„Kojos neklauso, – 60-metis Arūnas atitraukė akis nuo knygos. Jo rankose – „Drąsiųjų kelių“ serijos knyga „Harka. Kelias tremtin“. – Jeigu ne bangomis į jas plūstantis skausmas, „bėgčiau“ – mielai eičiau į darbą. Skausmą numalšina vaistai, bet emociškai sunku, kad negaliu atsikelti“.
Šis vyras – vilnietis, daugybę metų dirbęs statybose. „Viską moku: gruntuoti, dažyti, plyteles klijuoti. Patirties turiu į valias, nes dirbau statybininku nuo paauglystės“, – patikino vyras.
Liga prie jo prisėlino tyliai. „Darbe eidamas kryptelėjau, pasitempiau nugarą. Maniau, kad skausmas netruks praeiti, bet kažkodėl viena koja tapo nepaklusni, po to – kita. Nebegalėjau paeiti. Kreipiausi į neurologus, ir nuo to karto iš ligoninių nebeišėjau. Paaiškėjo, kad esu čia dėl nelemto vėžio“, – pasakojo Arūnas.
Paliatyviosios slaugos palatoje ant spintelės – šūsnis knygų, kurias Vilkpėdės ligoninės bibliotekoje parinko slaugytojos, tad vyrai turi ką skaityti.
„Man patinka ir detektyvai, ir romanai, tik fantastikos literatūra – ne man“, – pratarė Arūno palatos kaimynas Petras. „Pasiilgstu namų, norėčiau tiesiog pasėdėti prie stalo – išgerti arbatos. Ar nepasiilgčiau juose savo gydytojos? Žinoma! Apie ją nuolat galvočiau!“, – sunki liga, ilgai vedžiojanti šį vyrą po įvairias ligonines, nesunaikino jo humoro jausmo.
Atidarė naują poskyrį
Žalios grindų juostos veda koridoriumi ir atsišakoja į kiekvieną iš palatų, esančių naujajame paliatyviosios pagalbos poskyryje. Toks kelrodis – tai tik vienas iš reikalavimų, į kuriuos teko atsižvelgti įrengiant jo patalpas.
Sveikatos apsaugos ministerija patvirtino naujus paliatyviosios pagalbos paslaugų reikalavimus. Nuo 2024 metų jos turi būti teikiamos tik dvivietėse palatose, o nuo 2025-ųjų sausio – atskiruose ligoninių padaliniuose. Tokio skyriaus komandoje turės dirbti ir daugiau medikų.
„Naujieji slaugos reikalavimai įsigalios po pusmečio, bet mes tam jau ruošiamės ir įrengėme poskyrį taip, kaip reikalaujama.
Dabar atidarėme 8 lovų – keturių palatų poskyrį, baigiame įrengti ir kitą, kuriame bus 12 paliatyviosios slaugos lovų“, – sakė Vilkpėdės ligoninės direktorė Ina Čebotariova.
Pasak jos, Vilniaus miesto savivaldybė finansuoja investicinį projektą, kurio tikslas – pritaikyti iki šiol nenaudotas Vilkpėdės ligoninės patalpas paliatyviajai slaugai, pagerinti sąlygas pacientams bei darbuotojams, padidinti įstaigos energetinį efektyvumą, taupyti lėšas komunalinėms išlaidoms.
Pritaikė dalį nenaudotų patalpų
„Naudodamiesi Vilniaus miesto savivaldybės, valstybės paramos ir mūsų pačių ligoninės lėšomis dalį iki šiol nenaudotų patalpų pritaikėme paliatyviosios pagalbos poskyriui.
Atnaujinome ir jas, ir inžinerinius tinklus. Poskyrio palatose buvo įrengti oro kondicionieriai, priešgaisrinės saugos sistema. Jose sustatytos patogiai valdomos lovos, šalia jų – pacientų būklei stebėti skirta medicinos įranga bei medikų iškvietimo sistema. Įsigijome ir tai, kas būtina ūkiui – elektros generatorių ir nuotolinę saulės elektrinę“, – apie projektą pasakojo I. Čebotariova.
Pasak jos, poskyrio interjeras buvo kuriamas atsižvelgiant į negalią turintiems žmonėms skirtų patalpų dizainą.
