Italijos moksleiviai vadovėlius perka turguje, o mokykloje per dieną turi tik vieną pertrauką

Rugsėjį Romoje – dar vasara, tad nieko keisto, jog mokiniams nelabai norisi galvoti apie pamokas ir mokyklos suolus. Tačiau mėnesio viduryje prasideda mokslo metai ir pagrindinis moksleivių darbas – kuo greičiau įsigyti vadovėlius.
Romos „Imperatoriaus Augusto“ licėjaus mokiniai Barbora ir Alessandro ir Druskininku „Ryto“ gimnazijos moksleivė Laura.
Romos „Imperatoriaus Augusto“ licėjaus mokiniai Barbora ir Alessandro ir Druskininku „Ryto“ gimnazijos moksleivė Laura. / Tavoroma.lt nuotr.

Romoje jau šeštą kartą apsilankiusi druskininkietė Laura Lučkaitytė žavisi Romos saule, bet itališka mokymo sistema Druskininkų „Ryto“ gimnazijos abiturientei atrodo pernelyg žiauri.

Kasdien iš mokyklos sugrįžusi jos draugė ir bendraamžė Italijoje gimusi lietuvė Barbora pasakoja dalykus, kurie, pasak Lauros, Lietuvoje būtų neįmanomi.

Klasikiniame „Imperatoriaus Augusto“ licėjuje, kurį lanko Barbora, pamokų metu keičiasi tik mokytojai, tuo tarpu mokiniams leidžiama pakilti iš suolo tik per vieną pertrauką arba pasiprašius į tualetą.

Kaip ir Lietuvos mokyklose, Romoje mokslai dažniausiai prasideda 8 val. ryto, tačiau ten moksleiviai turi tik vieną pertrauką. 

Romoje ji trunka tik ketvirtį valandos ir skelbiama po dviejų pirmųjų pamokų.

Pamokos baigiasi apie 15 val. dienos.

Klasikiniame „Imperatoriaus Augusto“ licėjuje, kurį lanko Barbora, pamokų metu keičiasi tik mokytojai, tuo tarpu mokiniams leidžiama pakilti iš suolo tik per vieną pertrauką arba pasiprašius į tualetą.

„Ir pas mus ne viskas tobula, – pasakoja Romoje apsilankiusi Laura. – Pavyzdžiui, pamokų metu yra daug „langų“ – vadinamųjų laisvų pamokų, kai mokiniams tenka galvoti, kur praleisti laiką.

Dėl to nerimauja tėvai. Mes su draugais tuo metu dažniausiai einame į kavines išgerti kavos, nes į namus grįžti – per toli. Nors kartais vis tiek tenka žingsniuoti namo“.

B.Jurkevičiūtės nuotr./Naudoti vadovėliai parduodami iš tokių vagonėlių
B.Jurkevičiūtės nuotr./Naudoti vadovėliai parduodami iš tokių furgonų.

Turguje – prekeivių ir pirkėjų „spektaklis“

Vis dėlto labiausiai Laurą stebina tai, kad Romoje moksleiviai patys perka vadovėlius. Palydėjusi draugę Barborą iki vadovėlių turgaus Romoje Laura stebėjosi vaizdu „Largo Colli Albani“ aikštėje.

Eilėmis sustatytuose vagonuose – gausybė naudotų vadovėlių. „Pardavėjai“ šaukia mokinius pagal vardus, kurie užrašyti ant mokytojų pateikto vieniems ar kitiems mokslo metams skirto knygų sąrašo.

Šis verslas Romoje – visiškai legalus. Prekeiviai mokinių perkamas knygas antspauduoja. Esant reikalui, pavyzdžiui, jei mokinys randa stipriai apgadintus puslapius, vadovėlį galima grąžinti ir atgauti pinigus.

Užsilipę ant prekystalių pardavėjai stengiasi kuo greičiau „pačiupti“ naują atvykusį į turgų mokinį ir peržiūrėti jo sąrašą. 

