Ir tai atsitiko. Įtakingiausias pasaulio dienraštis „The New York Times“ Kalabriją paskelbė viena iš 52 pasaulio vietų, kurią būtina aplankyti 2017 metais. Labiausiai nustebo ne amerikiečiai, o italai.
Ne Toskana, ne Pjemontas, ne Ligūrija ir netgi ne Sicilija. O labiausiai atsilikęs Italijos regionas – Kalabrija. Žiūrint į skaičius sunkus patikėti, kad Lombardija, Milanas ir Kalabrija, Vibo Valentija yra toje pačioje valstybėje. Milane gyventojui tenkantis BNP yra 45 000 eurų. Vibo Valentijoje – 15 500 ir mažiau.
Pridėkime vienintelio 1961 metais pradėto ir iki šiol nebaigto greitkelio A3 Salernas–Kalabrijos Redžas istoriją. Arba niekada neįgyvendintą grandiozinio tilto per Mesinos sąsiaurį pasaką. Papildykime žiniomis apie miestus, kuriuos valdo iš Romos paskirti komisarai, nes gyventojų išrinkti merai atstovauja vienai ir tai pačiai partijai – Kalabrijos mafijai „ndranghetai“. Ir tada suprasime, kodėl milaniečiai sako, jog Kalabrija – kita valstybė, ne Italija.
Pirmąsyk Kalabrijoje atsidūrėme 2007-aisiais. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Viskas kitaip. Vynas, maistas, kurį reikia atrasti, paragauti ir suprasti. Peizažai, kuriuos norisi visus susidėti į atmintį, į kompiuterį, į telefoną. Žmonės, kuriuos reikia perprasti, o tai nėra lengva, nes neįmanoma suprasti, ką jie kalba.
Kalabrija yra tokia vieta, kurioje neįmanomi kompromisiniai apibūdinimai „patiko“, „neblogai“, „normaliai“. Kalabrija yra „arba – arba“ regionas. Arba norisi pamiršti, arba negali be jos gyventi. Matyt, kolega iš „New York Times“ mąstė ir jautė taip, kaip mąstėme ir jautėme mes.
Štai keletas apibendrinimų. Penki dalykai, dėl kurių verta nusitrenkti ten, kur baigiasi Europos žemynas.
Gamta
Kaip rojuje. Kalabrija turi viską, ko galėtų pageidauti pats išrankiausias keliautojas. Turi dvi jūras – Tirėnų ir Jonijos, bendras pakrantės ilgis – beveik 800 kilometrų. Turi žavingai banguojančias kalvas su alyvmedžių giraitėmis ir vynuogynais (50 proc. teritorijos). Turi įspūdingas Apeninų viršukalnes (aukščiausia – Monte Serra 2267 m), turi jaukių lygumų. Rezultatas? Unikali teritorija, kurioje galima ir slidinėti (Gambarijos kalnų kurortas), iškylauti po neįžengiamus Aspromontės nacionalinio parko miškus. Ir, žinoma, gyventi subtropikų jūros malonumais.
Dieviški paplūdimiai
Vakarinėje dalyje – Tirėnų jūros pakrantė, kuri skina „Tripadvisor“ gražiausių paplūdimių nominacijas. Šiaurėje, ties Bazilikatos pasieniu, plyti Citrinmedžių Rivjera, lengviausiai automobiliu iš Romos pasiekiami kurortai: Praia a Mare, Paola, Skalėja (it. Scalea). Pietuose – patys gražiausi paplūdimiai: Tropėja, Grotičelė (Groticelle) ir kiti Vatikano iškyšulio pliažai. Rytuose – Ročela Jonika (it. Rocella Ionica), Soveratas (it. Soverato), Kaminija (it. Caminia) – smulkaus, balto smėlio paplūdimiai. Vakarinė Tirėnų jūros pakrantė tinkama nardyti – vanduo čia neįtikėtinai skaidrus.
Savitas gyvenimo ritmas
Jį galima pajusti ir išmėginti netgi pačiuose didžiausiuose Kalabrijos miestuose. Jie nėra dideli ir iki šiol išlaikė būdingą Pietų Italijos savitumą. Kalabrijos Redžas (it. Reggio Calabria) turi 180 tūkst. gyventojų, regiono sostinė Katancaras (it. Catanzaro) – 90 tūkst., Lamecija Termė (it. Lamezia Terme) – 70 tūkst. Bet tikroji – spalvinga, neskubri, išlaikiusi etnotradicijas (pavyzdžiui, kai kuriose Kalabrijos vietovėse per Velykas praktikuojamas „vattienti“ – kruvinas nusiplakimas specialiu rimbu, kuriame į kamštmedžio žievę įdedamos stiklo šukės) Kalabrija yra mažuose miesteliuose. Ten, kur dar neįsiveržė pigaus masinio turizmo srautai.
„Fata Morgana“
Ties Kalabrijos Redžu ir Mesinos sąsiauriu baigiasi Europos kontinentas, jo pabaiga – gražiausias Italijos pajūrio kilometras – „Lungomare Falcomata“ krantinė, elegantiškas ir eklektiškas botanikos sodas.
Karštą vasaros rytą čia galima stebėti unikalų reiškinį: anapus Mesinos sąsiaurio dunksanti Sicilija staiga priartėja, lyg būtų ranka pasiekiama. Ši optinė apgaulė vadinasi „Fata Morgana“, trunka vos kelias sekundes, tačiau kantrių neįtikėtino reiškinio medžiotojų netrūksta.
Maistas ir vynas
Šie du dalykai ir nulėmė reiškinį, kurio niekas nesitikėjo – Kalabrijos atgimimą. Šią vasarą rasti vietų viešbučiuose – sudėtinga. Anksčiau Kalabrijos restoranų šefai žiemą ir pavasarį vykdavo į Londoną, šįmet daugelis liko Kalabrijoje. „The New York Times“ pripažinimas atėjo „per skrandį“, per unikalią, kulinarinei globalizacijai atsparią virtuvę.
Anksčiau pasaulis nieko nežinojo apie ndują – aštrų tepamą kiaulienos paštetą, dabar pasaulis nebenori gyventi be ndujos.
Anksčiau niekas nevertino Kalabrijos vyno tradicijų, dabar vyno žinovai išmoko teisingai ištarti keistus unikalių veislių pavadinimus – galjopo (gaglioppo), maljoko (magliocco), juvarelo (iuvarello), nerelo (nerello). Anksčiau sūrių gurmė nekreipdavo dėmesio į Kalabrijos sūrius, dabar Monteporo avių pieno sūris pekorino braunasi į Italijos sūrių elitą. Ir netgi nuolankius kalabrietiškus sūdytus ančiuvius su „peperoncino“ (aštriąja paprika), anksčiau vadintus „ubagų maistu“, dabar jau galima užtikti gurmė maisto butikuose.