Yra trys arbatpinigių paliekančių žmonių tipai. Pirmasis – dosnus ir niekada neabejojantis. Jis visada palieka. Netgi jeigu padavėjas išverčia bolognese padažą damai ant suknelės arba taurę brangaus raudono Brunello di Montalcino ant švarko rankovės.
Antrasis tipas – niekada jokiomis progomis nepaliekantis arbatpinigių. Jis vengia Jungtinių Amerikos Valstijų, nes ten arbatpinigiai privalomi ir padavėjas vejasi tipsų nepalikusį klientą kaip neapmokėjusį sąskaitos. Geriausiai niekada nepaliekantis jaučiasi Japonijoje arba Kinijoje, – ten arbatpinigiai formaliai draudžiami.
Na, ir pagaliau trečiasis, labiausiai paplitęs arbatpinigių mokėtojas – abejojantis. Viešėdamas užsienyje norėtų palikti gerą įspūdį apie save ir savo šalį. Kita vertus, norėtų sutaupyti rytiniam kapučinui bare. Norėtų gal ir nieko nepalikti, bet mažumėlę abejoja dėl pasekmių: o kas bus, ką pagalvos, kaip sureaguos?
Neabejojantis mokės už save ir už kitą
Aptarkime, kaip seksis Romoje visoms trims minėtoms tipologijoms. Labiausiai, žinoma, rizikuoja niekada neabejojantys ir visada paliekantys. Romos restoranų padavėjai – ypač simpatiški vyresnio amžiaus vyrai, dirbantys miesto centre turi ekstrasensinę uoslę, kuri jiems pasako, kuris klientas yra visada paliekantis arbatpinigių. Iš tokių daugiausiai tikimasi. Tokiems tenka mokėti už save ir už antrąjį tipą – niekada nepaliekančius. O jų ne taip ir mažai.
Pati sensacingiausia, į istorinius analus juodomis raidėmis įrašyta arbatpinigių situacija įvyko 2009 metų birželį. Istoriniame restorane „Il Passetto“ Navonos aikštėje papietavo pora japonų. Gavo sąskaitą – 579,50 euro. Ją apmokėjo. Paskui padavėjas mandagiai paklausė klientų iš tolimos šalies, ar jie yra iš tų, kurie moka arbatpinigius. Sulaukęs diskretiško japoniško linktelėjimo padavėjas nuo kortelės nurašė 115,50 euro. Galutinė sąskaitos suma: 695 eurai.
Viskas baigėsi tuo, kad Romos meras, sužinojęs iš japonų spaudos apie įvykį, nutarė iš savivaldybės kasos kompensuoti porelei visą pietų kainą, o į garsųjį restoraną pasiuntė „Guardia di Finanza“. Maža to, nutarė nuplauti Amžinojo miesto įvaizdį ir pakvietė nukentėjusius savivaldybės lėšomis dar kartą apsilankyti Romoje. Japonai diskretiškai atsakė merui: „Ačiū, ne“. Bet skandalas kilo milžiniškas.
Išvada? Romoje geriau nenutaisyti kliento, kuris visada palieka arbatpinigių, veido išraiškos. Nes Romos meras kažin ar kompensuos pietus ir arbatpinigius.
Įvairios paslaugos nepaliekantiems
Ar niekada arbatpinigių nepaliekantys turistai Romoje rizikuoja mažiau? Yra toks gudrus itališkas žodis dipende – gal taip, o gal ir ne.
Reikalas tas, kad tie simpatiški žilstelėję istorinių restoranų padavėjai savo klientus perlieja patyrusiu žvilgsniu tarsi skeneriu ir jau žino: „Aha, šitas niekada nepalieka“. Tokiems taikomi specialūs metodai.
Jei arbatpinigių palikti nereikės, jie greičiausiai bus įtraukti į sąskaitą užmaskuotų paslaugų pavidalu. Galbūt tai bus duonos mokestis, galbūt – staltiesės mokestis arba stalo mokestis. Arba kėdžių. Gal – vandens iš čiaupo.
Pavyzdžiui, pakišamas angliškas meniu, kuriame patiekalų ir gėrimų kainos daugiau ar mažiau skiriasi nuo tų, kurios surašytos itališkame meniu. Arba į mūšio lauką pasiunčiamas padavėjas – poliglotas, mokantis ir angliškai ir rusiškai, ir vokiškai. Jis neduoda jokio meniu, užtat papasakoja porą anekdotų, pažeria tokių komplimentų damoms, kokių jos nebus girdėjusios per visą savo gyvenimą. Ir tada pradeda vardinti – žodžiu – patiekalus. Klausti kainos kažkaip nesmagu.
