Šį rudenį ant Milano madų podiumo pražingsniavo „Dolce&Gabbana” moteris, pasipuošusi spagečiais marginta šifono suknele. Ji pasauliui pranešė: būsiu laiminga, nes esu savimi patenkinta: apkūni, gundanti ir sveika.
Neabejoju, man pritars gausybė lietuvių, Neapolio gerbėjų, praėjusį pavasarį apsilankiusių gastronominėje kelionėje, kurios metu daug ir skaniai valgėme. Ragavome farfallonių, pennonių, fusillonių, o aliejus ir pomidorų padažas mums per barzdą iš skanumo varvėjo. Ragavome daugybę tų ir kitokių grožybių, kurios šį rudenį ėmė ir atsidūrė ant „Dolce&Gabbana” mados namų suknelių.
Beje, praėjusį pavasarį mūsų keliai tik vos vos prasilenkė: mados kūrėjai Domenico ir Stefano birželį ieškojo įkvėpimo ir sveikatos ten, kur ir mes, -tame pačiame Neapolyje.
Chaotiškas, šiukšlinas, triukšmingas, su baltuojančiomis paklodėmis, išdžaustytomis ant virvių tiesiog siaurutėse gatvėse Neapolis atsiskliedė nauja šviesa. Mūsų lydėti Neapolio gebėjai, atvėrę duris į pilną iki šiol nepažintos gastronomijos, kavos, ir konditerijos aromatų pasaulį, sužinojo paslaptį.
Neapolyje ragavome ir gražuoles picas – putlias ir kvepiančias, paskanintas tik dviem ingredientais – ant lavos akmenų užaugusiais pomidorais ir mozzarella. Na, dar pagražintas žaliu baziliko lapeliu. Svaiginomės skanėstais, užsigerdami vynu. Ragavome Neapolio saldumynus ir vežėmės namo išsirpusias cukringas figas.
Ir tikėjome, kad būsime sveiki, laimingi ir gražūs, kaip ant scenos Milane žygiuojančios „Dolce&Gabbana” moterys – apvalios ir dalios, rankas maldingai susidėjusios ant spagečiais ir picomis dekoruoto pilvo. Jos atrodė laimingos, nes žinojo paslaptį.
Mes spjovėme į akis mūsų onkologams ir širdies kraujagyslių specialistams, kurie niekada nebuvo iškėlę kojos iš savo ligoninės skyriaus, juo labiau į tokį Gargantiua ir Pantagruelio miestą kaip Neapolis arba jo priemiestyje stūksančią „pastos“ karalystę Gragnaną. Kažin ką jie pasakytų ten, tame nuodėmių labirinte, kur kiekviename kvadratiniame metre keturi turistai nieko kito neveikia tik valgo. Valgo, valgo ir valgo.
Nežinau, ką pasakytų ir dizaineriai Domenico Dolce ir Stefano Gabbana, išgirdę medikų ir dietologų mūsų žarnyne ir kraujagyslėse aptiktas paslaptis. Man labai keista, kad tie visažiniai mano tėvynės ligų pranašai, prigąsdinę mus, patys gulasi po peiliu ant stalo pirmieji.
Neapolio namų šeimininkė – daili ir apkūni – gyvena su švariomis kraujagyslėmis ne tik ilgiau nei mūsų medicinos specialistai, bet ilgaamžiškumo skaičiais pralenkia Europoje medicinos prevencija garsėjančius švedus ir šveicarus.
Jei taip gerai žino, ką draudžiama valgyti ir gerti, turėtų bent jau patys būti sveiki ir džiaugtis gyvenimu. Nors truputį, bent tiek, kiek dukart mažiau uždirbanti Neapolio namų šeimininkė.
Ji – daili ir apkūni gyvena su švariomis kraujagyslėmis ne tik ilgiau nei mūsų medicinos specialistai, bet ilgaamžiškumo skaičiais pralenkia Europoje medicinos prevencija garsėjančius švedus ir šveicarus. Apkūni neapolietė valgo ir mus moko valgyti daug ir skaniai, ir, svarbiausia, nebijoti. Nei vėžio, nei savo užsikimšusių kraujagyslių. Nes jai aišku tai, ko nesugeba paaiškinti mūsų onkologai ir dietologės. Ji žino paslaptį.
Drebėkite iš siaubo, mieli dietologai ir kardiologai, bet būtent ta neraštinga daug duonos ir cukraus vartojanti ir tris puodelius „espresso“ su cukrumi kasdien išgerianti neapolietė įkvėpė garsiausius Milano mados namus „Dolce&Gabbana“.
Ji žavi, raudonskruostė, su bitės talija ir apvaliais sėdmenimis purvinose gatvėse atrodė tokia svaiginamai gundanti, kad jos miltuotos rankos atrodė žavesnės nei bet koks meno kūrinys.
Neabejoju, ne vienas jūsų kasdien pasipuošiate „Dolce&Gabbana” logotipu pažymėtus džinsus ir nuolankiai sutinkate, kad jie turi kainuoti kelias šimtines eurų, nes „Dolce&Gabbana“ tai – „Dolce&Gabbana“.
Šį kartą teks nulenkti galvą jų mados didybei ir pripažinti, kad apie mūsų kraujagysles jūs nieko neišmanote. Nes mokate jas tik išoperuoti. Šį kartą teks nuleisti akis į žemę ir pripažinti, kad laimėjote ne jūs, o neapolietė. Ta laiminga, apvali moteriškė, kuriai pavydime mes – visos lietuvės. Ji atsidūrė ant mados podiumo, nes yra laiminga. Ji žino paslaptį.
Ji nebijo kasdien savo šeimos nariui patiekti ant stalo 250 gramų „Dolce&Gabbana“ išaukštintų fusillonių, farfallonių ir pennonių. Ji nebijo kartą per savaitę keliauti su visa šeima neapolietiškos (ne lietuviškos) picos, nes ji žino ne kraujagyslių, o picos tešlos paslaptį. Ji nesuprastų mūsų dietologų, desperatiškai bandančių atskleisti sočiųjų ir nesočiųjų riebalų paslaptis, kai tuo tarpu neapolietė atsiduoda šviežiai išspaustų alyvuogių sulčių palaimai.
Ar tai riebalai, sotūs ar ne, patikėkite, jai nė kiek nerūpi. Ji negalvoja ir apie tai, kaip savo vyrą išsaugoti nuo žarnyno vėžio arba infarkto. Jai viskas yra parasta, nes ji žino paslaptį.
Milano „Metropol“ teatre širdį kaskart suspaudžia vis ta pati nuotaika, tas pats klausimas – kaip gyvensime kitąmet? Jį užduoda sau greta įsitaisę kinai ir šviesiaplaukiai vokiečiai. Kaulėtos britės ir apkūnūs amerikiečiai. Šventas susimąstymas. Tokia mados pasaulio galia.
Ant podiumo – jokių mados tendencijų. Užgesus žibintams ir skambant muzikos akordams podiumas tampa Italijos tropikais: bananmedžiai, palmės, viskas taip žalia, išsirpę kaitrioje saulėje. Nuo Sicilijos – iki Neapolio žaliame „Dolce&Gabbana“ tropikų rojuje aiškėje siaubinga paslaptis: KITĄMET SIRGSIME VISI.
Gastronomijos epidemija ima plisti šviesos greičiu.
