Po žinios – žemė slydo iš po kojų
Guzelį krūtyje Vida užčiuopė pati. Iš karto nuvyko pasitikrinti, tačiau gydytojos kabinete buvo nuraminta: darinys tikrai nepiktybinis.
„Gydytoja pasiūlė, jeigu noriu, jį išoperuoti. Aš sutikau. Tačiau artėjo vasara, daktarai išėjo atostogų. Kol atėjo paskirtos operacijos laikas, jau buvo 2019-ųjų gruodžio pabaiga, prieš pat Naujus metus. Per tą laiką krūtį pradėjo skaudėti, bet pasitikėjau gydytojos žodžiais, kad darinys nepavojingas, ir kantriai laukiau operacijos“, – prisiminė pašnekovė.
Operacija nebuvo sudėtinga – praėjus dviem dienoms ji buvo išrašyta iš ligoninės. Medikai liepė pasirodyti po 10 dienų. Tuomet bus galima ir siūlus išimti, o kartu bus ir biopsijos rezultatai.
„Ramiai atšvenčiau Naujus metus. Ir štai atėjo sausio 13-oji. Kaip dabar prisimenu – nukeliauju išsitraukti siūlų. Mano gydytoja išvykusi į komandiruotę, ją pavaduoja kitas kolega. Kol procedūriniame kabinete ruošiuosi siūlų ištraukimui, girdžiu, kaip gydytojas su kažkuo kalba telefonu apie mano biopsijos rezultatus.
Tuomet prieina prie manęs ir sako: „Čia rimtas reikalas, piktybinis auglys, labai piktas, reikės atlikti visus išsamius tyrimus, praeiti visą chemoterapijos kursą, tuomet spindulinę terapiją“. Tai buvo toks didelis šokas, kad nejaučiau, kaip man tuos siūlus ištraukė. Atrodė juokinga, kad eidama į procedūrą bijojau, kad neskaudėtų. Net neįsivaizdavau, kas manęs laukė. Po šios informacijos sunkiai orientavausi. Laimė, personalas nepaliko manęs vienos, praktiškai už rankos nuvedė atlikti tyrimų, pas onkologą“, – atviravo moteris.
Čia rimtas reikalas, piktybinis auglys, labai piktas, reikės atlikti visus išsamius tyrimus.
Tuo metu, kai Vida išgirdo trigubai neigiamo krūties vėžio diagnozę, jai buvo 36-eri. Iš pradžių jos protas atsisakė priimti žinią. Ji vis klausė savęs mintyse – kaip gerybinis darinys staiga pavirto piktybiniu? Gal čia klaida? Tą rytą sunkiai susigaudė, ką daryti. Kaip pro miglą prisimena, kad skambino vyrui. Jai buvo tiesiog būtina su kuo nors pasidalinti, kad neliktų su šia diagnoze viena, nes žinia tiesiog sprogdino iš vidaus. Tarsi griausmas iš giedro dangaus, vienu smūgiu sugriaunantis visus prieš tai buvusius planus, tikslus, lūkesčius.
Keturios operacijos vėžio neįveikė
Netrukus užsisuko gydymas. Po pusės metų chemoterapijos paaiškėjo, kad piktybinis auglys krūtyje atsinaujino, todėl 2020 m. vasarą atlikta dar viena operacija. Po jos skirtas pusės metų chemoterapinio gydymo kursas geriamomis tabletėmis, tačiau ir jis buvo neveiksmingas. Ir vėl operacija – jau sudėtingesnė, išpjautą dalį atstatant lopu iš nugaros.
„Taip po truputį man „skaptavo“ tą krūtį. Aš buvau pasiruošusi visiškai su ja atsisveikinti, bet gydytojai vis stengėsi atlikti tausojančias operacijas. Tačiau vėžiui atsinaujinus po trečios operacijos ir spindulinio gydymo galiausiai 2021-ųjų rudenį krūtis buvo pašalinta. Po mastektomijos teko ištverti dar vieną chemoterapijos kursą, o tuomet buvo šiek tiek ramybės. Kas tris mėnesius tikrinausi ir tyrimai būdavo geri“, – pasakojo pašnekovė.
