Tyrimą atliko Lundo universiteto (Švedija) mokslininkai, išanalizavę Švedijos nacionalinį vėžio registrą. Rezultatai paskelbti žurnale „eClinical Medicine“.
Nors mokslininkai jau žinojo apie galimai kancerogenines kai kurių tatuiruočių dažų savybes, šio tyrimo autoriai teigė, kad jų įtaka vėžio rizikai nebuvo žinoma, o tai paskatino juos imtis naujo tyrimo.
„Per pastaruosius 10 metų, ypač Europoje, nemažai dėmesio skiriama tatuiruočių dažų cheminei sudėčiai. Tatuiruočių rašale dažnai yra cheminių medžiagų, kurios, kaip žinoma, sukelia vėžį, pavyzdžiui, profesinės rizikos darbuotojams, t.y. tatuiruotojams. Taip pat žinome, kad rašalą iš odos išnešioja imuninė sistema, nes organizmas stengiasi pašalinti rašalo daleles, kurias laiko svetimkūniu, kurio ten neturėtų būti. Įrodyta, kad šis procesas pigmentą perkelia į limfmazgius ir ten jis nuolat saugomas. Savo tyrimu norėjome sujungti taškus ir suprasti, kaip mūsų sveikatą veikia nuolatinis potencialiai toksiškų cheminių medžiagų saugojimas imuninėje sistemoje“, – pasakojo tyrimui vadovavusi Lundo universiteto (Švedija) docentė dr. Christel Nielsen, rašo „Medical News Today“.
Ką lemia tatuiruotės dydis?
Tyrėjai nustatė limfomos atvejus Švedijos nacionaliniame vėžio registre – centralizuotoje šalies vėžio atvejų duomenų bazėje. Siekdami įtraukti žmones, kurie labiausiai linkę turėti tatuiruotę, jie apribojo juos dominančių pacientų amžių iki 20-60 metų. Visiems šiems žmonėms 2007-2017 m. buvo diagnozuota limfoma.
Mokslininkai susisiekė su sergančiais asmenimis ir kontrolinėmis grupėmis – po tris asmenis iš kiekvieno sergančio asmens. Tyrime sutiko dalyvauti 1 398 limfoma sergančių žmonių ir 4 193 limfoma nesergančių žmonių.
Tyrėjai nustatė, kad 21 proc. limfoma sergančių žmonių turėjo tatuiruotę, taip pat 18 proc. limfoma nesergančių žmonių turėjo bent vieną tatuiruotę.
Tyrimo autoriai nustatė, kad per dvejus metus po tatuiruotės pasidarymo susirgti kraujo vėžiu tatuiruotes turinčių žmonių rizika buvo 81 proc. didesnė nei šių kūno papuošimų neturinčių žmonių. Ši rizika sumažėjo praėjus 3-10 metų po tatuiruotės padarymo, o po 11 metų vėl padidėjo iki 19 proc. didesnės rizikos.
Apskritai tatuiruotes turėjusių dalyvių rizika susirgti limfoma buvo 21 proc. didesnė nei kontrolinės grupės. Tatuiruotės dydis neturėjo įtakos limfomos rizikai.
Dvi limfomos, kurių rizika susirgti tatuiruotes turintiems asmenims buvo didžiausia, palyginti su tatuiruočių neturinčiais asmenimis, buvo difuzinė stambiųjų B ląstelių limfoma ir folikulinė limfoma.
Kuo paaiškinama padidėjusi vėžio rizika?
Dabartinio tyrimo autoriai netyrė, kodėl tatuiruočių rizika padidėjo, nors, siekdami sumažinti galimą socialinės ir ekonominės padėties bei gyvenimo būdo poveikį rezultatams, jie atliko analizę, atsižvelgdami į galimai suklaidinančius veiksnius, tokius kaip išsilavinimas, pajamos, rūkymas ar šeimyninė padėtis.
Šį tyrimą įvertinęs ir „Medical News Today“ pakomentavęs gydytojas hematologas ir onkologas Waelis Harbas teigė, jog atliekant tyrimą buvo atsižvelgta į keletą gyvenimo būdo veiksnių, įskaitant rūkymą ir socialinę bei ekonominę padėtį.
„Nors nustatyta, kad pačios tatuiruotės yra limfomos rizikos veiksnys, gyvenimo būdo veiksniai, susiję su tatuiruotes darančiais asmenimis (pvz., rūkymas, narkotinių medžiagų vartojimas), taip pat gali turėti įtakos padidėjusiai rizikai“, – pabrėžė jis.
