Kai didžiausio Italijos dienraščio „Il Corriere della Sera“ Bario redakcija pakvietė mus paaiškinti, kas šiandien yra Lietuva, neabejojome. Papasakosime. Paaiškinsime. Patikslinsime. Nes per daugelį metų, praleistų Italijoje, puikiai žinome, ką galvoja ir kaip mato Lietuvą italai.
Neramu buvo dėl dviejų dalykų: Milanas ir Parma Lietuvą įsivaizduoja vienaip. Baris, Palermas ir Kalabrijos Redžas šiek tiek kitaip. Kiek kitaip?
Antrasis nerimo punktas: moderuoti pristatymą buvo pakviestas ilgametis dienraščio „Il Corriere della Sera“ korespondentas Maskvoje Fabrizio Dragosei. Ši italų žiniasklaidos įžymybė ruošė interviu su B.Jelcinu, V.Putinu, D.Medvedevu. Kaip ji mato Lietuvą iš Maskvos?
Pristatymas vyko ant „Palazzo Diana“ rūmų stogo. Užlipome ir atsivėrė nuostabi buvusios Bario kunigaikštystės, šiandien Apulijos regiono sostinės panorama: uostas, šv.Mykolo katedros varpinė, vienas prabangiausių Italijos teatrų „Petruzzelli“, žavingi „liberty“ stiliaus architektūros fasadai. Apulija – stipriausias Pietų Italijos regionas, ir tai matosi plika akimi: garsių dizainerių monobrendiniai butikai, švarios, nublizgintos gatvės, prabangūs automobiliai, nemažai užsieniečių.
„Šiaurė įkalinta rytų narve“ – toks buvo pristatymo leitmotyvas. Ir jis mums patiko. Kolega iš „Il Corriere della Sera“ teisingai apibūdino mūsų geografinę padėtį: esame Europos šiaurėje, ne rytuose. Tai, beje, labiausiai įsitvirtinęs italų sąmonėje stereotipas. Jeigu išgirsta žodį „Lituania“, išsyk replikuoja: „paese dell‘Est“ – rytų šalis. Italams vis dar esame „quelli dell‘Est“ – tie, iš rytų. Tarsi regėtų ant mūsų galvų tam tikrus rytiečių galvos apdangalus...
Kitas gajus, nepajudinamas stereotipas – apie tai, kad esame mikroskopiškai maža valstybė. Italijoje dažnai girdime, matome žiniasklaidoje: „quelle piccole repubbliche“ – tos mažos respublikos. Bario publikai pateikėme faktą: Europos Sąjungoje yra 28 valstybės. 10 valstybių savo plotu yra mažesnės už Lietuvą. Taigi, Lietuva nėra didelė, bet anaiptol ir nėra pati mažiausia. „Lietuva – maždaug kaip Apulija, Kalabrija, Kampanija, Molizas, ir Markė kartu sudėjus“ – išgirdę šį palyginimą bariečiai tik skėstelėjo rankomis. Ir komentavo: „Na, tikrai, kaip visa Pietų Italija. Ne tokia ir maža...“
Kitas klausimas – kodėl italai įsivaizduoja Lietuvą mikroskopiškai mažą. Tarkime, Danija, Belgija ar Olandija yra žymiai mažesnės už Lietuvą, bet niekas nesako, kad tai yra mikroskopinės valstybės. Paaiškinome: jeigu pusę šimtmečio mus trynė iš Europos žemėlapio, neverta stebėtis rezultatais.
Kitas gajus, nepajudinamas stereotipas – apie tai, kad esame mikroskopiškai maža valstybė.
