Pradžiai toks trumpas diskleimeriukas: ne, aš ne hipochondrikė. Ne, aš nesu jautri skausmui. Ne, aš nesu linkus į paniką, ir kad mirštu, galvojau tik kartą gyvenime. Savigaila neužsiimu visai (ar bent man taip atrodo).
______
Tą rytą aš tiesiog nebeatsikėliau. Nesupratau, kodėl bandau sėstis, bet nepajudu iš vietos. Ten, kur turėtų būti smegenys, pripilta švino, o kūnas jaučiasi kaip sukapotas į gabalus geriausiuose Pikaso paveiksluose. Susiriečiau į kamuoliuką po keturiom kaldrom (daugiau tiesiog neturėjau) ir tam guoliukyje drebėjau, kol užmigau.
Išgėriau ibuprofeno. Lyg ir pagerėjo, atrodo jau ir skauda mažiau, jau ir ėmiau girdėt savo mintis. Pasimatuoju temperatūrą. 40,6°C. Čia po dviejų tablečių. Truputį nusigandau, tad daug nesikuklinus, išgeriu dar dvi ir atsijungiu.
______
Neviltis tokia, kad pirmą kart gyvenime susimąsčiau, o kas, jei čia jau pabaigos pradžia? Skambinu greitajai. Sakau taip ir taip, čia skauda galvytę, viską ten, temperatūra nekrenta. Nu sako, mes žinokit tik pas labai rimtus atvejus važiuojam. Tyliu. Neturiu jėgų ginčytis ar įrodinėt kaip man blogai. Dedu ragelį ir taip gaila, jau taip gaila savęs, kad pravirkstu.
Atsibundu toj pačioj pozoj, pagalvė šlapia nuo ašarų, ir toks jausmas, kad girdžiu, kaip verkiu. Po kurio laiko suprantu, kad verkiu ne aš, kad kūkčioja kažkas šalia. Sukaupiu visas jėgas, pakeliu galvą. Į mane įsmeigtos dvi akutės. Pamačius mane judančią, pripuolus apkabina ir bučiuoja plaukus: „mamyte, aš jau galvojau, kad tu miršti“.
– Oi ne, – sakau tyliai, – dar ne. – ir neturiu jėgų anei minčių ką pridurt. Tik tada galvos vakuume šmėsteli mintis „o kas, jeigu nebeatsibusiu? O jei čia mano paskutiniai žodžiai, kuriuos prisimins vaikas?“. Tad išstenu, sukaupus visas jėgas:
– Labai tave myliu. – ir vėl atsijungiu.
______
– Laba diena, registratorė Dalia klauso.
Paaiškinu Daliai, ko paskambinau. Ji išklauso ir nurodo, kada turėčiau atvažiuoti į polikliniką. Aš, įvertinus savo galimybes atsisėsti, bandau derėtis, kad užtektų nuotolinio skambučio, bet Dalia nepasiduoda:
– Nu žinokit, tokios taisyklės.
„Šiknon tas jūsų taisykles, ponia Dalia“, spėju pagalvoti ir atsijungiu. Neatsimenu kaip atsisveikinau (jei tą išvis padariau).
______
Ką gi, teks važiuoti į polikliniką. Lėtai sėlinu durų link, ir vos spėju pravert, čia pat neelegantiškai išvemiu tą pusę stiklinės vandens, kurią gėriau visą rytą. Skrandis toliau spazmuoja kaip dėdės Vaciaus armonika per Irutės vestuves, Lilija stovi šalia ir verkia:
– Mamyte, tu miršti, miršti. – ir man ima atrodyti, kad gal tikrai, nes žiūriu į ją ir jos nebematau. Aplink balta, kaip per Kalėdas, tik debesėlių ir dėdės Petro nematyt. Kažkur nutolsta garsai. Atsisėdu ant plytelių atgauti kvapo. Padedu galvą ant asfalto. Visai nėra jėgų keltis.
