Trevi vandens spektaklis jaudina, įkvepia, stebina. Galbūt todėl visiems, kas buvo Romoje ir metė į garsųjį fontaną monetą, šis vėlyvojo baroko stebuklas atrodo savas, suprantamas, žinomas.
Galingas emocinis ir estetinis poveikis, fontano istorijos nuotrupos, prisiminimai apie legendinio filmo „La Dolce Vita“ kultinę Anitos Ekberg ir Marcello Mastroiannio maudynių sceną – visa tai baigiasi gana paviršutiniškais teiginiais: „Buvau, mačiau, mečiau.“
Pabandykime pasiaiškinti tai, ko galbūt dar nežinome apie šį Amžinojo miesto simbolį.
1. Pavadinimas
Kodėl toks, o ne kitoks? Kas tas Trevis – upė, fontano architektas, inžinierius, Romos popiežius? Nieko panašaus: lotyniškas daiktavardis trivium reiškia trijų gatvių sankryžą.
Vėliau lotyniškas trivium tapo romėnišku trejo ir galiausiai trevi. Iš tikrųjų ta trijų gatvių sankryža yra šiek tiek tolėliau – Crociferi aikštėje. Neteisūs tie, kurie šį pavadinimą kažkodėl nori suprancūzinti ir pradeda kirčiuoti paskutinį skiemenį. Kirčiuojamas pirmasis skiemuo Trevi.
2. Iš kur vanduo?
Trevi fontano pradžia turi konkrečią datą: 19-ieji metai prieš Kristų. Tiesa, karvedys, imperatoriaus Oktaviano bičiulis Markas Vipsanijus Agripa neplanavo statyti fontano.
Anot legendos, požeminių šaltinių ir vandentiekio kryptį Agripai parodė nekalta mergelė, todėl Antikos laikais Romos vanduo buvo pramintas Aqua Virgo (tyras, nekaltas vanduo).
Jam rūpėjo svarbesni dalykai: nutiesti sudėtingą vandentiekio sistemą, kuri aprūpintų šaltinio vandeniu Romos termas. Vieta, kurioje po šešiolikos šimtmečių atsirado Trevi fontanas, buvo galutinė vandentiekio dalis.
Anot legendos, požeminių šaltinių ir vandentiekio kryptį Agripai parodė nekalta mergelė, todėl Antikos laikais Romos vanduo buvo pramintas Aqua Virgo (tyras, nekaltas vanduo).
3. Kas sumanytojas?
Viduramžiais Antikos vandentiekis buvo suardytas, o galutinė jo atšaka tapo šaltiniu, kurio vanduo tryško į tris nedideles ertmes. Romos širdyje esančiu vandens šaltiniu naudojosi ir lobo vadinamieji acquaroli – vandens spekuliantai, sėmę švarų vandenį ir pardavinėję jį vietiniams prekeiviams ir gyventojams.
XV amžiaus viduryje popiežius Mykolas V šaltinį įsakė aptverti ir įrengti tris čiaupus. Tačiau idėja įrengti grandiozinį fontaną 1640 metais kilo kitam pontifikui – Urbonui VIII.
Tuo metu Roma buvo papato – popiežiaus valstybės sostinė, kurią valdė Katalikų bažnyčios vadovas. Projekto autoriumi buvo pasirinktas garsiausias to meto architektas Gianlorenzo Berninis.
4. Fontano kaina – vyno mokestis
Genialusis neapolietis nugriovė visas dabartinės aikštės teritorijoje buvusias lūšnas, tuo sukeldamas gyventojų nepasitenkinimą. Ieškodamas marmuro būsimajam fontanui G.Berninis nutarė nugriauti keletą garsių Antikos paminklų.
Prieš architektą sukilo visa Roma. Tačiau didžiausias romiečių nepasitenkinimas fontano statyba kilo tada, kai pristigęs pinigų popiežius Urbonas VIII rado paprastą finansavimo būdą – kelissyk pakėlė mokesčius už vyną.
