Gydytojai įspėja, jog dažniau su tuo susiduria didmiesčių gyventojai. „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro AQUA“ gydyklos vadovas Kęstutis Ramanauskas bei UAB „Draugystės sanatorijos“ direktorius medicinai fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, psichoterapeutas Arvydas Balčius aptaria, kodėl taip nutinka bei dalinasi patarimais, padėsiančiais susidraugauti su stresu, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Susirūpinti reiktų didmiesčių gyventojams
K. Ramanauskas, pasakoja, jog standartinio didmiesčio gyventojo diena įprastai atrodo panašiai: rytas prasideda apie 6-tą, į mokyklą reikia nuvežti vaikus, tuomet laukia darbas, po darbo, galbūt, reikia pasiimti vaikus iš būrelių, kartu pavakarieniauti ir jau beveik laikas miegoti.
Jam antrina A. Balčius, kuris priduria, jog mes itin daug laiko praleidžiame prastai vėdinamose patalpose, kuriose cirkuliuoja tas pats oras. Be to, oro užterštumas, ypatingai didmiesčiuose, didžiulis.
Anot gydytojo, gyvename „sergančiuose“ pastatuose, kuriuose nėra natūralaus oro, ir pabrėžia, kad ištrūkti iš tokios „sargdinančios“ rutinos į gamtą yra būtina: „Lietuva puiki tuo, jog nereikia toli važiuoti, kad atitrūktum nuo miesto šurmulio. Pavyzdžiui, Druskininkų kurortas vilniečiams ir kauniečiams yra pasiekiamas vos per valandą, o jame – parkai, miškai, pasivaikščiojimo ir dviračių takai. Druskininkuose viskas yra šalia, pradedant tokiais natūraliais ištekliais kaip landšaftas, miestą supantys pušynai, želdiniai, Nemuno vingis, tęsiant aktyviam poilsiui pritaikyta infrastruktūra.“
Jis tęsia, jog uždaroje aplinkoje mūsų neveikia daugybė gamtinių faktorių, tokių kaip oro temperatūra, vėjo greitis, lakiosios medžiagos, kurias išskiria augalai, yra naudingos kovojant prieš bakterijas, grybelius, virusus; negauname neigiamų aerojonų, kuriuos įkvepiant pagerėja nuotaika, todėl, norėdami pailsėti, turėtume gryname ore stengtis praleisi kuo daugiau laiko: „Tūkstančius metų gyvenome gamtoje ir gaudavome informaciją iš gamtos veiksnių organizmas prie jų taikėsi ir padėjo išgyventi. Dabar sėdime patalpose, kuriose gamta mūsų neveikia ir organizmas pradeda tingėti, tačiau kūnu rūpintis reikia.“
Svarbu ir tai, kad rūpinantis kūnu, suteikiant jam reikiamą poilsį lengviau ugdyti adaptacinius gebėjimus, padedančius jaučiant stresą gyventi komfortiškai ir sveikai. A. Balčiaus teigimu, streso gyvenime išvengti mes negalime – jis yra normali žmogaus būsena, padedanti prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų, tačiau svarbu mokėti jį valdyti.
Jam antrina ir K. Ramanauskas, kuris priduria, jog poilsis svarbus tiek sveikatos atstatymui, tiek ligų prevencijai: „Jei jaučiatės pavargę, per tris ar keturias dienas per mėnesį, skirtą poilsiui, pasaulis nesugrius, o jei esate arti išsekimo ribos, pusiausvyrai atgauti gali prireikti ir daugiau nei savaitės, todėl svarbu ne tik skirti laiko sau, bet ir atitrūkti nuo socialinių tinklų, rūpesčių bei įprastos aplinkos.“
Sveikatos problemas sprendžia vis jaunesni
Anot K. Ramanausko, pastebima tendencija, jog tiek dėl populiarėjančios ilgaamžiškumo (angl. longevity) temos, tiek dėl prastėjančios sveikatos, sveikatintis bei gydytis suskumba vis jaunesnio amžiaus žmonės.
