– Esate vaikų su negalia gydytoja. Kuo ypatingi jūsų pacientai?
– Į Žalgirio kliniką dažnai ateina vaikų, kurie kitur nesileidžia gydomi, nesėdi, turi kokias nors negalias. Čia dirbame su vaikais, kurie yra truputį kitokie, nei tie, kurie eina į paprastas klinikas, kurios arčiau namų, kur užtenka paprasto kasdienio gydymo.
Pas mus Žalgirio klinikoje yra sąlygos seduoti, užmigdyti – kitur to nėra. Tai reiškia, kad mažai kas Lietuvoje gali imtis gydyti vaikus, jų dantis, jei tie vaikai yra su gretutinėmis ligomis, genetiniais susirgimais, traumomis.
Jei vaikas nesėdi paprastai – mums prireikia ir seduoti, primigdyti, todėl turime žinoti, su kokiais pavojais tas vaikas gali susidurti procedūros metu. Kai kurioms procedūroms atlikti prireikia ir bendrinės nejautros.
Mūsų klinikos gydytojai specializuojasi ir domisi itin retais susirgimais, kuriuos galime pastebėti iš širdies ritmo pokyčio, nagučių formos, net lūpų spalvos. Tokių vaikų gydymas yra specifinių ir bendrinės sveikatos priežiūros žinių reikalaujantis procesas.
Kai kurie vaikai gydyti leidžiasi, bet tai yra ilgas procesas, ir mes, gydytojai, pamažu juos prisijaukiname, užsiauginame, kad priprastų prie vietos, prie žmogaus. Šiame gydymo procese itin svarbi yra aplinka.
-
Žalgirio klinikos odontologė, gydanti neįgaliuosius: jie negali pasakyti, kad jiems skauda
-
Unikali žandikaulio operacija Žalgirio klinikoje: „Man nebeskauda! Man nieko neskauda“
-
Žalgirio klinika pradeda išskirtinį projektą: „Tai yra visos Lietuvos danties skausmas“
-
Žalgirio klinika Vilniuje tampa Santaros klinikų filialu
– Kaip jums pavyksta prisijaukinti tokius vaikus?
– Nėra jokio išskirtinumo, čia kaip ir su visais vaikais – tiesiog reikia susidraugauti. O tuomet – tu jiems arba patinki, arba nepatinki. Kad ir ką darytum – kitaip kabinete vaiko nepapirksi, tik nuoširdžiai tikru rūpesčiu ir draugyste.
– Kaip padaryti, kad vaikas neišsigąstų?
– Pirmiausia, vaikų nereikia išgąsdinti. Tai yra viena didžiausių tėvų klaidų. Vaikas yra neutralus ir neturi jokios patirties, jokio nusistatymo.
Juk jei liūtas suėda antilopę – jam reikia maitintis, jei tavo šunį – jis jau blogas. Nors situacija tai tokia pati liūtui, nes jam reikia valgyti.
Su vaikais yra taip pat. Jei tėvai ateina prakaituotais delnais ir pasakoja, kad vaikystėje labai bijojo odontologų – iš karto užprogramuota nesėkmė. Tėvai turi ateiti su tokiu pačiu nusistatymu, kaip ir vaikas – na, pažiūrėsim, kas čia bus. Juk iš esmės tai viskas bus gerai!
Jei vaikas iš anksto žino, kad kažkas bus negerai, arba jam yra sakoma: „Tu tik nebijok,“ – tai iškart bus blogai, kažkas yra ne taip su šia vieta, nepatikima. Juk į parduotuvę einant man nesako „Tu nebijok.“ Jei gydytoja yra gera, tai ką čia veikia tas „Tu nebijok“?
Jei vaikas iš anksto žino, kad kažkas bus negerai, arba jam sakoma: „Tu tik nebijok,“ – tai iškart blogai, kažkas yra ne taip su šia vieta, nepatikima. Juk į parduotuvę einant man nesako „Tu nebijok.“
– Kaip ir kada pradėjote dirbti su vaikais, turinčiais negalią?
– Kai tik atėjau į Žalgirio kliniką. Besimokydama rezidentūroje Kaune pradėjau su jais pažindintis, bet tai buvo teoriniai mokslai, nes pacientų vaikų su negalia sutikdavome labai nedaug.