5. Vienas fontanas – keturi popiežiai – trejos inauguracijos
Mirus Urbonui VIII ir pirminio projekto autoriui G.Berniniui, tolimesnių fontano statybos darbų ėmėsi Klemensas XII. Jis paskelbė konkursą, kuriame dalyvavo 16 geriausių Romos architektų.
Jį laimėjo Nicola Salvi, kuris ir laikomas nūdienos fontano autoriumi. Tiesa, fontano statybos darbai užtruko, pasikeitė dar du popiežiai.
Kiekvienas jų skelbė nebaigto fontano inauguracijos šventę, kurių istorikai mini net trejas. Galutinė inauguracija įvyko po autoriaus mirties 1762 gegužės 22 dieną.
6. Kas yra už fontano nugaros?
Pastatas, iš kurio fasado, tarsi modeliuota, atrodo Trevi fontano skulptūrinė grupė, vadinasi Palazzo Poli – Poli rūmai. Dabar čia įsikūręs nacionalinis Italijos grafikos institutas. Anksčiau šie rūmai priklausė Milano aristokratų Boromėjų šeimai.
7. Kaip reikia mesti monetą į fontaną?
Atsistojus nugara, kaire ranka per dešinįjį petį. Istorikai iki šiol ginčijasi, kokios šio ritualo užuomazgos.
Įvairiais skaičiavimais, turistai per vieną dieną sumeta į fontaną nuo 2 iki 3 tūkstančių eurų.
Manoma, kad Antikos laikais Romos gyventojai užsitikrindavo dievų paramą, mesdami monetas į vadinamuosius troškimų šulinius.
Beje, monetos metamos tik į Trevi fontaną. Visi kiti fontanai sugrįžimo į Romą negarantuoja.
8. Kiek fontanas „uždirba“ per mėnesį?
Daug. Įvairiais skaičiavimais, turistai per vieną dieną sumeta į fontaną nuo 2 iki 3 tūkstančių eurų. Žiemą mažiau, vasarą daugiau. Per metus Romos savivaldybė fontane „sužvejoja“ maždaug 700 tūkstančių eurų. Dalį šių pinigų tvarko Romos „Caritas“ – išlaiko nakvynės namus, valgyklas benamiams.
9. Remonto kaina
Irgi nemaža. Garsiausio Amžinojo miesto fontano restauravimo ir remonto darbai užtruko 17 mėnesių. Per tą laiką specialiai virš fontano įrengtu tilteliu perėjo 3 milijonai turistų.
Jie turėjo progos gyvai stebėti 26 aukščiausios kvalifikacijos restauratorių, 36 darbininkų, 27 elektrikų ir vandentiekio specialistų darbą.
Viską apmokėjo vienas mecenatas: Romos mados namai „Fendi“. Restauravimo ir remonto sąskaita – 2 milijonai 180 tūkst. eurų.
10. Kada gražiausias?
Trevi fontano vandens spektaklis išjudina net didžiausių skeptikų širdis. Fontano centre stūksanti jūrų dievo Okeano skulptūra, arkliai, tritonai, šonuose vingiuojanti neįtikėtina travertino plastika žiūrovui palieka nepamirštamą įspūdį.
Įdomiausia fontaną aplankyti vėlai vakare, kai sutemsta. Arba ankstų rytą, kai prie Acqua Vergine šaltinio, kuriam – daugiau kaip du tūkstantmečiai, – renkasi tikrieji Didžiojo grožio gerbėjai.
Galbūt todėl visi paklūsta monetos sviedimo ritualui – Trevi fontanas „pririša“ visam likusiam gyvenimui.
Restauravimo metu įrengta speciali 100 lempučių apšvietimo sistema, kuri išryškina kiekvieną figūrą.
Todėl įdomiausia fontaną aplankyti vėlai vakare, kai sutemsta. Arba ankstų rytą, kai prie Acqua Vergine šaltinio, kuriam – daugiau kaip du tūkstantmečiai, – renkasi tikrieji Didžiojo grožio gerbėjai.
