– Tenka išgirsti tokį pasakymą, kad šiais laikais iš maisto esame padarę kultą, pramogą – valgome tada, kai norime, kai nenorime, kai švenčiame, kai liūdime, kai vairuojame. Ištisai. Kaip jūs vertintumėte šių dienų žmogaus santykį su maistu?
– Labai sudėtingas klausimas, į kurį geriau atsakytų kiti specialistai – antropologai, psichologai, sociologai. Mano nuomone, maistas visais laikais daugumoje kultūrų buvo itin svarbi dalis tiek kasdieniame gyvenime, tiek švenčių ar apeigų metu. Labiau keitėsi jo prieinamumas – šiais laikais jis mums lengvai pasiekiamas bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje ir santykinai atsieina mažiau kaštų, palyginus su senaisiais laikais.
Taip pat dėl pastarųjų priežasčių sumažėjo skirtumas tarp kasdienio ir šventinio maisto, kas galimai ne tik sumažino pasitenkinimą maistu, bet ir padidino kalorijų suvartojimą, kadangi šventiškam maistui, kuris paprastai riebesnis, saldesnis, gausesnis, būdingas didesnis kalorijų tankis.
Dėl pastarųjų priežasčių sumažėjo skirtumas tarp kasdienio ir šventinio maisto.
Taip pat reikia pabrėžti, kad šiuolaikinį žmogų dirgina daugiau stresorių, todėl maistas daugeliu atvejų tampa streso valdymo priemone. Tad, mano pastebėjimais, tai būtų esminiai žmogaus ir maisto santykio pasikeitimai šiais laikais.
– Vis tik, jūsų nuomone, kaip žmogui reikėtų įvertinti save, kokius esminius klausimus sau užduoti, norint sužinoti, ar jo mityba, požiūris į maistą nėra ydingas. Ar turime reguliuoti valgymą – pusryčiai, pietūs ir vakarienė – be jokių užkandžių, ar vis tik valgyti intuityviai, laukti alkio jausmo?
– Pirmiausia reikėtų kelti klausimą, ar yra kokių nors problemų, kurios galimai galėtų būti susijusios su maistu, pavyzdžiui, svorio didėjimas arba mažėjimas, virškinimo sutrikimai ir, aišku, jei diagnozuotos lėtinės ligos – nutukimas, širdies ir kraujagyslių ligos, dislipidemija, cukrinis diabetas ir pan.
Jeigu yra kas nors iš paminėtų problemų, tuomet jau reikėtų užduoti klausimus sau apie mitybą – ar valgau reguliariai, ar nepraleidžiu valgymų, ar valgau įvairų maistą, ar suvalgau pakankami augalinės kilmės maisto, kokią dalį raciono sudaro ne namuose gamintas maistas, greitas maistas, saldumynai, ar išgeriu užtektinai vandens, ar laikausi dietų, ar esu linkęs valgyti emociškai, pavyzdžiui, kai esu pavargęs.
Atvirai sau atsakius į šiuos klausimus pagal savo turimas žinias, o dauguma atsakymus turi nuo vaikystės arba bent jau intuityviai nujaučia, jau galima susidaryti subjektyvią nuomonę apie savo valgymo įpročius.
Atsakant į antrą klausimą – išlaikyti intuityvų valgymą suaugus, ypač šiais laikais su tokia informacijos gausa, itin sudėtinga. Visgi nereikėtų galvoti, kad intuityvus valgymas yra tik toks valgymas, kuriam galioja tik keletas taisyklių – valgau ką noriu ir kada noriu. Intuityviam valgymui galioja taisyklės ir viena iš jų yra reguliarus ir sistemingas valgymas.
Taip kaip organizmui intuityviai norisi reguliariai kvėpuoti, reguliariai tuštintis, reguliariai miegoti, taip pat ir reguliariai gerti ir valgyti. Tik dėl įvairių kitų priežasčių – laiko ar sąlygų trūkumo, dėmesio nukreipimo, dietų laikymosi – valgymo ir gėrimo intuityvumą daugybė žmonių praranda.