Deja, atokvėpis ilgai netruko – 2023 m. balandį nustatytas ligos plitimas į kairės pusės limfmazgius ir po raktikauliu. Ir vėl teko gultis ant operacinio stalo – iš pažasties pašalinti limfmazgiai bei dalis raumens prie raktikaulio.
„Po operacijos gavau spindulinį gydymą ir chemoterapiją. Ji sunkiai klostėsi, nes labai blogėjo kraujas, gėriau jį atstatančius vaistus ir vis tiek iš šešių suplanuotų chemoterapijos kursų įveikiau tik keturis. Gydymas buvo neveiksmingas – 2024 m. balandį tyrimai parodė, kad liga nukeliavo į plaučius. Kadangi operuoti negalima, pradėjome nuo chemoterapijos. Tačiau ir naujas gydymas nepadėjo. Po trijų kursų tyrimai rodė, kad liga plečiasi. Vėl buvo pakeisti vaistai“, – pasakojo Vida.
Noriu gyventi – turiu dukrą, kuriai šiuo metu 14 metų, turiu šeimą.
Su klausimu „kodėl“ kovoja šypsena ir pozityvumu
Pasak jos, šiuo metu jau išnaudotas visas įmanomas kompensuojamų vaistų jos ligai gydyti krepšelis, tačiau Vida nenuleidžia rankų.
„Noriu gyventi – turiu dukrą, kuriai šiuo metu 14 metų, turiu šeimą. Todėl darau viską, kas mano galioje. Po kiekvieno recidyvo prašydavau gydytojos bent kokio nors naujo gydymo. Žinau, kad kai kurie nuleidžia rankas ir atsisako gydymo, bet aš noriu gydytis. Labai domiuosi savo gydymu, per tą laiką jau ir vaistus, kuriuos gaunu, pradedu išmanyti. Suprantu, kad gydytojai sunku, nes mano atvejis itin sudėtingas, todėl nuolat klausinėju, ką aš pati dar galėčiau dėl savęs padaryti, kokius tyrimus atlikti. Nenustoju ieškoti išeities“, – tikino pašnekovė.
Paklausta, kas jai padeda ištverti tokį varginantį gydymą, moteris pirmiausia pamini savo pozityvumą ir didžiulį norą pasveikti. Dėl šio tikslo ji pasiryžusi viską ištverti.
„Labai palaiko šeima, ji visada šalia – vyras, dukra, tėvai. Ir vaistus suleidžia, jei reikia, ir galvą nuskuta, ir paguodžia. Suprantu, kad dukrai taip pat nelengva, bet ji mato mano ryžtą kovoti, todėl, kai pradeda svirti rankos kaskart atsinaujinus ligai, primena: „Mama, tu gi stipri, tu gi tiek praėjai, esi karys. Nėra ko gailėti savęs, tik pirmyn“. Ir aš einu pirmyn. Kai buvo pati pradžia ir pradėjo slinkti plaukai, vyras man nuskuto galvą, o dukra glostė mano plikę. Jai nebuvo baisu matyti mane tokią. Tai man suteikė didžiulį palaikymą: jeigu namiškiai mane tokią priima, man pačiai tikrai nėra ko gėdytis.
Todėl nematau problemos ir tame, kad gyvenu be krūties. Mano mintys sutelktos visai į kitus dalykus. Ir dabar belikę trys plaukai ant galvos, bet manęs tai neerzina. Pridengiu juos kepuraite. Žinau, kad tai laikina, jau ne vieną kartą plaukai ataugo. Pakeičiau šukuoseną ir atrodžiau dar gražiau negu prieš ligą. Norisi suvaldyti ligą, o ne plaukų gailėtis. Taip pat turiu labai palaikančius gydytojus, kurie visada pataria, padeda. Mane pažįsta jau beveik visi LSMU Kauno klinikų krūtų chirurgai, nes ne vienas mane yra operavęs. O ir pati save palaikau. Jei pati nuleisčiau rankas, joks palaikymas iš išorės nepadėtų“, – dėstė moteris.
