„Tomas Saladis atskleidė, kad per penkerius metus nuo dabar net 88 ligoninės medikai sulauks pensinio amžiaus.“ (citata iš straipsnio „Joniškis tik pradžia? Dėl medikų trūkumo buksuos ir kiti“, publikuoto L.sveikata.lt)
Atskleidė kaip kokią baisią paslaptį, jog valstybinė medicina laikosi tik ant dorai dirbančių senjorų.
Aš nuoširdžiai džiaugiuosi, jog pagaliau visi pensininkai išeina užtarnauto poilsio, kad ir kiek jau jiems ten beliko, visą gyvenimą atidirbus ligoninėje. Geriau jiems, geriau ir pacientams.
Visame tame smagiausias, bet tuo pačiu metu ir kiek apgailėtinai skambantis dalykas, yra ligoninių vadovų pasisakymai ir komentarai.
Aš net ne Z kartos gydytojas, bet ir tai suprantu, kokiu nerealiai fantastišku lygiu jie yra atitolę nuo jaunimo ir jo realybės.
„Mūsų gydytojų pritraukimo programa, vykstanti jau apie porą metų, neveikia taip, kaip svajojome ir vylėmės, – sako Ignalinos rajono meras Laimutis Ragaišis. – Ir pinigų pridėjome mokymuisi, rezidentūrai, tačiau nepagavome to cinkelio, kas nuvestų jauną žmogų atvažiuoti ir likti Ignalinoje.“
Nepagavo cinkelio. Už mane keliais metais jaunesni gydytojai net nežino, ką toks žodis reiškia. Jei norite jaunų gydytojų, tai kalbėkite jų kalba. Elementariai paklauskite: „Ką galiu pasiūlyti, jog ateitum pas mane dirbti?“
Jauni gydytojai, o ir šiaip jaunimas, nori darbe jaustis lyg antruose namuose. Jei namie turi kondicionierių, kodėl darbe turi sėdėti 30+ laipsnių kabinete? Jei namie game’ini prie plačiaekranio teliko, kodėl darbe turi žiūrėti į 14 colių monitorių, kuriame sukasi 98 windowsų ikonėlė.
Jaunimas, kuriam aš irgi priklausau, nori betarpiško bendravimo tarp kolegų. Nori galėti ligoninės vadovą tujinti ir bendrauti kaip su sau lygiu. Jaunam gydytojui netinka – „pone daktare“ ar „laba diena, profesioriau.“
Jie nori – „Ei, Laimuti, ką šian turim?“ Jauni žmonės nori tikros komandos, kurioje galėtų kartu priimti sprendimus, ir, turbūt svarbiausia, jie nori išnaudoti savo potencialą ir realizuoti save kaip gydytojai profesionalai. Dėdami max pastangas, nuolat mokydamiesi, ieškantys būdų, kaip kuo geriau padėti pacientui.
Jei norite jaunų gydytojų, tai kalbėkite jų kalba.
Mano asmeninė patirtis – valstybinėje ligoninėje atvykęs dirbti neturėjau kompo. Fiziškai jis aišku buvo, bet dirbti su juo – neįmanoma. Savojo negalėjau atsinešti, nes visoje ligoninėje nėra wifi ryšio. Bandžiau pasidaryti stotelę pats – nulaužiau visos ligoninės serverius. Aišku, tada gavau progą išsakyti savo poreikius. Bet gavau tik velnių. Na, po pusmečio gavau ir kompą.
Žaliuzių ant pietinio lango paprašiau pirmą darbo dieną. Išėjęs iš darbo po pusantrų metų palikau vis dar atvirus langus su vaizdu į saulę.
Vaistai – ko prašiau užpirkti pagal naujas rekomendacijas – per brangu arba neatitinka ligoninės politikos. Žinau, kaip padėti pacientui, degu noru kažką išgelbėti, bet ligoninė neleidžia.
Koks šlykštus jausmas artimiesiems sakyti: „Jo, galėčiau geriau. Bet neleidžia vadovai.“ Nusiviliu ir išeinu. Į privačią įstaigą. Atlyginimas, beje ten mažesnis. Bet ten galiu pritaikyti tai, ką mokiausi ir mokausi toliau.
Pinigai ne(be)motyvuoja
„Turime numatę gausų lėšų kiekį (…) Visos savivaldybės turės galimybę pasinaudoti. Tai bus ir stipendijos, ir sutarčių sudarymo, rezidentūros mechanizmai“, – sakė Sveikatos apsaugos viceministras Aurimas Pečkauskas ir teigė, kad ministerija tai paviešins artimiausiu metu.
Pinigai pinigėliai. Toks jausmas, kad pinigai yra vienintelis motyvacinis faktorius. Ne dėl šaibų žmonės stoja į medkę. Dėl šaibų stoja į odontologiją. Tikras medikas gyvena medicina, tai jo aistra, tai jo būdas išpildyti save kaip asmenybę. Į medkę žmonės stoja dėl įdomumo ir savirealizaicijos. Aišku, per šešerius metus motyvacija tobulėti ir būti individu dažnai miršta dėl mobingo, neteisybės ir įvairiausių paniatkių (bent jau LSMU, nesu tikras dėl VU studijų).