„Jauni, vos daugiau nei 30 sulaukę žmonės vis dažiau atvyksta į kurortus dėl perdegimo, sėdimo darbo sukeltų stuburo problemų. Jie supranta, jog kineziterapija, mineralinės ar kitokios vonios, masažai bei kitos procedūros jau yra būtinos, siekiant išlikti judriems. Raumenys, būdami vienodoje pozicijoje, ima spazmuoti, o nesimankštinant problemos prasideda anksti. Žmogui reikalinga ir rytinė mankšta, ir fizinis krūvis“, – aiškina gydyklos vadovas.
Jauni, vos daugiau nei 30 sulaukę žmonės vis dažiau atvyksta į kurortus dėl perdegimo
Jis priduria, jog netgi išmanieji laikrodžiai, kurie turėtų skatinti aktyvumą, kartais pridaro daugiau žalos, nei naudos: „Žmogus atsipalaiduoja, nes jau nuėjo reikiamus žingsnius, tačiau fizinis aktyvumas nėra vien pasivaikščiojimas. Judėti reikia nuolat.“
Poilsis nėra tingėjimas
A.Balčiaus teigimu, kokybiškam gyvenimui būtina pusiausvyra, o ją išlaikyti gali padėti 8 valandų taisyklė: 8 valandos darbui, 8 veikloms, 8 miegui. Gydytojas pastebi, kad darbas žmogaus gyvenime užima labai svarbią vietą ir jam norisi laiko skirti daugiau nei poilsiui, tačiau, kad ir kokiu darbininku save laikote, efektyviai dirbti galime tik apie 8 valandas.
„Nesvarbu, kokioms veikloms skirsite likusias 8 budrumo valandas, – tai gali būti bendravimas su artimais žmonėmis, buvimas namuose, sportas, šokiai ar bet kokie kiti užsiėmimai, kurie mums padeda įgyti kuo daugiau resursų. Esminis klausimas – kaip jūs suprantate poilsį? Ar tai lova, televizorius ir traškučiai? Ar dažniau renkatės eiti į mišką, jogos, meditacijos užsiėmimus, šokius, biblioteką, teatrą, spektaklį? Poilsis neturi sekinti, tačiau jis nėra tas pats, kas tingėjimas, nes pastarasis sukelia dar daugiau streso“, – pažymi gydytojas.
„Priklausomai nuo darbo ir kitų aspektų, žmonės turi skirtingus poreikius – vienam reikia pasyvesnio poilsio, pagulėti purvo ar mineralinėje vonioje, o kitas nori aktyvaus žygio miškais. Dar kiti ilsisi tik todėl, kad turi sveikatos problemų. Koks poilsis žmogui tinka, geriausiai padeda nuspręsti jo sveikatos būklė, kurią turėtų įvertinti gydytojas. Pagal tai parenkamos ir veiklos ar procedūros bei jų kiekis, kuris nevargintų, o padėtų atsipalaiduoti“, – pažymi K. Ramanauskas.
Visgi, kalbant apie medicinos reabilitacijos ir SPA centrus, jis pabrėžia, jog paslaugos didmiesčiuose ir mažuose kurortuose skiriasi: „Dideliuose miestuose žmogui atliekama procedūra ir jis keliauja namo. Kurorte, be viso to, jis gauna ramybę, poilsį, laiką sau, besikeičiantį kraštovaizdį, gyvenimo tempo skirtumą. Kurorte jis lėtesnis – tai pajunti net eidamas gatve, o lėtesnis ritmas naudingas psichologiškai.“
Abu specialistai sutartinai tvirtina, jog geresnis rezultatas priklauso ne tik nuo atliekamos paslaugos, bet nuo visumos – gydymo ar sveikatinimo procedūrų, ramybės, gamtos, atotrūkio nuo rutinos ir prasmingo laiko sau.