Baigusi rezidentūrą atvažiavau dirbti į Vilnių ir čia pamačiau tai, ką žinojau teoriškai: kad tokių vaikų yra, jų yra daug ir daugybė jų ateina gydytis į Žalgirio kliniką.
Tai nėra lengva, nėra smagu emociškai.
Ateina vaikas ir būna, kad tu nežinai, ką su juo daryti. Šitoje specialybėje reikia labai daug mokytis, ne tik odontologijos. Turi žinoti ir išmanyti ne tik gretutines ligas ar diagnozę lydinčias komplikacijas, bet ir mokėti, kaip bendrauti su vaiku, su jo šeima.
Yra tam tikri sutrikimai, kai iškart žinai: garsas bus blogai, šviesa bus blogai, jeigu su veidrodėliu padarysi kokį saulės zuikutį, irgi bus blogai. Specifinės ir mūsų darbo sąlygos – toks paprasčiausias pavyzdys, kad dažnai pacientui su negalia negalime į burną dėti siurbliuko, nes jis kelia triukšmą.
Privačiose klinikose situacija kiek kitokia, nes patys gydytojai nenori dirbti su vaikais, turinčiais negalią. Įsivaizduokite, prabangi klinika, ateina daugybė pasiturinčių pacientų ir staiga ateina vaikas, kuriam yra cerebrinis paralyžius, arba Stivenso-Džonsono sindromas, arba kiti sindromai, kurie turi netipinį eksterjerą, arba kai atveža paralyžiuotą vaiką vežimėlyje… Tiesiog daug kas nenori to matyti, nenori trikdyti savo prabangių pacientų...
Būna situacijų, kai ir vaikai, ir tėvai į pacientus su negalia laukiamajame reaguoja neadekvačiai, netgi sako: „Mes kitoj pusėj pasėdėsim, o tai dar mano vaikas išsigąs“. Nors realiai, nė vienas vaikas nėra išsigandęs kito neįgalaus vaiko. Vaikams nei gerai, nei blogai, jie pasaulį pažįsta be jokių apribojimų.
Žinoma, neįgalūs pacientai gali šaukti, rėkti, skleisti netipinius garsus. Ne todėl, kad jiems vyksta kažkas blogo, bet tiesiog jie taip reiškia emocijas, toks jų gyvenimas. O tai kelia diskomfortą.
Gydytojams dažnai yra baimė, kad nežinai, kaip dirbti, reikia papildomos įrangos, deguonies, to ar ano. Todėl privačios klinikos, o ir patys gydytojai apsidraudžia, kad kam tas papildomas vargas, kai galima nusiųsti į Žalgirio kliniką. O čia pas mus atvažiuoja vaikai iš visos Lietuvos...
Būna situacijų, kai ir vaikai, ir tėvai į pacientus su negalia reaguoja neadekvačiai, sako: „Mes kitoj pusėj pasėdėsim, o tai dar mano vaikas išsigąs“. Nors realiai, nė vienas vaikas nėra išsigandęs kito neįgalaus vaiko.
– Jūs tiek daug sutinkate vaikų su negalia. Ar įsimena jų istorijos?
– Viena sena istorija, kurią vis prisimenu. Gydžiau sveiką berniuką, vaikui viskas buvo gerai, bet jis sulaukęs maždaug 12 metų pateko į baisią avariją. Atveža jį čia gydyti, vaikas nekalba, nevaikšto, neryja. Kai nuėmė įtvarus – burnoje uždegimai, kariesas, dalyvauji ne gydyme, o slaugoje… Emociškai sukrečia, nes iš labai arti pamatai, kaip greitai iš gerai gali pasidaryti labai blogai.
Dar viena istorija. Mama atveda 3 metų vaiką profilaktiškai pasitikrinti darželio sveikatos pažymai. Viskas kaip ir gerai, gal tik koks nedidelis kariesiukas. Gan greit vaikui diagnozuojama progresuojanti raumenų atrofija ir jis iš vaiko, kuris straksėjo ir bendravo, visiškai regresuoja.
Nuo kojų pereina ant ramentų, tuomet atsisėda į vežimėlį, vėliau būsena pereina net iki deguonies aparato. Vaiko kūnas tiesiog nyksta, bet protas lavėja ir jis suvokia, kad bet kada gali dar pablogėti.