Tiesa, ne visus vadovėlius turguje galima atrasti. Jei pavėluosi atvykti į gyvą turgų, vadovėlius turėsi užsisakyti knygyne.

Tokiu atveju jie bus nauji ir brangesni.

Vadovėlių turguje galima pamatyti ir mokinių, kurie patys bando parduoti savo vadovėlius ir taip nors iš dalies kompensuoti tėvų iškaidas. Jie rizikuoja būti išvaryti iš turgaus „legalių“ pardavėjų, kurie susimokėjo už prekybvietės nuomą turguje.

Laurai vadovėlių turgus Romos aikštėje priminė spektaklį: užsilipę ant prekystalių pardavėjai stengiasi kuo greičiau „pačiupti“ naują atvykusį į turgų mokinį ir peržiūrėti jo sąrašą.

Visi šaukia mokinių vardus, vėliau perduoda sąrašą kitam prekeiviui. Knygų paieška trunka apie pusvalandį, tada mokinys arba jo mama ir tėtis kviečiami susimokėti už vagonėlyje surastas knygas. Kasoje išmušamas čekis.

Pasiturinčių italų atžalos užsisako naujus vadovėlius knygynuose. Tai nėra pigu – metinės išlaidos visiškai naujiems vadovėliams siekia apie 400 eurų. Vieno vadovėlio kaina knygyne – apie 50 euru, turguje jis kainuoja – 25 – 30 eurų. Taigi, turguje isigiję vadovėlius sutaupo.

Italės dažosi ryškiau, tačiau atrodo santūriau

Druskininkų „Ryto“ gimnazijos mokinei Laurai įsiminė ir dar vienas neįprastas dalykas – Romoje moksleiviai nevilki uniformų, be to, čia nėra oficialiai visuotinos mokslo metų pradžios dienos. 

Druskininkuose tik rugsėjo 1-osios šventės proga merginos ir vaikinai puošėsi šventiškai, o kitas dienas visus metus privaloma vilkėti vienodai.

Romoje nėra mokslo metų pradžios šventės. Kiekvienas miestas pradeda mokytis skirtingai. 

Mokyklose merginos ir vaikinai daugiausia vilki džinsas ir marškinėliais bei avi sportiniais bateliais. Dažniausiai jie brangūs, garsių firmų. Jie dažnai vienodi, pagal tuo metu dominuojančią mados tendenciją.

Lietuvoje kartais merginos, net eidamos į pamokas, avi aukštakulniais. Romoje Laura to nepastebėjo. Tačiau, pasak druskininkietės, merginų makiažas Romoje – ryškesnis. Ir plaukus jos rečiau nei lietuvės riša į kuodus, dažniau vaikšto palaidais.

Net per karščius Romoje merginos nevilki šortų – juos mokyloje gali vilkėti tik vaikinai. 

Laura minėjo, kad net per karščius Romoje merginos nevilki šortų – juos mokyloje gali vilkėti tik vaikinai. Kaip ir Lietuvoje, Romos moksleivės nedemonstruoja nuogo pilvo.

Tačiau Lietuvos mokyklose Laura nėra pastebėjusi mokinių su nosies ar bambos vėriniais (piercing'ais). Kita vertus, čia labai populiarus ryškus manikiūras.

Nors kalbama, jog Lietuvoje daug moksleivių rūko, pasak druskininkietės, Romoje susidaro įspūdis, jog cigaretes „traukia“ visi mokiniai. Tiesa, nemažai jų naudoja elektronines cigaretes, kurios Lietuvoje dar nepopuliarios.

Įprastas vaizdas Romoje – į mokyklą ant motorolerio riedantis moksleivis. Laura juokavo, jog ši mada jau pasiekė ir Lietuvą: jei žiemą moksleivius į mokyklą dažniausiai automobiliais veža tėvai, tai vos atšilusjaunimas važiuoja į mokyklą rieda itališkais motoroleriais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis