikių teigimu, imunodeficitai yra retos ligos. Kur kas dažniau paaiškėja, jog paciento sveikatos būklės priežastys – visiškai kitos.
„Tarkime, žmogus dažnai serga lėtiniu sinusitu. Labai dažnai paaiškėja, kad priežastis – lėtinis nosies gleivinės uždegimas dėl alerginės slogos. Tokiu atveju gydydami alergiją mes padėsime žmogui nebesirgti ir lėtiniu sinusitu. Kartais priežastis – nosyje priaugę polipai, dėl ko pacientas praktiškai niekada nuo sinusito nepasveiksta. Kitaip tariant, pirmiausia gydytojai turi pagalvoti apie dažnesnes sveikatos būkles, dėl ko infekcija kartojasi. Ir tik vėliau įtarti imunodeficitą“, – pabrėžė prof. L.Malinauskienė ir pridūrė, kad apie tai, kad infekcijos kartojasi ir kokios galimos to priežastys pirmiausia reikėtų pasikalbėti su šeimos gydytoju. Jis, esant įtarimams, turėtų pasiūlyti, kur pagalbos ieškoti toliau.
Jei po konsultacijos pas alergologą-klinikinį imunologą nusprendžiama, kad paciento ligų priežastis gali būti imunodeficitas, atliekami specialūs tyrimai.
„Viskas prasideda nuo paciento ligos istorijos, dokumentų peržiūros. O toliau – įvairūs tyrimai: alergologiniai, imuninių ląstelių skaičiavimas ir kt. Atsižvelgiama į kiekvieno paciento simptomatiką ir tyrimai skiriami individualiai, neretai konsultuojantis ir su kitų sričių specialistais“, – sakė dr. K.Linauskienė.
Nustačius, jog imunodeficitas yra pirminis, t.y. dėl genų sutrikimo, medikai sako galintys daugiau prognozuoti, kaip pacientui seksis, kokia rizika jo vaikams, artimiesiems, kurie taip pat gali turėti tą geną.
„Jei, pvz., imunideficitą sukėlė tam tikras gydymas, vaistai, prognozė jau skirtinga – tai gali būti laikina būklė, nes imuninė sistema sugebės atsistatyti. Jeigu tai yra ligos, dėl kurio pacientas netenka daug baltymo (pvz., dažnai viduriuoja), mes, medikai, galime jam padėti <...>“, – aiškino prof. L.Malinauskienė.
Kuo jaunesnis pacientas, tuo lengviau jį išgydyti
VUL Santaros klinikose veikia pirminio imunodeficito centras. Jame dirbantys medikai taip pat konsultuoja ir antrinį imunodeficitą turinčius pacientus. Pirminio imunodeficito centre šiuo metu yra maždaug 100 suaugusių pacientų. Dar 40-čiai diagnozuotas antrinis imunodeficitas.
Toks centras veikia ir Kaune, taigi, iš viso jų Lietuvoje yra du.
Kalbėdamos apie pirminį imunodeficitą gydytojos paaiškino, jog jis priskiriamas retoms ligoms. Visgi, pacientų išgijimo rodikliai labai neblogi.
„Kai kuriais atvejais, pvz., jeigu tai labai mažas vaikas, pirminį imunodeficitą galime išgydyti visiškai – transplantuojame kaulų čiulpus ir jis išnyksta visam likusiam gyvenimui. Suaugusiems dažniau taikoma pakaitinė terapija. Pvz., jei trūksta imunoglobulino, galime jų įpilti. Iš tiesų svarbu imunodeficitą nustatyti tol, kol dar neišsivystė komplikacijos. Jeigu pacientas dažnai serga infekcinėmis ligomis, jos sužaloja organus – tarkime, bronchai gali suirti ir būti nebe tokie afektyvūs plaučiai. Tokiu atveju mes to broncho jau nebeatstatysime, net ir paskyrę gydymą imunodeficitui“, – paaiškino prof. L.Malinauskienė.
Lyginant su kitomis Europos šalimis Lietuva išsiskiria tuo, jog daugiausia pirminio imunodeficito atvejų diagnozuojama suaugusiems pacientams. „Kitur jis diagnozuojamas vaikams, vadinasi, mes turime kur patobulėti“, – pastebėjo dr. K.Linauskienė, paaiškinusi ir tai, kaip nustatomas pirminis (įgimtas) imunodeficitas vaikams:
„Jeigu kalbėtume apie sunkų imunodeficitą, tai rodo gyvybei grėsmingos būklės. Dažniausiai simptomai pasireiškia pirmaisiais gyvenimo mėnesiais – per pirmą pusmetį. Gali būti vangi infekcijos eiga, dėl ko kūdikis atsiranda intensyviosios terapijos skyriuje. Santaros klinikų vaikų ligoninės gydytojai puikiai žino, kad tokia ligos eiga – patologija, todėl paprastai atlieka imunologinius tyrimus ir dažnu atveju nustato imunodeficitą.“
Gydytojų alergologų-klinikinių imunologų svajonė – kad pirminis imonodeficitas būtų įtrauktas į visuotinę naujagimių patikrą. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse tai jau daroma.
„Iš esmės tai yra tas pats kraujo lašas, kuris imamas iš kūdikio kulniuko“, – sakė medikės.
Visą pokalbio įrašą galite rasti VUL Santaros klinikų „Facebook“ paskyroje, taip pat „Youtube“ kanale.