Kai vis dėlto apninka niūrios mintys, padeda išvykos. Namiškiai jau žino – jeigu ji organizuoja kelionę, tikrai jos reikia. Vida – veiklos žmogus. Jai būtina ištrūkti iš keturių sienų – išeiti iš namų, pakeisti aplinką, pažiūrėti į dangų, į medžius, susitikti su draugais, apsilankyti koncerte, teatre ar pagyventi gamtoje su palapinėmis, pasivaikščioti prie jūros.
„Tuomet mintys būna kitur, galva užimta veikla, gerėja nuotaika, o geros emocijos, sako, taip pat gydo. Būna, manęs klausia draugai, giminaičiai, kaip visa tai ištveriu. Siūlo eiti pas psichologą, bet sakau, kad man su galva viskas gerai, tik liga fiziškai manęs nepaleidžia. Žmonės stebisi, kaip sugebu išlaikyti sveiką protą ir pozityvumą, vadina mane pavyzdžiu kitiems.
Nes niekas neatsakys – kodėl, už ką ir dėl ko. Kam graužtis, jeigu tai vis tiek nieko nepakeis?
Sako: „Liga tavęs nepalieka, o tu išlieki pozityvi, linksma, bendraujanti, nenuleidi rankų ir galvos bei judi tik į priekį“. Aišku, kyla visokių minčių ir kartais išnyra klausimai „kodėl“, „už ką“. Tačiau žinau, kad jie beprasmiai. Todėl stengiuosi jų neįsileisti, nes tuomet atsiranda liūdesys ir pyktis. Energiją stengiuosi nukreipti į veiksmą pasveikti, o ne į nereikalingus klausimus.
Nes niekas neatsakys – kodėl, už ką ir dėl ko. Kam graužtis, jeigu tai vis tiek nieko nepakeis? Geriau ieškoti pozityvių minčių, kurios palaikytų ir mane, ir šeimą. Juk ir namiškiams nesmagu, kai aš pikta ir surūgusi. Aišku, jie supranta mane, bet stengiuosi aplink save skleisti geras emocijas, kad aplinkiniai šalia manęs nesijaustų be kaltės kalti“, – dalinosi pašnekovė.
Geriausia reabilitacija – darbas
Nepaisant savo sveikatos būklės, Vida stengiasi dirbti. Prieš ligą ji dirbo vienoje įmonėje buhaltere. Jos ligos pradžia sutapo su kovido pandemija, tad pusantrų metų buvo beveik izoliuota. Labai bijojo, kad bus nutrauktas gydymas, nes buvo laikas, kai užsidarydavo ligoninės. Vis dėlto pacientai chemoterapijai būdavo priimami. Praūžus kovidui ji pradėjo galvoti apie grįžimą į darbą, tačiau pajuto, kad reikia susirasti ramesnį, mažiau streso sukeliantį darbą, kadangi streso jai ir taip netrūko gydymosi eigoje.
„Pasirinkau medicinos registratorės darbą ir iki šiol džiaugiuosi šiuo sprendimu. Darbe jaučiausi labai gerai, esu laiminga, kad padariau šį žingsnį, nors karjeros prasme tai ne pirmyn, bet atgal. Kolegos mane labai palaiko, išleidžia, kai reikia gydytis, pavaduoja, darbus už mane atlieka. Bet kai tik galiu, aš einu į darbą. Man kolegos vis siūlo pasiimti biuletenį, vykti į reabilitaciją sustiprėti, o aš sakau, kad mano reabilitacija yra darbas. Pasiilgstu žmonių, darbo, aš noriu išeiti iš namų ir, kaip normalus žmogus, atvykti į darbo vietą. Noriu būti reikalinga ir naudinga, noriu realizuoti save“, – atviravo moteris.