______
Įvirstu į mašiną ir suprantu, kad vairuoti negaliu. Nepajėgiu paspaust pedalo, nepasuku vairo. Pasėdim valandėlę. Lilija guviai padrąsina:
– Mamyte, aš tave saugosiu.
„Kaip jau tu mane saugosi, vaikeli“, pamanau sau mintyse, bet šypteliu jai perkreipta grimasa ir pasuku raktelį.
______
Daktarės reakciją sunku apibūdinti. Pamačius mane, nejuokais išsigąsta, bet ir neslepiamai nudžiunga, puola dėtis kaukę (gal nebeprašysit, kad vėl atvažiuočiau, ha). Laikai dar ikipandeminiai, tad profesinis smalsumas pamažėle paima viršų ir ji jau dalinasi, kad tymus iki šiol matė tik vadovėlyje ir internetuose:
– O dar parodykit nugarą. Oho, kaip čia įdomiai. Išsižiokit. O kojas jau irgi beria? Pilvas kaip?
Apžiūri net ausis, pažastis ir tarpupirščius. Ateina laboratorijos rezultatai. Daktarė triumfuodama pareiškia, kad aš pirmoji jos apylinkėj.
______
Prisimenu, kad dar penktadienį jaučiausi keistai, bet važiavom į įmonės renginį su kolege. Kolegė laukiasi. Parašau jai žinutę: „atsiprašau, man tymai“. Gaunu atsakymą „nieko tokio, aš pasiskiepijus“.
Žmogau, aš irgi vaikystėje skiepijausi. Bet pasirodo ne tik orai, Vilijos sprendimai, bet ir skiepai labai laikini ir po dešimt metelių anuos reikia atnaujinti. Kolegė, ačiū die, nesuserga, bet ofise kyla šurmuliuko, skrieja vidiniai pranešimai, kad įmonėje užfiksuotas pirmasis tymų atvejis (suprask – bus daugiau), būkime atsargūs, mylėkim ir saugokim vieni kitus, yada yada. Gaunu kitos kolegės žinutę: „o tai čia tu ta pirmoji Ieva, che che?“. O taip mieloji, aš pirmoji, dabar esu tymleadas, ha.
______
Dar po poros dienų mane išberia. Ryškiom, raudonom dėmėm ir pūslelėm. Jos sluoksniuojasi, lupasi, kyla naujos. Bet čia niekai. Nežinau, kas lupasi skrandžio gleivinėj, nes aš negaliu nieko gerti. Šaukštas vandens ir pykina tiek, kad skrandyje jis neišsilaiko nei minutės.
Po paros mane apima panika. Temperatūra aukšta, jai reguliuoti organizmui reikia skysčių, bet iš kur jų paimt? Jei dar kokią parą negausiu, išsibaigs mano rezervai, nu rimtai paskutinioji ateis ir gal klajodama savo miražuose nei nesuprasiu, kad jau viskas.
Sukaupiu jėgas, skambinu greitajai. „Nu mes žinokit važiuojam jau tikrai pas sunkius ligonius“. O jo, kažkur jau girdėta. Gal važiuojat pas tuos, kurie jau nebepaskambina?
Aš taip nuliūstu, kad nesugebu nieko pasakyt. Nei kad temperatūra kem ir vaistai jos neveikia, nei kad jos balsą girdžiu kaip iš uždaryto šulinio. Viskas, niekas pas mane neatvažiuos, taip ir numirsiu čia.
Ką.
Man.
Daryt?
Imu gūglint. Vaikyti, regis aš išgelbėta. Pasirodo čia visa pogrindinė lašelinių rinka egzistuoja. Bėda tik, kad aš nesu jų tikslinis klientas. Jų tikslinis vartotojas – alkoholikas. Žinokit, pasirodo galima siautėt visą savaitgalį, tada išsikviest servisiuką, anas prileidžia tau fiziologinių ir kokių ten nori skysčių su vitaminais bei mineralais (jie turi net visą meniu 
), atkočioja ir paruošia naujai gyvenimo pradžiai. Bet žinioms skalambyjant apie vis naujus tymų atvejus, pas mane nevažiuoja nei vienas.
