Matuojant lietuviškojo pavasario termometru Romoje tokio metų laiko lyg ir išvis nėra. Žiemą oro temperatūra dienomis svyruoja tarp 10 ir 15–17 laipsnių, ir toks oras savaime galėtų būti laikomas pavasariu. Šitai žino tik skandinavų ir britų turistai, jie netgi vasario mėnesį ant Ispanijos aikštės laiptų gaudo saulę vilkėdami marškinėlius trumpomis rankovėmis.
Romos gyventojams tai kelia nuostabą. Jiems – dar žiema. Namuose rytais porą valandų tenka kentėti įjungtą šildymą, dar keliauja paskutinė šių paslaugų sąskaita – maždaug 150 eurų, nors šildyti, žinoma, nėra ką, nebent šiltnamį terasoje. Romos gyventojai sako, kad tikroji vasara prasideda tada, kai pražysta oleandrai. Jie kol kas nežydi, bet vasaros alsavimas jaučiasi ir tiek.
Paskutinę kovo savaitę žiema baigiasi netikėtai ir be jokių ceremonijų. Tiesiog vieną rytą savaime subręsta veiksmas: šalin striukes ir šalikus. Sankryžoje laukiant žalio šviesoforo signalo norisi ne maigyti radijo stoties dažnius, o kuo greičiau susirasti oro kondicionieriaus mygtuką. Stotelėje belaukiant autobuso vyksta pirmasis sezono įdegio seansas. Rezultatai matomi tą pačią dieną – veidrodyje.
Vasara atakuoja, termometras skelbia verdiktą, kurio nebeįmanoma ignoruoti: plius 23–25. Kas tai – pavasario pradžia ar pabaiga? Nei viena, nei kita, tai – vasaros įsibėgėjimas. Amžinajame mieste ji trunka gana ilgai – iki pat lapkričio pabaigos ūkanų. Pati nemaloniausia jos dalis – nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos, kai į miesto asfaltą įsigeria 35–38 laipsnių karštis. Nuo jo šiek tiek galima pabėgti nebent naktį. Vasara Romoje – naktinėjų laikas.
Šiomis dienomis Romos gatvėse ir parkuose – violetinės spalvos spektaklis. Žydi Judo medžiai ir glicinijos. Tačiau jų spalvos – skirtingų tonacijų. Judo medžio violetinė labiau linksta į raudonumą, primena persirpusias avietes. Legenda pasakoja, kad Judas Iskariotas už 30 sidabrinių išdavęs romėnams Jėzų Kristų pasikorė būtent ant šio puikaus medžio šakos. Judo medis žydi labai keistai: žiedai lenda tiesiog iš kamieno, iš šakų žievės.
Kai pūsteli vėjas, po medžiais stovintys automobiliai atrodo lyg apsnigti violetinėmis snaigėmis.
Glicinijų violetinė – kitokia, labiau į mėlynumą. Jų beprotiškas aromatas vyrus verčia sakyti komplimentus moterims, ir tai vyksta, pavyzdžiui, ties Kapitolijaus kalvos laiptais, Romos širdyje. Jeigu svaigių glicinijų aromatų nepakanka, tada galima keliauti į bet kurį Romos parką ir susirasti lauro medį arba krūmą.
Lauras žydi dabar ir skleidžia ne tokį stiprų kaip glicinija, tačiau labai specifinį – gurmė virtuvės aromatą.
Užsukime į Romos turgų. Jau yra šviežių pupų – patiektos su avies pieno sūriu „pecorino“ jos bus tipišku Velykų patiekalu. Jau įsibrovė ir raudona spalva, atsirado pirmųjų sezono braškių. Smagi ir „vitamininė“ geltona – mažųjų romėniškų cukinijų žiedai, jie viešpataus turguose iki spalio pabaigos. Žiūri į spalvą, bet matai skonį: cukinijų žiedus įdarytus su mocarela ir Parmos kumpiu.
Vis tik turgaus karalius šiuo metu yra ne jis – trapus cukinijos žiedas. O „carciofo romanesco“ – romėniškasis artišokas. Būtent dabar jis – pats storiausias ir gražiausias. Tarsi karališkasis skeptras arba gigantiškas kankorėžis.
Vėliau jis pradeda mažėti, viduje atsiranda pūkų, ir galiausiai prasidėjus pirmiesiems gegužės karščiams artišokų sezonas – baigtas. Štai kodėl atvykti kovą – balandį į Romą ir neparagauti įvairiausiais būdais pagaminto artišoko būtų tiesiog neteisinga.