Darbo jai reikia ir dėl finansinių resursų. Suprasdama savo sudėtingą situaciją, Vida stengiasi atlikti įvairių papildomų tyrimų, kurie padėtų atrasti veiksmingą gydymą. Tyrimai dėl paveldimų genetinių mutacijų buvo neigiami – giminėje ji pirmoji, kuri susirgo krūties vėžiu. Tuomet už savo pinigus ji atliko išsamų naviko genetinį tyrimą. Tai brangus tyrimas, nes mėginys siunčiamas į Šveicariją, ir ieškoma genetinių mutacijų, kurios padėtų parinkti tinkamiausią vaistą, pačioje naviko genetinėje medžiagoje.
„Aš pati su jais susirašinėjau, į anglų kalbą verčiau savo ligos išrašą. Mutacijų buvo rasta, deja, rekomendacijų dėl tinkamiausio vaisto negavome. Tačiau radome kompaniją, kurios ekspertai, remdamiesi šiuo tyrimu, atliko išsamią duomenų analizę ir visgi pateikė rekomendacijas. Pagal mano naviko rodiklius jie pasiūlė inovatyvų vaistą, kuris mūsų šalyje jau registruotas, bet dar nekompensuojamas“, – pasakojo pašnekovė.
Kad išgyventų, ryžosi prašyti pagalbos
Vidai siūlomo vaisto vienos dozės kaina – apie 5,5 tūkst. eurų. Vaistas lašinamas kas tris savaites ir paprastai skiriamas tol, kol yra teigiamas organizmo atsakas. Pasitarusi su savo gydančia gydytoja, moteris visgi ryžosi ieškoti galimybių gauti gydymą. Ji kovotoja iki galo ir labai gerai suvokia – tai jos paskutinė viltis išgyti.
„Pradžiai galime sukrapštyti šiek tiek šeimos santaupų, bet jų neužtenka padengti net vienai dozei. Draugai patarė kreiptis į Vėžio gydymo paramos fondą. Nėra lengva prašyti pagalbos, bet suprantu, kad taip nutikti gali kiekvienam. Šiandien aš prašau, o rytoj gal mano geriausiai draugei reikės pagalbos.
Žmonės, kurie mane pažįsta, žino mano situaciją, žino, kad pagalbos prašau ne prabangai, o išgyvenimui, ir mane palaiko. Labai graužčiausi, jei nedrįsčiau paprašyti pagalbos, žinodama, kad yra dar viena gydymo galimybė, kurios negaliu įpirkti pati. Aš noriu pasveikti ir tikiu žmonių gerumu“, – dėstė pašnekovė.
Šiandien aš prašau, o rytoj gal mano geriausiai draugei reikės pagalbos.
Vėžio gydymo paramos fondas, kuriame neatlygintinai dirba medikai ekspertai, kiekvienu atveju įvertina, ar prašomas gydymas iš tiesų gali būti veiksmingas ir ar tai vienintelis įmanomas gydymas, t. y. ar jau išnaudotos visos kompensuojamo gydymo galimybės. Fondas apmokama tik gyvybiškai būtiną gydymą, o surinkti pinigai pervedami pagal faktinius dokumentus – receptus, sąskaitas faktūras. Jeigu lieka nepanaudotų pinigų, jie skiriami kitam pacientui.
Įvertinęs Vidos prašymo pagrįstumą bei gavęs patvirtinimą iš pacientę gydančios gydytojos, Vėžio gydymo paramos fondas apsiėmė ją globoti ir taip pat kreipiasi į geros valios žmones su prašymu paremti Vidos gydymą. Šiuo metu moteris tęsia jai paskirtą chemoterapiją, po kurios būtų gydoma minėtu inovatyviu vaistu, jeigu ji turėtų galimybę jo įsigyti.
Galinčius prisidėti prie Vidos gydymo ir suteikti jai viltį gyventi Vėžio gydymo paramos fondas kviečia paaukoti tiek, kiek galite – kiekvienas euras yra labai vertingas:
Gavėjas: Vėžio gydymo paramos fondas
A/s: LT932140030004135605
Luminor bankas AS, SWIFT kodas AGBLLT2X
Paskirtis: Pagalba Vidai