Apie lietuvių kalbą teko aiškinti ilgiausiai. Žvelgėme publikai į akis ir buvo toks jausmas, kad ne visi patikėjo: lietuvių kalba nepriklauso slavų kalbų grupei. O kai buvo priminta, jog lietuvių kalba yra tyrinėjama garsiuose Italijos universitetuose – Pizoje, Florencijoje , Parmoje, nuo kėdės pašoko net vedančioji: „Ar tikrai?“
Pacitavome garsų prancūzų lingvistą Antoine Meillet: „Jeigu norite išgirsti, kaip kalbėjo indoeuropiečiai, – nueikite ir paklausykite, kaip šneka žemdirbys lietuvis“. Citata paliko įspūdį, po jos galima buvo pradėti pasakoti apie lietuvių kalbą – gyvąjį dinozaurą iš lingvistikos „Jurassic Park“. Vienas atidus klausytojas po pristatymo priėjo ir paklausė: „Sakėte, kad lietuvių kalba turi sąsajų su lotynų kalba. Aš tuo netikiu!” Pateikėme porą pavyzdžių: lietuviškai – ratas, lotyniškai – rota, itališkai – ruota. Lietuviškai – senis, lotyniškai – senex. Skeptikas nurimo.
Trys Baltijos sesutės – trynukės Lietuva, Latvija, Estija. Visos trys mažos, visos trys panašios, visos trys panašiai kalba, panašiai valgo. Šis „pribaltikos“ stereotipas gyvuoja ir negalvoja mirti. Miršta tik tada, kai italai nuvažiuoja į Vilnių ir išvysta itališką baroką. Nuvažiuoja į Rygą ir išvysta „jugend“ architektūros stilių. Nuvažiuoja į Taliną ir išvysta Hanzos gotiką. Visiems pasiūlėme tai padaryti – nuvažiuoti ir įsitikinti, kad Lietuva nėra Estija.
O kur dar tolumo ir atokumo stereotipas? Italai kažkodėl įsivaizduoja, jog Lietuva yra beprotiškai toli. Vėlgi – paaiškinome, jog tai ne kas kita kaip Molotovo – Ribbentropo paktų ir sovietinės okupacijos pasekmė. Vienam kitam smalsuoliui pateikėme ir pavyzdžių. Tarp Turino ir Kalabrijos Redžo yra beveik 1400 km arba 14 – 16 valandų kelionė automobiliu. Lygiai toks pat atstumas yra nuo Lietuvos pasienio Lazdijuose iki Italijos pasienio (Tarvizio). Štai kokia stereotipų galia!
Beje, Lietuva vis dar siejama su sovietine planine ekonomika… Kažkodėl… Todėl po konferencijos gurkšnojant taurę „prosecco“ vienam ponui teko priminti: Lietuvos ir Apulijos BVP vienam gyventojui – labai panašūs. Baris – Pietų Italijos tekstilės sostinė. Ponios ir ponai čia rengiasi elegantiškai, skoningai. Todėl lietuvių mados žurnalistės pasakojimas apie tai, kad Vilniuje itališko „prêt-à-porter“ yra daugiau negu Baryje, apie tai, kad teko padėti Lietuvos distributoriams žengti pirmuosius žingsnius Italijos mados pasaulyje ir ne kartą tiesiogiai kalbėtis su italų mados korifėjais – Giorgio Armani, Gianfranco Ferre‘, Rocco Barocco, Domenico Dolce ir Stefano Gabbana buvo sutiktas entuziastingais plojimais.
Mums pasirodė keista, jog bendrą politinę Baltijos šalių situaciją ir jų santykius su Rusija pristatė italas iš Maskvos. Bet nesipykome. Fabrizio Dragosei – patyręs žurnalistas. Jo nuomone, dėl įtampos „šiek tiek“ kalta Maskva ir „šiek tiek“ Baltijos šalys. Žinia apie statomą sieną su Rusija ties Kaliningradu jam sukėlė šypseną. Teko priminti apie Narvoje pagrobtą estų saugumo karininką. „Il Corriere della Sera“ žurnalistas minėjo apie Baltijos šalyse gyvenančius rusus su „nepilnaverte“ pilietybe. O mes papasakojome Bariui apie tai, kas Lietuvoje dėjosi 1941 – ųjų birželio naktimis.