Visgi nereikėtų galvoti, kad intuityvus valgymas yra tik toks valgymas, kuriam galioja tik keletas taisyklių – valgau ką noriu ir kada noriu.
– Esu girdėjus tokią frazę, kad iš esmės, jei žmogus sveriasi kasdien ir skaičiuoja kalorijas, jau kažkas yra ne taip, tai jau ne natūralus santykis su mityba. Ar pritartumėt?
– Yra toks terminas, dar nedaug girdėtas, – nervinė ortoreksija, kuris nėra klasifikuojamas kaip valgymo sutrikimas, bet turi jiems būdingų požymių. Nervinė orteresija yra perdėtas rūpestis ir pastangos valgyti sveiką maistą. Šis terminas įvardintas 1997 m., kai gydytojai pradėjo kalbėti, kad noras valgyti pernelyg sveikai gadina žmogaus sveikatą ir gyvenimą.
Žmogaus mintys sukasi tik apie tai, kas bus valgoma, kaip ruošiama, perkama, o maistas pirmiausia vertinamas ne kaip pagrindinis išgyvenimo šaltinis mūsų kūnui ir ląstelėms, bet labiau kaip sveikatos šaltinis. Nervinė ortoreksija pasižymi didele baime valgyti nesveiką maistą ir kitų, kurie jį valgo, smerkimu. Taip pat besąlyginiu tikėjimu savo mityba, nepaisant to, kad gresia energijos trūkumas ir maistinių medžiagų nepakankamumas.
– Kaip viena didžiausių blogybių šiandien įvardijamas besaikis užkandžiavimas. Ką jūs apie tai manote? Ar užkandžiauti visai nepatartina, ar klausimas, ką užkandžiaujame? Šiuo klausimu, matyt, svarbu ir laikas – rytas ar vakaras, ir, kas be ko, – kas tas užkandis? Kokie būtų jūsų patarimai, kaip ir ką rinktis sveikiau?
– Mano nuomone, reikėtų atskirti, kuo skiriasi užkandžių valgymas ir užkandžiavimas, Užkandžiai – tai suplanuoti mažieji valgymai tarp pagrindinių valgymų. Juos valgant laikomasi režimo, pasirenkami aukštos maistinės vertės produktai: vaisiai, daržovės, riešutai, pieno produktai. Užkandžių valgymas yra puiki proga suvalgyti pakankamą kiekį daržovių, vaisių, pieno produktų, riešutų, kurie gausūs skaidulų, vitaminų, mineralų, antioksidantų, baltymų.
Taip pat šie nedideli valgymai neleidžia peralkti, tad mažėja tikimybė, jog padidės pagrindinių valgymų porcijos, ar bus persivalgoma, net sumažina emocinio valgymo tikimybę vakarais.
Užkandžiavimas – tai neplanuotas procesas, kai neatsižvelgiama į valgymo laiką, dažnai ir alkį. Valgoma, nes pasitaikė proga. Daug dažniau renkamasi žemos maistinės vertės produktai: saldumynai, kepiniai, pusgaminiai, greitas maistas. Paprastai tokie produktai pasižymi ne tik žema maistine verte, bet ir dideliu kalorijų tankiu.
Tad suplanuoti užkandžiai turėtų būti skatinami valgyti, o neplanuotas užkandžiavimas – vengtinas.
Paprastai tokie produktai pasižymi ne tik žema maistine verte, bet ir dideliu kalorijų tankiu.
– Labai dažnai žmogus ilgainiui tiesiog įpranta užkandžiauti. Pavalgius būtina dar kažko, prie kavos irgi reikia, žiūrint filmą, dirbant prie kompiuterio – taip pat. Prie ko visa tai veda? Pirma, prie kokių fizinių pasekmių, antra – emocinių.