Svarbu lavinti buvimą čia ir dabar
A.Balčiaus teigimu, tinkamas poilsis ir kokybiškas laikas gamtoje yra stipriai susiję su ilgaamžiškumo tema.
„Kalbant apie ilgaamžiškumą, reikia užduoti paprastą klausimą – ar aš myliu save? Ir ką dėl tos meilės darau? Ar rūpinuosi savimi ir tai suvokiu? Ar suvokiu, kad jei rūpinsiuosi kitais, o savimi ne, tai ateityje būsiu našta ir sau, ir aplinkiniams, visuomenei? Paklauskime savęs, kuo galime sau padėti. Jeigu man skauda sąnarius, kodėl man juos skauda? Gal kalta mityba, netinkamas judėjimas? Gal reikia važiuoti į kurortą, kur pradėsiu žengti pirmus žingsnius geresnės sveikatos link?“, – svarsto reabilitologas.
Jis tvirtina, jog žmogus negali jaustis gerai be gamtos, todėl ji – taip pat reikšminga ilgaamžiškumo dalis: „Gamta yra mumyse, o mes gamtoje. Joje galime pajusti ryšį su laiku, būti čia ir dabar. Svarbu suprasti, jog mūsų kūnas reaguoja ne į faktus, o į mintis apie faktus, todėl, jei mintimis esate darbe, jūsų kūnas taip ir jaučiasi. Kai laviname buvimą dabar, suvokiame, kas su mumis darosi, kokį skonį, kvapą, garsus, jausmus jaučiame, tuomet ir laviname įgūdžius, reikalingus ilgaamžiškumui.“
Kokios trukmės poilsį rinktis?
A.Balčius pastebi, jog pakeitus aplinką, žmonės įprastai pradeda daugiau judėti, o tai sukelia ir malonias kūno reakcijas – keičiasi širdies ir kraujagyslių veikla, padidėja prakaitavimas, kuris padeda šalinti toksinus. Tik tuomet, anot jo, pradedame siekti dviejų pagrindinių tikslų – atstatyti savo ryšį su kūnu ir kūno ryšį su gamta.
Tačiau tai neįvyksta iškart. Nežinantiems, kokios trukmės poilsį kurorte pasirinkti, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas atsako paprastai – „penki yra geriau keturi, keturi geriau nei trys ir nors vienas yra geriau nei nieko“.
Visgi, kalbant apie laiką kurorte ar sanatorijoje, jis išskiria, jog savaitgalis ar trys dienos yra skirtos grūdinimui, o sveikatinimo mechanizmai įsijungia maždaug per savaitę, nes tik tuomet smegenų žievėje pradeda veikti, vadinamieji, slopinimo procesai ir įsijungia sveikimo mechanizmai. Jei reikalingas gydymas, tuomet vizitas turi trukti ne mažiau nei 12 dienų.
Anksčiau gydymo kursai būdavo ilgesni, o apkrova organizmui būdavo mažesnė
„Anksčiau gydymo kursai būdavo ilgesni, o apkrova organizmui būdavo mažesnė. Į sanatoriją atvykusieji savaitgaliui jo metu gauna maksimalų procedūrų skaičių, o ilgesniam laikui – mažiau intensyvų, prie kurio organizmas prisitaiko lengviau. Jei mūsų patiriamas stresas nėra ilgalaikis, savaitgalio gali pakakti, tačiau jam užsitęsus, reikalingas ilgesnis gydymo periodas“, – aiškina A. Balčius.
Jis apibendrina, jog prižiūrėdami savo protą, jausmus, judesius, atpažindami kūno siunčiamus signalus ir jungdami juos su aplinka, esame psichologiškai tvirti, atsparūs, o stresas nėra jokia bėda. Tačiau, jei nors vieno iš šių elementų stinga, tuomet stresas užsitęsia ir veda mus ligų link.