Palatos įrengtos derinat žalsvą kėdžių, patalynės atspalvį, joms jaukumo teikia ir ant sienų sukabinti paveikslai. Ties ligonių lovomis sustatytos spintelės, pagamintos iš medžio imitacijos plokščių, o tai savitai sušildo aplinką.
Per naujus langus į palatas šiuo metu skverbiasi vasaros žaluma, tad žaliuzės dieną nė neužtraukiamos. Kiekvienoje iš palatų ties kriauklėmis pakabinti mobilūs veidrodžiai, tad ir sėdėdami neįgaliesiems skirtame vežimėlyje ligoniai gali juos pasiekti ir pakreipti taip, kad galėtų matyti save.
Poskyryje įrengti dideli sanitariniai mazgai, – tokie, kad į juos būtų galima įvažiuoti su vežimėliu ir kad slaugytojoms bei pacientams juose būtų patogu.
Skyriaus foje yra ir ligonių artimiesiems skirtas kampelis. Tai – vieta, kur jie gali prisėsti bendraudami su medikais, o gal – ir tarpusavyje. Ten pat yra virtuvėlė, kurioje artimuosius lankantys, ilgiau prie jų būnantys žmonės gali užsiplikyti arbatos ar kavos.
„Kokios modernios bebūtų ligoninės patalpos, jos negali atstoti savųjų namų aplinkos. Vis dėlto paliatyviesiems pacientams gulėti jose tapo jaukiau bei patogiau. Jose lengviau dirbti yra ir medikams, kurie ligoniams suteikia visą reikalingą pagalbą“, – patikino I. Čebotariova.
Dažniausia diagnozė – vėžys
Pirmiausia – pačios sunkiausios sveiktos būklės ligoniai, po to – tie, kurių sveikatos būklė šiek tiek lengvesnė. Taip kas rytą Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėja, vidaus ligų gydytoja Regina Kriščiūnaitė vizituoja ligonius.
Vėžys yra būtent ta liga, kuri paskutinėse stadijose – išplitusi po visą organizmą, prirakina ligonius prie lovos nepaisydama, koks jų amžius. „Išplitus vėžiui įsigali ir skausmas. Mūsų užduotis – ne tik jį numalšinti, bet ir suteikti visą būtiną pagalbą, taip pat – ir psichologinę“, – sakė R. Kriščiūnaitė.
Slaugant paliatyviuosius ligonius reikia visko – reikia saugoti, kad neatsirastų pragulos, prižiūrėti stomas, įstatytus kateterius, rūpintis fiziologine būkle, asmens higienos priežiūra, užtikrinti maitinimą. Sunki liga sujaukia žmogaus gyvenimą, jis tampa priklausomas nuo kitų, ir jam sunku išsaugoti orumą.
„Tačiau net ir sunkiai sergantys žmonės nori gyventi pilnavertį gyvenimą tol, kol tik leidžia sveikatos būklė. Jie kuria planus, galvoja apie namus, artimuosius, jie turi rūpesčių.
Mūsų – medikų darbas yra palengvinti jų būklę, o socialiniai darbuotojai padeda išspręsti socialinius klausimus. Pasitaiko situacijų, kai socialiniai ryšiai yra sutrūkinėję ir mes ieškome jų artimųjų, nes ligoniams – neramu, jie turi daugybę nesutvarkytų reikalų“, – kalbėjo gydytoja R. Kriščiūnaitė.
Jos vadovaujamame skyriuje slaugomi ir vyresnio amžiaus ligoniai, perkopę aštuoniasdešimt metų, ir jaunesni. Vėžys – dažniausia diagnozė, bet ne vienintelė. Į ligos patalą paguldo ir sunkios degeneracinės ligos, ir pažengusi demencija, ir kitokia negalia.
O artimieji? Kaip jie elgiasi, kai jų šeimynykščiai atgula slaugos palatose žinodami, kad tai – paskutinis ligos etapas?
„Jiems reikia laiko suvokti, kas vyksta. Iš pradžių jie kasdien lanko ligonius, ilgai būna šalia. Ilgainiui jie nusiramina pamatę, kad jų artimieji – saugūs, gerai prižiūrimi, pamaitinami. Jie užsuka rečiau, nes pradeda pasitikėti mumis, galop susitaiko su tuo, kad liga yra stipresnė už žmogų“, – atsakė gydytoja.