– Tai veda prie kalorijų suvartojimo, kuris yra didesnis nei organizmo metabolinės sąnaudos. O tai lems didėjantį svorį ir padidins ne tik nutukimo, bet ir su juo susijusių ligų – širdies ir kraujagyslių ligų, cukrinio diabeto, dislipidemijos, onkologinių ligų ir kitų riziką. Visos lėtinės ligos veda prie blogesnės gyvenimo kokybės, didesnio distreso ir blogesnės ne tik fizinės, bet ir emocinės sveikatos.
– Ar turite kokių nors veiksmingų patarimų, kaip pradėti atsisakyti užkandžiavimo, nes ši priklausomybė ganėtinai stipri, o atsikratyti ypač sunku, nes maisto po ranka šiais laikais yra kone visada.
– Nepaisant to, kad užkandžiavimas dažnai yra emocinio valgymo išraiška, visgi emocinis valgymas kaip simptomas netgi nėra klasifikuojamas kaip valgymo sutrikimas. Daugiau ar mažiau išreikštą emocinį valgymą turi visi žmonės, kas epizodiškai dar nuo kūdikystės padėjo ir padeda dorotis su didesniu streso lygiu. Problema gali atsirasti tuomet, kai emocinis valgymas tampa pagrindine ir nuolatine streso valdymo priemone. O užkandžiavimas – dažnas to palydovas.
Pastebima, kad mažiau linkę užkandžiauti tie žmonės, kurie valgo reguliariai, nepraleidžia pusryčių ir kitų pagrindinių valgymų, valgo planuotus patiekalus, renkasi subalansuotą mitybą ir valgo įvairų maistą, nesilaiko dietų, vartoja pakankamai skysčių. Visgi net jei ir išpildžius šias sąlygas išlieka užkandžiavimo problema, rekomenduojama kreiptis ne tik gydytojo dietologo, bet ir psichoterapeuto konsultacijai.
– Kaip ir kodėl išsivysto cukraus priklausomybė? Kokia pagrindinė jos žala?
– Šiuo metu nėra tvirtai aišku, ar egzistuoja priklausomybė nuo cukraus. Bet jei ši priklausomybė egzistuoja, tai ji galėtų būti panaši daugių daugiausia į priklausomybę nuo kofeino ar nikotino, bet ne nuo alkoholio ar narkotikų.
– Dabar daugėja žmonių, kurie stengiasi gyventi, maitintis sveikiau. Stengiasi visiškai atsisakyti pridėtinio cukraus. Ar tai gerai, ar irgi nepatartinas kraštutinumas? Kartais sakoma – ir cukraus reikia organizmui.
– Cukrus nėra nepakeičiamas maisto produktas, kadangi organizmas gliukozės pirmiausia pasigamina iš kompleksinių angliavandenių šaltinių: grūdų, kruopų, daržovių, vaisių, o esant kritinėms sąlygoms – net iš baltymų ir riebalų. Todėl cukraus eliminavimas iš mitybos teoriškai neturės jokios neigiamos įtakos organizmui.
Cukrus nėra nepakeičiamas maisto produktas.
Jeigu cukrus eliminuojamas su greta juo dažnai keliaujančiomis maistinėmis medžiagomis – desertuose paprastai yra ne tik cukrus, bet ir riebalai bei baltymai, tikėtina, jog sumažės kalorijų suvartojimas bei, tikėtina, ir kūno svoris. Taip pat gali pagerėti bendra savijauta, nes eliminavus tokius produktus paprastai jų vietą mityboje užima sveikatai palankesni: daržovės, vaisiai, uogos, grūdai, sėklos.
Visgi bet koks bandymas ką nors eliminuoti arba, kitaip sakant, uždrausti, ypač jei žmogus labai mėgsta tą produktą, bus laikinas. Be to, bet kokie griežti ir užsitęsę pertekliniai ribojimai pagal subjektyvų supratimą veda prie sutrikusio santykio su maistu ir savo kūnu.
– Nuo ko patartumėt pradėti kelią į sveikesnę mitybą? Kokie būtų maži, bet naudingi žingsniai?
– Žingsniai individualūs ir einama jais individualiu tempu. Ir labai svarbu suprasti, kad mityba neturi būti tobula lyg iš vadovėlio, kad būtų sveikatai palanki.
