Tokios mintys sukasi galvoje pakeliui iš Romos via Aurelia plentu link Čivitavekijos. Su Fiorenzo Collacciani, ūkio „Casale Cento Corvi“ savininku esame seni pažįstami, bet kalėdinių pietų jis nė karto nebuvo kvietęs.
Vyninę įsivaizduojame taip: tamsus ir drėgnas rūsys, išrikiuotos statinės, blausi šviesa. Nieko panašaus: pas Fiorenzą – daug šviesos, iš vienos pusės matosi jūra, iš kitos – Apeninų priekalnės.
Vyninė – skaidri, tarsi akvariumas, tik vietoje žuvų – mes, kalėdinių pietų svečiai ir ilgas, beprotiškai ilgas staltiese užtiestas stalas. Prabangios taurės su ūkio logotipu ir labai demokratiškos plastiko lėkštės.
Laukiame vėluojančių svečių. Jų Italijoje visada pasitaiko. Laukimo aromatas: praėjusio derliaus balto vyno „Malvasia“ taurėje. Tipiška Lacijaus vynuogė – aromatinga ir gaivi. Laukimas neprailgsta.
Aiškinamės, koks laukia gastronominis maratonas. „Patiekalų bus daug“ – perspėja Laura, vyndario žmona. Lenkiame pirštus – beveik lietuviškos Kūčios, nes patiekalų, pasirodo, bus 12.
„Patiekalų bus daug“ – perspėja Laura, vyndario žmona. Lenkiame pirštus – beveik lietuviškos Kūčios, nes patiekalų, pasirodo, bus 12.
Laura su keliomis moterimis vyninės virtuvėje dirbo visą Kalėdų rytą, nuo aštuntos valandos. Galiausiai susirenka visi – advokatai, verslo žmonės, žurnalistai, politikai. Pensininkai. Studentai. Vaikai – jiems padengtas atskiras stalas.
Fiorenzo pakelia taurę ir griausmingu balsu duoda startą: Buon Natale! (it. Gerų kalėdų). Gero vyno ir geros virtuvės maratonas svečiuose pas vyndarį prasideda.
Crostini – tai nedidelės, traškios keptos duonos riekelės, bet tai nėra bruschetta, – nepainiokime. Šįsyk crostini su artišokų patè ir salsiccia (kimštos dešrelės).
Toliau – plonai supjaustyto Lacijaus prosciutto (it. kumpis) griežinėliai. Jis nėra toks saldus, kaip Parmos ar San Daniele, jame kiek labiau jaučiamas sūrumas, bet jį smagiai nuplauna gaivus ir paprastas šedevras – skiltelėmis supjaustytas pankolis.
Laura jį „išmaudė“ šviežiai išspausto apelsino sultyse. Šiek tiek alyvuogių aliejaus, druskos. Pankolis – tipiška žiemos daržovė: sultinga, mėsinga, kvapni, o kalorijų – beveik nulis. Na ir pagaliau – įdomiausas antipasti serijos akcentas: karštos brokolių lapelių salotos su vos juntamu aitriuoju peperoncino.
Šių patiekalų akompanimentas – rožinis vynas „Rosè”. Montepulciano d’Abruzzo vynuogės: žavi rožinė, šventės spalva, prinokusių melionų, braškių aromatas.
Moterys derina strategiją. Ką daryti: atsisakyti pirmųjų ir sutelkti jėgas mėsos malonumams? Ar apsimesti vegetarėmis ir „išgelbėti“ ėriuką ir paršiuką.
Antroji dalis pietų dalis: i primi (it. pirmieji patiekalai). Jų – net trys. Iš kitos stalo pusės sklinda gandas, kad dar laukia du antrieji patiekalai – keptas ėriukas ir paršiukas.
Moterys derina strategiją. Ką daryti: atsisakyti pirmųjų ir sutelkti jėgas mėsos malonumams? Ar apsimesti vegetarėmis ir „išgelbėti“ ėriuką ir paršiuką.
O gal ištarti vieną sakralinę frazę „Natale è Natale” (it. Kalėdos yra Kalėdos)?
Du pirmieji: cannelloni ir lasagna. Tik tie, kas valgė picerijų tinklų lasagna arba iš prekybos centro šaldytuvo gali įvertinti šedevrą, kurį pagamino mano stalo kaimynė ponia Pina. Jai 82 metai, man – šiek tiek mažiau, bet valgome ir geriame panašiai.