Bandau gerti po šaukštelį kas penkios minutės. Užsidedu taimerį ir bandau nepalūžt. Po trijų šaukštelių atsijungiu.
______
Vėl poliklinika.
Mano plaukai nuo gulėjimo visą savaitę – vienas ilgas taukuotas dredas. Balta kaip Škėmos drobulė, be to, išberta raudonom dėmėm ir pūslelėm nuo galvos iki pirštų galiukų, kaip močiutės Onos staltiesė raudonais žirniukais. Išgirstu kažkur tolumoj per rūką:
– Ieva, čia tu?
Nu negaliu patikėt. Ko tam čia prisireikė.
Mano ex stovi nemažiau pasimetęs ir nenuleidžia akių.
______
Dar po savaitės prabundu ir jaučiu, kad nebegaliu atsimerkti. Po mano akių vokais sauja butelio šukių. Menkiausias krustelėjimas skausmingas, o akys nuo menkiausios šviesos nevalingai užsimerkia, nors laikyk pirštais. O dievai, aš anku!!!
Susiskambinu su klinikomis, mane priims. Priims! Bandau važiuoti. Sėdėti jau galiu, bet va pirmoj sankryžoj veidrodėlį pasiekia saulė ir prisimerkiu. Atsimerkti nebepajėgiu. Apgraibom įjungiu avarinį ir, klausydama artėjančių pypsėjimų iš kelių pusių, tikiuosi geriausio. Susiėmu už galvos. Pravirkstu. Taip gaila savęs.
______
Jei kam dar atrodo, kad geriau persirgti natūraliai nei pasiskiepyti, tai tik priminsiu, kad tymai be visa ko iššluoja ir B-limfocituose saugomą imuninę atmintį iki kūdikio lygio ir padaro ją pažeidžiamą senai persirgtoms infekcijoms. Tad po jų kas antrą savaitę sirgsit rotom ir slogom (jei pasiseks), o jei susidursit su rimtesnėm ligom – teks prisimint ir jas. Medikai tymus lygina su ŽIV – per kelias savaites tymų virusas padaro tokią pačią žalą imunologinei atminčiai, kaip 10 metų negydomas ŽIV. Vat prašau. Tėvai, pirmą kartą išleidę vaikus į darželį, puikiai žino, ką tai reiškia: savaitė darželyje, dvi savaitės namie. Kuris norit tą pakartoti ant savęs?
Tai jei jums atrodo nieko čia tokio prasirgti natūraliai, aš jums klykiu visa gerkle:
TOOOOKIO!!! Patikėkit, jūs to nenorit patirt anei sužinot, o aš irgi norėčiau atžinot. Per ateinančias tris žiemas sugėriau 17 antibiotikų kursų, o sinusitais sirgau dažniau nei jūs lankėte savo babą. Nors iki to laiko buvau tik girdėjusi tos ligos pavadinimą, dabar jos kliniką, diagnostiką ir profilaktiką išbarbenčiau ne prasčiau nei otorinolaringologas.
______
Tai žinokit, jei jums negaila laiko sveikatos ir visko ten, nesiskiepykit. Bet pasiruoškit bent tam, kad pačią nedailiausią jūsų gyvenimo dieną imsit ir sutiksit savo eks (bet jums bus taip blogai, kad jums tai ne kiek nerūpės).
O jei nebijot sutikti eks, tai gal bent skaičiuot mokat. Darbdavio, sodros, mano nuostoliai ir visos tos spalvotos tabletės akumuliuojasi į keturženklę sumą, kurios būtume išvengę už juokingus 16 pinigų (būtent tiek kainuoja MMR – kombinuota tymų, raudonukės ir kiaulytės vakcina).
Nu tai būkit sveiki visi.