Bet jeigu drovumas bus nugalėtas ir kažkas paklaus kainos, galantiškasis cameriere – poliglotas padarys teatrališką judesį ir pasakys itališkai treniruotu aktoriaus balsu: Non preoccupatevi. Nesirūpinkite. Viskas bus gerai...
Sąskaitą, žinoma, atneš kitas padavėjas. Jis nemokės nei anglų, nei rusų kalbų. Ir netgi jo gimtoji italų kalba – Testaccio kvartalo dialektas bus gana sunkiai suprantama. Taip, arbatpinigių palikti nereikės. Bet jie greičiausiai bus įtraukti į sąskaitą užmaskuotų paslaugų pavidalu. Galbūt tai bus duonos mokestis, galbūt – staltiesės mokestis arba stalo mokestis. Arba kėdžių. Gal – vandens iš čiaupo.
Niekada nemokantys arbatpinigių Romoje turėtų būti budrūs: komplimentus keturiomis kalbomis dovanojantys padavėjai – šilto ir šalto matę profesionalai.
Arbatpinigiai – pagal nuopelnus
Skamba kaip ideologiniai Marxo ir Engelso užkeikimai, bet Romoje taip yra: arbatpinigiai padavėjui – pagal sugebėjimus, nuopelnus, teisingą ir greitą darbą. Reikėtų cameriere labai aiškiai duoti suprasti, kad už komplimentus ir anekdotus arbatpinigių jis negaus.
Kaip bebūtų keista, bet abejojantys – kiek palikti arbatpinigių, ar palikti, o gal nepalikti – Romoje laimi. Nes padavėjas, nematydamas išankstinio kliento nusiteikimo arbatpinigių klausimu stengiasi. Jis nujaučia, kad gali pelnyti arbatpinigių, bet nėra tuo galutinai įsitikinęs.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vykstate į Romą? Štai kaip jus gali apmauti Amžinojo miesto gudruoliai
Po liūdnos istorijos su japonais, papietavusiais už beveik 700 eurų, kai kurie Romos restoranai nutarė imtis psichologinės terapijos priemonių klientams iš užsienio. Štai lauko terasa pagrindinėje Romos gatvėje – Via del Corso įsikūrusiame Sardinijos patiekalų restorane „Il Miraggio“. Matomiausioje vietoje iškabintas plakatas, keturiomis kalbomis – itališkai, ispaniškai, angliškai (su klaida, bet visi supranta) ir prancūziškai skelbia: „Italijoje arbatpinigiai nėra privalomi“.
Aštuoni patarimai abejojantiems arbatpinigių klausimu:
- Italijoje arbatpinigiai nėra privalomi. Tai reiškia, kad padavėjas arbatpinigių privalo nusipelnyti.
- Restorane paprastai paliekami 10 proc. sąskaitos dydžio arbatpinigiai.
- Picerijoje ar nebrangioje trattoria klientas sąskaitą suapvalina keliais eurais savo nuožiūra.
- Didesnei valgančiųjų kompanijai paprastai išrašoma viena sąskaita. Ne visi padavėjai mėgsta dalinti 12 valgytojų sąskaitą į šešias atskiras. Jeigu pavyko įtikinti – arbatpinigiai padavėjui priklauso nuo kiekvienos atskiros sąskaitos.
- Bare arbatpinigiai – 10, 20 centų paprastai duodami prieš geriant kavą. Tai toks mielas būdas paskatinti baristą pagaminti gerą espresą.
- Jeigu aptarnavimas – prastas, padavėjas – žioplas arba pasipūtęs, arbatpinigiai gali tapti keršto įrankiu: paliktos kelios geltonos monetos signalizuos valgytojo pasipiktinimą.
- Romoje padavėjai nelabai mėgsta, kai arbatpinigiai apmokami kreditine kortele. Geriau grynieji.
- Gausūs kliento arbatpinigiai gali sulaukti padavėjo padėkos: stikliuko nemokamo amaro (it. virškinamoji žolių trauktinė) arba limoncello (it. citrinų žievelių likeris).
