Šventųjų metų proga piligrimams privaloma aplankyti keturias popiežiškąsias bazilikas: šv. Petro (San Pietro), šv. Jono Laterane (San Giovanni in Laterano), Didžioji šv.Marijos (Santa Maria Maggiore) ir šv.Pauliaus už Romos mūrų (San Paolo fuori le Mura).
Bet pasaulio Katalikybės širdyje yra daugybė mažesnių bažnyčių, kurios lankytojus pasauliečius stebina tobula architektūra, o tikinčiuosius – jaudinančiomis sąsajomis su Bažnyčios apaštalų gyvenimo istorijomis.
Vienas tokių atokesnių Romos šedevrų yra šv. Jono prie Lotynų vartų bažnyčia (it. San Giovanni a Porta Latina). Užtikti ją „netyčia“ vaikštinėjant po Amžinąjį miestą – gana sudėtinga, o gal ir neįmanoma.
Bažnyčią iš vienos pusės supa galinga imperatoriaus Aureliano II a. sumūryta gynybinė 5 metrų aukščio siena, iš kitos – brolių rosminiečių vienuolynas, dar iš kitos – Japonijos ambasadoriaus rezidencijos parkas.
Pavargusiems nuo Romos triukšmo, chaotiško eismo ir žmonių minios pasivaikščiojimas Via di Porta Latina gatve bus smagi atgaiva. Ši gatvė prasideda pačioje Romos širdyje – ties sankryža, kurioje šakojasi keliai į seniausią Romos kelią Via Appia Antica, šv. Jono Laterane baziliką, naująjį EUR rajoną ir čia pat esantį Didįjį Cirką (it. Circo Massimo).
Nors miesto centras – čia pat, tačiau Via Porta Latina viešpatauja egzotiško parko ramybė: auga palmės, mimozos, pušys, ore skraido žalios papūgos.
Artėjant prie Lotynų vartų (Porta Latina) vešlioje parkų lapijoje išnyra daili penkių aukštų romaninio stiliaus varpinė. Kone uždarame kiemelyje lankytoją pasitinka elegantiškas keturių kolonų portikas.
Bažnyčios vidus nužertas specifine aukso šviesa, pirmas įspūdis susijęs būtent su ja: iš kur ir kodėl būtent tokia spalva? Paslaptis aiškėja atidžiau apžiūrėjus altorių: jis visas išklotas geltonomis, tarsi gintaras, onikso plokštėmis, kurios įspūdingai filtruoja saulės šviesą.
Trijų navų projektą šonuose įrėmina dvi eilės joninių kolonų. Visos dešimt kolonų – iš skirtingų rūšių akmens. Ir visos – iš Romos forumo, Dianos šventyklos griuvėsių. Balto marmuro ir porfyro derinys, Kosmatų geometrinė grindų mozaika, onikso šviesa palieka tobulos visumos įspūdį.
Jį, be abejo, kuria ir apie penkiasdešimt XIII amžiaus freskų Senojo ir Naujojo Testamentų motyvais.
Romos valdovas Kristaus pusbroliui sugalvojo labai žiaurią ir skausmingą mirtį – apaštalas buvo įmestas gyvas į verdantį aliejų.
Tačiau šventasis Jonas net nenudegė.
Maždaug penkiasdešimt žingsnių atstumu nuo šv. Jono prie Lotynų Vartų bažnyčios, visai prie pat senųjų miesto vartų – dar vienas architektūros šedevras: šv. Jono aliejuje šventyklėlė (it. Tempietto di San Giovanni in Oleo).
Šis neįprastas genialaus architekto Francesco Borrominio suprojektuotas aštuonkampis statinys primena dailią cukrinę. Kodėl toks keistas jo pavadinimas?
Legenda pasakoja, kad būtent šioje vietoje imperatorius Domicianas nutarė nukankinti vieną svarbiausių Bažnyčios apaštalų – Joną. Romos valdovas Kristaus pusbroliui sugalvojo labai žiaurią ir skausmingą mirtį – apaštalas buvo įmestas gyvas į verdantį aliejų.
Tačiau bausmės vykdytojai liko priblokšti: šventasis Jonas net nenudegė. Šiam stebuklui atminti IV amžiuje buvo pastatyta šventyklėlė ir bažnyčia.
Kaip atvykti: metro linijos A sustojimas San Giovanni, keletas stotelių autobusu 360 tol, kol išnyra Romos sienos.
Kam įdomu: paslėptų architektūros šedevrų ieškotojams.
Kada aplankyti: ankstyvą pavasarį, kai pradeda žydėti mimozos medžiai.
Kas įdomaus greta: imperatoriaus Aureliano sienų kompleksas, pirmasis greitkelis pasaulyje „Via Appia Antica“.