Tačiau net ir šis ligos etapas, anot jos, suteikia galimybę žmonėms, lankantiems artimuosius, klausti jų visko, kas susiję su šeimos ir jų pačių gyvenimo istorija. Verta tai verta padaryti, kol dar įmanoma, – kol dar yra galimybė tai įsidėmėti ar net užsirašyti.
Dirba specialistų komanda
Savo ruožtu paliatyviųjų pacientų priežiūra yra sunki emocinė našta artimiesiems. Ji kelia nuolatinę įtampą, stresą ir dėl to, kad patys jie neįstengia savo ligoniams padėti, nes neturi tam sąlygų bei įgūdžių.
Jie neretai iš baimės vengia su artimaisiais kalbėtis apie pačią ligą bei jų savijautą. Tuo tarpu ligoninėje tuo rūpinasi visa komanda, nes tai – ne vieno darbuotojo našta.
Kartu su gydytojais ir slaugytojais Vilkpėdės ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus komandoje dirba įvairių sričių specialistai – socialiniai darbuotojai, meno terapeutai, medicinos psichologai, kineziterapeutai ir ergoterapeutai.
Pavyzdžiui, meno terapeutai organizuoja užimtumą ir taip nukreipia ligonių mintis nuo ligos. Kineziterapeutai ir ergoterapeutai padeda jiems judėti ir apsitarnauti patiems tiek, kiek tik leidžia jėgos bei galimybės. Komandoje yra ir dvasinis asistentas, kuris pasirūpina dvasiniais ligonių poreikiais, sakramentais.
Visiems sunki akistata
Vilkpėdės ligoninėje dirba trys medicinos psichologės – Nida, Gintarė ir Justina.
Taigi viena jų – medicinos psichologė Justina Belazaraitė yra ta specialistė, kuri ligoniams bei jų artimiesiems padeda suvokti, kur jie atsidūrė.
„Jeigu ligoniai yra sąmoningi, jie supranta savo būklę – paskutinį ligos etapą, bet nenori to pripažinti. Mano tikslas – neprognozuoti ateities, bet pabūti su jais ir padėti jiems suvokti naująją realybę.
Vieni ligoniai lengviau priima tai, kas vyksta, kiti – sunkiau, treti apskritai nenori nieko žinoti. Tad visko būna, ir pykčio, ir pavarymo šalin.
Kartais tenka prisiartinti prie vidinių jų išgyvenimų, pasitelkus, atrodytų, nieko bendra neturinčias temas, pavyzdžiui, kalbantis apie augintinius, pomėgius – daržininkystę, gėlininkystę ar keliones. Taip ateina akimirkos, kai tie žmonės atsiveria“, – kalbėjo J. Belazaraitė.
Paprastai ligonius pokalbiams ji aplanko kartą per savaitę, bet kartu atsižvelgia ir į individualų jų poreikį. Vieniems reikia daugiau bendravimo – daugiau susitikimų, kitiems – mažiau. Būna ir tokių atvejų, kai ligoniai pasako, kad tądien jie nenori kalbėtis, nes blogai jaučiasi.
Pagalbos prireikia ir ligonių artimiesiems. Per pirmuosius susitikimus su jais J. Belazaraitė užveda kalbą paaiškindama, kas vyksta su ligoniu, ypač jeigu tai yra sparčiai progresuojanti onkologinė liga.
„Prireikia psichoedukacijos, kad jiems būtų lengviau suprasti ligonio būklę. O tada kalbamės ir apie jų pačių vidinius išgyvenimus.
Gedulo procesas jau vyksta, – prasideda mirties laukimas. Juos kausto artimojo praradimo baimė, taip pat jie bijo, kad ligoniui reikės kentėti, kad jam skaudės ir kad nebus užtikrintas orus, ramus išėjimas.
Be to, žmonės jaučia kaltę dėl to, kad nebegali savo artimųjų slaugyti namuose. Gero neprideda ir tai, kad kiti juos smerkia už tai, jog patikėjo artimuosius ligoninės slaugytojams. Tad apie visa tai būtina kalbėtis“, – patikino J. Belazaraitė.
Artimuosius ji užkalbina ir palatose, atėjusius lankyti ligonių, neprasilenkia žodžio nepasakiusi ir koridoriuose.
„Esu lyg žvalgė – pakalbinu, užklausiu, kaip jie jaučiasi. Ir pasiūlau pagalbą“, – užsiminė Justina.