Taigi, pinigai. Rajonai siūlo jų daug. Daug – čiut virš Lietuvos vidurkio. Ir siūlo dažniausiai ne per stabilią algą, bet per priedus. Priedas Nr.1 – už pavojingas sąlygas, priedas Nr.2 – už nusižeminimą, priedas Nr.3 – už bemieges naktis atskirai nuo šeimos.
Ne dėl šaibų žmonės stoja į medkę. Dėl šaibų stoja į odontologiją.
Gauni kad ir penkias štukas grynų. WOW. O ką su jais daryti rajone? Pasistatai namą ant upės kranto. Bet ten nakvoti grįžti retai, nes savo jaunystės naktis leidi ligoninėje su nelaimėliais. Tik ar iš tikro gali jiems padėti?
Darbas paromis yra labai įdomus medicinos fenomenas. <...> visai pamiršau, ryt juk man atbudėti. Atbudėti – atkentėti. Kokia darbo kokybė gali būti dirbant 24 valandas be poilsio? Kai esi vienas gydytojas ligoninėje, atsakingas už daugiau nei 100 pacientų? Ai, tiesa, dar esi atsakingas už priėmimą, kur bent kartą per valandą atvažiuoja greitosios automobilis ir visą dėmesį turi suteikti naujam žmogui. Kokią paslaugą gauna ligoninės klientas (pacientas), kai jį aptarnauja daugiau nei 20 valandų nemiegojęs gydytojas? O 5 ar 6 ryto į priėmimą su greituke niekas iš gero gyvenimo nevažiuoja.
Vienas etatas – 7 pariniai budėjimai. Easy. Juk 5 štukas moka.
Tad dar perki mašiną iš salono. Blizgančią. Mašinos reikia geros, greitos, taupios, nes artimiausia dar neuždaryta mokykla, į kurią gali leisti savo vaikus, yra už 50 km. Jei norėtum rinktis iš kelių mokyklų, spindulį reiktų plėsti iki 100km. Tokia realybė. Tad dar šalia pusantro gydytojo etato šone dirbi ir dušmanu.
Ne dėl pinigų jauni gydytojai nevažiuoja dirbti į rajoną. Dėl požiūrio į juos, dėl požiūrio į mediciną ir darbo kultūrą.
T.Saladis teigia, kad privačiose gydymo įstaigose dirbti medikams patraukliau – algos didesnės, krūvis mažesnis, dirbti ramiau. „Artėjam prie traumatologinės krizės, – įspėjo jis. – Santariškėse, Lazdynuose po kelis laisvus etatus, galvoju, kodėl? Nes nenori sunkiai dirbti. Privačioj hialuroną pabadė, pasiėmė trigubą algą ir nei tau naktį plūktis operacinėje, nei nieko.“
Ne dėl pinigų jauni gydytojai nevažiuoja dirbti į rajoną. Dėl požiūrio į juos, dėl požiūrio į mediciną ir darbo kultūrą.
Įstaigos vadovas pyksta ant jaunimo, jog šie nesirenka baudžiavos. Pyksta, jog laisvas žmogus renkasi už lengvesnį darbą gauti didesnį atlygį. Superinis požiūris, visiškai be jokio naftalino kvapo.
Jauni gydytojai nori sudėtingų atvejų. Jiems nebaisu ir dvi paras iš eilės dirbti. Bet dirbti tokiomis sąlygomis, kokiomis jie gyvena namie. Konsultuoti kondicionuojamose patalpose. Būti įvertintiems po sėkmingos operacijos. O ne bendros penkiaminutės metu po parinio budėjimo būti duchinamiems profesorių ir docentų, nes „aš būčiau geriau daręs. Sunkiau dirbęs.“
Na, ir pabaigai vienas senas geras. Ignalinos meras dėsto situaciją:
„Pinigų nėra, įstaigos tiek lėšų neprigeneruoja, ligonių kasos tiek nemoka. Įstaigas savotiškai stumiame į bedugnę. Gal yra kitų civilizuotų priemonių pasaulyje šiai problemai spręsti?“
–Yra! – iš kažkur ataidi.
Cituoju straipsnio įvadinę pastraipą su didžiausia Lietuvoje paslaptimi:
„Tomas Saladis atskleidė, kad per penkerius metus nuo dabar net 88 ligoninės medikai sulauks pensinio amžiaus. Tai girdėdami politikai vėl prabilo apie privalomo atidirbimo idėją.“
Nes visoms problemos spręsti yra tik du keliai: arba nuperku, arba priverčiu. O gal tiesiog paklauskit jaunų gydytojų: „Ką galiu padaryti, jog ateitum dirbti pas mane?“
Ir paklausę padarykit sau nebūdingą dalyką – išklausykit ir atliepkit poreikius.