Esminis skirtumas tarp mūsų: aš išsimiegojau, o Pina visą rytą dirbo gamindama cannelloni ir lasagna. Giriu stalo kaimynę ir keliu taurę į jos sveikatą, o mintyse kirba abejonė: ar įžengęs į devintą dešimtį galėsiu štai taip gaminti, valgyti, džiaugtis Kalėdomis?
Galiausiai atkeliauja trečiasis primo: tipiškas Romos šeimų kalėdinių pietų atributas – fettuccine al ragu (it. lakštiniai su mėsos ragu, pas mus juos vadina alla bolognese, bet Romai Bolonija – tolima gastronominė realybė).
Pirmuosius patiekalus lydi baltasis „L‘aura“ iš aromatinių moscato vynuogių. Šį vyną „sukūrė“ Fiorenzo ir Lauros duktė Giorgia. Ji yra ūkio enologė.
Nedidelė pauzė belaukiant dviejų antrųjų – pats stalo diskusijų ir ginčų apogėjus. Stipriai įdegusio veido kaimynas neišsiskiriantis su akiniais nuo saulės man merkia akį: „Jūs, lietuviai, buvote Sovietų Sąjungoje. Buvote...“
Tokiais atvejais naudoju seną Italijoje išbandytą gynybos strategiją. „Na taip, buvome... Romą, kiek žinau, kurį laiką valdė prancūzai, Milaną – austrai, Siciliją – arabai. Tai ką?“ Bet stalo kaimynas nerimsta.
Tenka naudoti sunkiąją artileriją – anekdotą apie tai, kaip prancūzas, amerikonas ir lietuvis aiškinosi, kuris aukštesnį pastatą surentė. Prancūzas Paryžiuje pasistatė Eifelio bokštą ir pamatė Londono žiburius, amerikonas Niujorke – „Empire State Building“ ir pamatė Vašingtoną, lietuvis – kuklų dviejų aukštų namuką Kaune ir išvydo Laptevų jūrą.
Valgytojai kurį laiką tyli. Nesupranta. Iš visų jėgų bando suvokti, kur čia slypi paradokdas. Tenka paaiškinti. Visi ploja.
Politiškai aktyvus stalo kaimynas pagaliau nurimsta. Juolab, kad vyndarys Fiorenzo – mano pusėje: nekenčia komunistų.
Politinio švietimo valandėlė baigta. Pagaliau atkeliauja pats tipiškiausias Lacijaus regiono Kalėdų patiekalas: abbacchio – keptas ėriukas. Prie jo – orkaitėje keptos bulvės su rozmarinais.
Vyndarys iš pradžių sakė, kad prie mėsos bus geriamas labai neblogas „Kantharos“ iš syrah vynuogių. Bet galiausiai vyndario nervai neatlaiko: liepia atkimšti ūkio flagmaną – 2011 metų raudonąjį „Giacche“. Faktiškai – tai laukinių to paties pavadinimo vynuogių vynas.
Sunku tiksliai surikiuoti visus jo aromato ir skonio niuansus, šitai padarysiu kitą kartą, užsiminsiu tik tiek, kad jie – sudėtingi arba kaip vyno gudruoliai sako – „kompleksiški“.
Sodrus, taninų pritvinkęs raudonasis smagiai grumiasi su ėriena ir pieninio paršiuko mėsa. Mėsos skoniui nuplauti Laura atneša žalių salotų – rucola ir kartokų radicchio lapelių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Šventės Romoje: Kūčių vakarienė pas močiutę – šiltai, jaukiai ir elegantiškai
Pabaiga? Dar ne... Vyndario duktė Giorgia dalija saldųjį baltą ir šokoladinį "torrone". Ir espreso kavą. Vyndarys Fiorenzo eina aplink stalą, bendrauja su svečiais, dalijasi įspūdžiais apie šį beprotiškai karštą gruodį. Žydi mimozos?
„Nieko gero nereikėtų tikėtis iš tokios žiemos“ – perspėja Fiorenzo. Bet niekas nenori klausyti jo įžvalgų apie blogą orą, kuris iš tikrųjų yra labai geras.
Svečių kūnai gerokai apsunkę nuo gero vyno ir gero maisto. Bet svečių sielos – lengvos. Smagus bendravimas, išskirtiniai skonio pojūčiai, dėmesys – štai ką patyrėme svečiuose pas vyndarį.Geras įtemptų metų finišas.