Būna parduotuvėje pamatau to vaiko mamą, apsirengusią juodai ir pagalvoju blogiausia, kad vaiko nebėra. O tada ji parašo man laišką: „Gal galite mums padėti, vėl nutiko bėda.“ Tokiais atvejais aš vaikus priimu, kad ir koks būtų užimtas grafikas. Nes tai yra didžiulis tėvų atsidavimas. Matau, kad tėvai visur kartu kaip kumštis. Nors dažnai nutinka atvirkščiai, kad jei vaikui negalia – tėvai susiskaldo.
Juk šiandien augini sveiką vaiką ir niekad nežinai, kas gali nutikti.
Kas man labai baisu jaunose šeimose, kai pamatę autistišką vaiką ar vaiką su kokia nors negalia, pradeda jo vengti. Juk niekad nežinai, kas bus, kas gali nutikti tau ar tavo vaikui. Juk kitąmet ir tavo vaikui gali nustatyti diagnozę ir tu nenorėsi, kad nuo jo nusisuktų, kad su juo nežaistų.
Vaikams su negalia irgi reikia, kad kažkas paglostytų galvą, ranką paduotų, kad jų nenuvytų.
– Ar būna taip, kad išėjus pacientams su negalia, jūs apsiverkiate?
– Verkti gal neverkiu, tik būna, kad ilgai apie juos galvoju. Per savo patirtį išmokau namo nesinešti istorijų, negalvoti. Be abejo, būna, kad atsigulusi pradedu perrinkinėti situaciją, ką dar galime kitaip padaryti, kaip išspręsti.
Ateinu ryte į darbą, žinau, kad bus pilna diena vaikų ir jie ne veltui mane pasirinko, ne veltui pas mane ateina. Myliu savo darbą. Čia pašaukimas. Aš neičiau į jokį darbą dėl pinigų. Tiesiog man patinka šitas darbas.
Visuomenė daug ko nemato.
Vaikams su negalia irgi reikia, kad kažkas paglostytų galvą, ranką paduotų, kad jų nenuvytų.
Kaip skruzdėlyne juk visi daro kažką dėl bendro labo. Aš čia jaučiuosi naudinga. O kai pajusiu, kad nebesu – nenorėčiau sulaukti darbe šitos fazės... Gyvenime svarbu laiku sustoti.
Manau, šį darbą turi dirbti tas, kas jį mėgsta, nes jei nemėgsti, nėra tokių pinigų, už kuriuos galėtum dirbti šitą darbą kaip nemėgiamą.
– Kokių savybių reikia turėti dirbant su vaikais, turinčiais negalią?
– Nežinau. Aš pati kaip vaikas priimu pasaulį tokį, koks jis yra. Greičiausiai tai ir padeda man. Atsikėlei ryte ir tavęs laukia nauja diena. Galvoju – diena turi įvykti pačiu geriausiu įmanomu būdu. Kodėl ji turėtų įvykti kitaip, tiesa?
Jie atėjo pas mane pagalbos. Gal jie patys nesupranta, kad jiems pagalbos reikia, tėvai atvedė, bet tai ir yra puiku, kad jie rado, kur ateiti. Mes padarysime gydymo planą ir jiems gyvenimas pagerės. Net jei ne vaikams, o tėvams pagerės – tai yra labai puiku.
Toms šeimoms, kurios augina vaikus su negalia, nėra lengva. Net jei turi 100 auklių, lengvesnę buitį, tai vis tiek jų vaikas. Ypač, jei vaikas linkęs į autoagresiją, o tu nieko negali padaryti – gali tik Dievo paprašyti, kad būtų kitaip. Bet yra taip, kaip yra.
Jei jiems nuo mano darbo pasidaro geriau – man irgi geriau. Todėl manau, kad empatijos tiesiog gyvenime reikia turėti. Ir darbe, ir ne darbe.
---
Į Žalgirio kliniką plūstant asmenų su negalia ir jų šeimų skaudiems prašymams padėti ir daryti realų pokytį, Žalgirio klinika inicijavo projektą „Jungtinės gerumo pajėgos“ ir siekia surinkti lėšas bei įkurti neįgaliųjų vaikų ir suaugusių odontologijos bei veido ir žandikaulių chirurgijos centrą. Projektą globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Prisidėti prie pokyčio ir daugiau paskaityti apie šią kampaniją galima čia.
