Pavargusiems nuo didmiesčio chaoso siūlau nuvykti vienai – dviems dienoms į Fjudžį (it. Fiuggi arba Fiuggi Terme): elegantišką „liberty“ stiliaus kurortą, kuriame yra „Moterų bučiavimo“ gatvė.
Vis tik Italijos karalius Vittorio Emanuele III su šeima ir gerokai anksčiau – popiežius Bonifacas VIII į Fjudžį reguliariai važinėdavo ne dėl moterų ir ne dėl tos gatvės, o dėl vandens. Bene didžiausias „Acqua Fiuggi“ mineralinio vandens gerbėjas buvo Renesanso genijus Michelangelas.
„Aš gėriau beveik du mėnesius ryte ir vakare tą šaltinio vandenį, kuris suskaldo akmenis, ir jis suskaldė manuosius akmenis taip, jog galėjau šlapintis ir džiaugtis gyvenimu“, – rašė 1549 metais savo dienoraštyje Siksto koplyčios šedevrą sukūręs menininkas.
„Acqua Fiuggi“ buvo ir tebelieka viena garsiausių Italijos mineralinių vandens etikečių. Unikali jo savybė – sėkmingas inkstų akmenligės, šlapimtakių, šlapimo pūslės susirgimų gydymas. Beje, vanduo ne tik gydo, bet ir pasižymi maloniu gaiviu skoniu, idealiai tinka prie žuvies ir jūros gėrybių carpaccio receptų. Tiesa, ši gamtos dovana – ne pigi: litrinis stiklo butelis kainuoja vieną eurą, o restorane gali kainuoti ir penkis.
Atsigerti vandens tiesiai iš šaltinio Fjudžyje galima Bonifaco VIII parke – biuvetėje. Įėjimas į parką – mokamas: teks susimokėti 4 eurus, o tada jau patartina gerti į valias. Tualetas – čia pat, nemokamas.
Žydinčios raudonos kamelijos, vejose „liberty“ stiliaus šen bei ten išsimėtę suoliukai, po kojomis čežantys pernykščiai lapai po pragariško Romos triukšmo tampa maloniu, šiek tiek melancholišku išgyvenimu. Norisi galvoti taip: jeigu ne tie suoliukai, būtų panašu į Druskininkus. Anų laikų Druskininkus, kai dar nebuvo vandens parko ir keltuvo.
Jeigu neklystu, Fjudžio savivaldybė netgi ketino susigiminiuoti su didžiausiu Lietuvos kurortu, buvo rašomi ketinimų protokolai, įvyko valdžios atstovų vizitai, bet viskas, matyt, taip ir liko popieriuje.
Fjudžio kurortas su savo keistai suraitytais, bet mielais suoliukais, nešluotais lapais, elegantiška, bet šiek tiek apšiurusia architektūra gyvena prisiminimais apie savo aristokratišką praeitį. Druskininkuose jos lieka vis mažiau.
Yra apatinis Fjudžis – su 4-5 žvaigždučių prabangiais viešbučiais ir parku. Ir yra viršutinis Fjudžis: aukštai ant kalvos stūksantis tipiškas itališkas borgo – tvirtovės principu pastatytas miestas. Pasiutusiai vingiuota gatvė netikėtai baigiasi centrinėje aikštėje piazza Trieste e Trento – prieš savivaldybės rūmus ir teatrą „Teatro Comunale“. Prieš pirmąjį pasaulinį karą šiuose eklektiškuose „fin de siecle“ stiliaus rūmuose buvo vienas prabangiausių Lacijaus kazino, paskui viešbutis, paskui „Caffe Chantant“.
Po žavingais kupolais iš Romos atvykę ponai ir ponios demonstruodavo nelabai kuklų Italijos karalystės buržuazijos žavesį. Čia atostogaudavo karalius Vittorio Emanuele III, čia būdavo sprendžiami svarbūs Europos politikos reikalai, pasirašomi diplomatiniai protokolai.
O dabar eime ieškoti to, ko nėra niekur kitur – nei Italijoje, nei pasaulyje – „Moterų bučiavimo“ gatvės. Tai nebus paprastas užsiėmimas, nes senamiesčio gatvių labirintas sudėliotas ne tiek horizontaliai, kiek vertikaliai.
Jis toks siauras, tamsus ir paslaptingas, jog net nekyla abejonių, kad vyrui prasilenkiant su moterimi gali kilti visokių minčių
Gatvės čia visai ne gatvės, o kone vertikaliai akmenyje išmūryti tuneliai, beje, nebūtinai tiesūs. „Gatvių“ plotis svyruoja nuo 1,5 iki 3 metrų. Įspūdinga via Del Macello – skerdyklos gatvele, kuria, matyt, gyvulius skersti varydavo kažkada gausi žydų bendruomenė. O štai ir miniatiūrinė „piazza“ – aikštė, maždaug 20 metrų skersmens, ji apvali ir labiau primena namų svetainę: žydi gėlės, viešpatauja arši tvarka ir nepriekaištinga švara.
Teko ne vieną horizontalų, o paskui vertikalų ratą apsukti, kol pagaliau pavyko aptikti „Vicolo Baciadonne“ – moterų bučiavimo skersgatvį.
Jis toks siauras, tamsus ir paslaptingas, jog net nekyla abejonių, kad vyrui prasilenkiant su moterimi gali kilti visokių minčių: juolab, kad prasilenkti šioje „gatvėje“ nesusilietus su praeiviu – šonais, nosimis ar lūpomis bus išties sudėtinga.
Tąkart skersgatvyje moterų nesimatė, ir apskritai visas viršutinis Fjudžis buvo lyg išmiręs. Gyvenimas šioje dailiame mieste – miniatiūroje, matyt, nėra nei labai paprastas, nei šiuolaikiškas: nėra šviesoforų, mašinų, prekybos centrų.
Kodėl rekomenduoju? Tai ideali vieta pailsėti nuo Romos chaoso, pasilepinti SPA malonumais, kurie nekainuoja brangiau negu Druskininkuose ar Birštone.
Kaip nuvykti? Patogiausia išsinuomoti automobilį. Kelionė iš Romos (85 km) užtruks valandą: iš pradžių – trijų juostų greitkeliu Roma – Neapolis, o paskui plentu link Fjudžio kalvos. Bet galima vykti ir autobusu iš centrinės Romos geležinkelio stoties „Termini“. Tvarkaraštis yra čia: www.cotralspa.it
Kokiu metų laiku vykti? Geriausia – pavasarį arba vasarą, kai Romoje beprotiškai karšta. Fjudžis yra 800 metrų virš jūros lygio, tad čia visada pavyks rasti šiek tiek vėsumos.
Kur apsistoti? Vasarą čia veikia daug didelių ir mažų viešbučių. Ištisus metus atidarytas keturių žvaigždučių „Best Western“ tinklo viešbutis „Hotel Fiuggi Terme Spa“ (Via Capo i Prati, 9). Jame įrengtas nedidelis, bet smagus Spa centras, gera restorano virtuvė, dvivietis kambarys kainuoja maždaug 80 eurų su vakariene.
Ką paragauti? Mineralinį vandenį „Acqua Fiuggi“. Raudonąjį vyną „Cesanese del Piglio DOCG“. Čiočiarijos duoną.