Būdama vos mėnesio laiko, Lėja susirgo ūminiu bronchiolitu. Būklei blogėjant, progresuojant ūmiam kvėpavimo nepakankamumui, kitoje šalies ligoninėje ji buvo intubuota, pradėta dirbtinė plaučių ventiliacija (DPV). „Mergaitė pristatyta į Kauno klinikas, čia dar beveik savaitę tęsėme DPV, po kurios atlikome fibrobronchoskopiją – įvertinome kvėpavimo takų anatomiją, praeinamumą. Pastebėjome membraninį plėvinį susiaurėjimą, siaurinantį trachėją net 90 proc. (pakartojus tyrimą, šis skaičius siekė 75 proc.) ir žymiai sunkinantį Lėjos kvėpavimą“, – aiškina Giedrė Kojelienė, Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos gydytoja pulmonologė.
Doc. Artūras Kilda, Kauno klinikų Vaikų chirurgijos klinikos Vaikų urologijos sektoriaus vadovas, pažymi, kad ši kliūtis gali atsirasti dėl daugelio veiksnių, įskaitant kvėpavimo takų susiaurėjimą (stenozę), į tinklą panašią membraną ar net trūkstamą trachėjos sritį (atreziją). „Ši liga – nuolat progresuoja. Jei pradžioje vaikas guli ramiai, galima net nepastebėti problemos. Tačiau pradėjus valgyti, verkiant, susirgus virusine kvėpavimo liga atsiranda dusulys, švokštimas, – teigia doc. A. Kilda. – Augant vaikui trachėjos diafragmos skylė nedidėja, todėl dusulys atsiranda ir ramybės būsenoje. Vaikas visą laiką sunkiai kvėpuoja, gali sutrikti jo augimas ir vystymasis.“
Kada trachėjos susiaurėjimas ženklus – gresia pavojus gyvybei, tuomet gali būti suformuojama tracheostoma. „Jos metu padaromas pjūvis trachėjoje ir įdedamas vamzdelis, leidžiantis orui praeiti. Tai – gyvybę gelbėjanti operacija, tačiau vamzdelio priežiūra sudėtinga ir reikalauja daug žinių bei laiko. Po tracheostomos suformavimo pasikeičia ne tik vaiko, bet ir jį prižiūrinčių asmenų gyvenimo kokybė – vaikui pasidaro lengviau kvėpuoti, tėvams ar globėjams gyvenimo kokybė dažniausiai pablogėja“, – paaiškina gydytoja vaikų pulmonologė G. Kojelienė.
Medikų tikslas – rasti alternatyvius gydymo būdus ir išvengti tracheostomos suformavimo. „Buvo momentų, kai nuleidau rankas, sutikau su vamzdelio įdėjimu, jaučiausi išvargusi nuo dukrytės kvėpavimo problemų, buvo labai sunku matyti vaiką besikankinantį, kartais mėlynuojantį nuo deguonies trūkumo, – prisimena Lėjos mama. – Visas personalas, ypatingai gydytoja G. Kojelienė, ramino. Gydytojai otorinolaringologai, apžiūrėję mažylę, pasakė, kad galimai išvengsime vamzdelio įdėjimo, yra kitas būdas Lėjai padėti.“
Įprastai tokią operaciją atlieka gydytojai vaikų chirurgai, tačiau Lietuvoje šis sindromas – ypatingai retas, pasitaiko vos keli atvejai šalyje per metus, atlikti tokio tipo operaciją reikalinga specifinė įranga. Kauno klinikų gydytojai otorinolaringologai reikiamą technologiją yra įvaldę, tačiau jie dažniausiai dirba su suaugusiais, onkologinėmis ligomis sergančiais, pacientais. „Sujungėme visiškai skirtingas kompetencijas: gydytojų vaikų chirurgų patirtį, vaikų pulmonologų žinias bei lazerinę chirurgiją, kurią naudojame suaugusiųjų onkologinių gerklų ligų gydyme, ir atlikome Lėjai lazerinę operaciją, kurios metu plėvelę, dengiančią mergaitės trachėją ir sunkinančią kvėpavimą, įpjovėme, taip atverdami Lėjos kvėpavimo takus,“ – pasakoja prof. Evaldas Padervinskis, Kauno klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos Galvos ir kaklo onkologijos sektoriaus vadovas.
„Laiko atlikti pjūvius membranoje neturime daug, nes tuo metu vaikas nekvėpuoja. Pjūviai turi būti labai tikslūs, pjauti reikia tik membraną ir nepažeisti trachėjos sienelės“, – sako docentas A. Kilda.
Operacijos metu panaudoti specialūs instrumentai, leidžiantys pasiekti membraninę plėvę trachėjoje, sunkinančią Lėjos kvėpavimą. „Kūdikių trachėjos skersmuo siekia 5-6 mm, gydytojų otorinolaringologų komanda pratusi dirbti su suaugusiais pacientais, tad iššūkių kilo. Tačiau, bendradarbiaudami su puikia gydytojų vaikų chirurgų komanda, pavyko atlikti procedūrą, kurios tuo metu Lietuvoje dar niekas nebuvo atlikęs vos dviejų mėnesių amžiaus pacientui“, – teigia prof. E. Padervinskis.
Doc. A. Kilda pažymi, kad operacijos unikalumas – sėkmingai suburta puikiai dirbanti komanda. Prof. E. Padervinskis priduria, kad Kauno klinikų pranašumas – daugiaprofiliškumas, galimybė dirbti su skirtingų sričių, didelę patirtį sukaupusiais specialistais. „Kauno klinikose kiekvienas iš mūsų dirbame dėl bendro tikslo – pacientų gerovės“, – teigia jis.
„Mergaitė, kuriai šiuo metu yra kiek daugiau nei pusantrų metų, Kauno klinikose lankosi ambulatorinei apžiūrai, ji – aktyvi, gerai toleruojanti fizinį krūvį, nepastebimos kvėpavimo problemos“, – apie Lėjos sveikatą pasakoja gydytoja vaikų pulmonologė G. Kojelienė.
Lėjos mama Jurgita nuoširdžiai dėkoja visam Kauno klinikų personalui už dukros gydymą bei priežiūrą. „Tuo metu patyriau didelį stresą, dalies gydytojų, slaugytojų vardų negaliu atsiminti, tačiau visada jaučiau personalo palaikymą sunkiausiomis dienomis, už tai ir noriu padėkoti, – prisimena moteris. – Apsilankome Kauno klinikose pasirodyti, Lėja savo šypsena ir aktyvumu visada padėkoja jai padėjusiems medikams.“
Jurgita atvirauja, kad šia istorija sutiko pasidalinti, norėdama įkvėpti kitas šeimas, galbūt susiduriančias su panašiomis problemomis. „Norisi papasakoti dukros Lėjos istoriją ir parodyti, kad šiais laikais yra įvairių gydymo metodų ir kad tracheostomos įdėjimas – nėra vienintelė išeitis, – sako moteris. – Linkiu šeimas, susiduriančias su tokiomis problemomis, nenuleisti rankų ir stengtis dėl savo vaikų.“
