Keliaudami mėgstame neskubėti, pajausti kiekvienos vietos dvasią, nuotaiką, ritmą, atrasti vietinių gyventojų mėgstamas vietas – būtent tokios vietos palieka pačius stipriausius prisiminimus.
Ispanija mums visada primins nuostabų flamenko pasirodymą mažytėje seno Sevilijos pastato salėje, Italija – „laukinį“ paplūdimį, į kurį patenkama pro nebenaudojamą traukinių tunelį, Portugalija – pačias skaniausias vynuoges, pirktas iš senutėlio ūkininko, smėlio kopas ir paukščių būrelius tuščioje vandenyno pakrantėje, Graikija – aukštuose kalnuose matytą mažutėlį kaimelį mistiniu pavadinimu Kosmos, o Kroatija – figas pardavinėjančią močiutę, kuri mokė mus, kaip jas valgyti...
Šįsyk padarėme kitaip: susiradome Romoje Jurgą ir Paulių Jurkevičius. Dieną kartu pasivaikščiojome po miestą, o vakare užsukome pas juos į namus degustuoti alyvuogių aliejaus bei Romos virtuvės patiekalų. Šie puikūs žmonės jau daugiau nei 20 metų gyvena ir dirba Romoje.
Teisingiau būtų sakyti, kad jie ne tik gyvena Romoje – jie gyvena šiuo miestu: domisi juo, pažįsta ir myli jį. Be to, Paulius ir Jurga – tikri maisto gurmanai, taigi, žino visas „skaniausias“ Romos vietas.
Derindami vakarienės meniu, dėl priežasčių, kurios nėra svarbios šiam pasakojimui, paklausėme, ar yra kokia nors alternatyva vynui. Buvo smagu, kad vietoje aibės įprastų klausimų ir apgailestavimų sulaukėme Pauliaus pasiūlymo pakeisti vyną įvairiomis mineralinio vandens etiketėmis. Vienoje žinomoje istorijoje daugelio džiaugsmui vanduo buvo paverstas vynu, tačiau mums tikru atradimu tapo vyno pakeitimas vandeniu.
Kiek užbėgdami įvykiams į priekį galime pasakyti, kad išmoningai derindamas įvairius mineralinius vandenis prie skirtingų patiekalų Paulius stipriai praturtino mūsų žinias ir supratimą apie šį įprastą skystį.
Mūsų laukė gurmaniškas meniu – tai, ką sukūrė ir pagamino Jurga.
- „Crostini“ su šviežiais ančiuviais
- Malkų krosnyje kepta Genzano duonos „bruschetta“ su cukinijų žiedais, „pecorino romano“ sūriu ir tyru alyvuogių aliejumi „Frantoio Montecchia“
- Aštuonkojų salotos su bulvėmis, salierais ir tyru alyvuogių aliejumi
- Granjano „bronzinė“ pasta „calamarata“ su aštuonkojais, cukinijų žiedais ir „pecorino romano“ sūriu
- Aštuonkojis raudoname padaže su rozmarinais
- Figų ir ledų siurprizas
Skamba puikiai? Ir skonis buvo puikus. Visi patiekalai buvo įdomūs, skanūs ir lengvi. Jurgos sukurtas meniu ir profesionaliai pagamintas bei estetiškai pateiktas maistas vainikavo gurmanišką dieną.
Vakarienės akcentai – Pauliaus surengta alyvuogių aliejaus ir mineralinio vandens degustacija. Tai mums buvo visiškai naujas ir nuostabus patyrimas: sužinojome, kaip rinktis, kaip ragauti, kaip vertinti. Žodžiu, nuo to vakaro mūsų požiūris į alyvuogių aliejaus ir geriamojo vandens pasirinkimą pasikeitė iš esmės.
Vakaro metu Pauliaus pasiūlė paragauti trijų rūšių mineralinio vandens:
- LAURETANA – minimalios mineralizacijos, Lombardijos regionas
- FIUGGI – silpnos mineralizacijos, Lacijaus regionas
- ULIVETO – stiprios mineralizacijos, Toskanos regionas
Pirmą kartą teko taip stipriai pajusti skirtumą tarp skirtingo vandens. Silpnesnės mineralizacijos vanduo puikiai tiko prie lengvesnių salotų, leido atsiskleisti subtilesnio maisto skoniui, o stipresnės mineralizacijos vanduo geriau tiko prie pastos. Tai buvo tikrai labai įdomu – nors vandenį geriam kasdien ir turim savo mėgstamas rūšis, niekada nekilo minties palyginti kelių skirtingų vandens rūšių vienu metu!
Taip pat ir priderinti vandenį prie užsakomų patiekalų. Gazuotas – negazuotas, lietuviškas – užsienio, stalo – iš butelio, įprastas – neragautas – štai daugiau ar mažiau ir visi kriterijai, kuriais remdamiesi užsakydavome vandenį restorane.
Tiesa, reikia pripažinti, kad absoliučios daugumos Lietuvos restoranų požiūris į siūlomą vandenį tokiais kriterijais ir apsiriboja (kaip ir arbatos pasirinkimas – pabandykite paklausti, kokių žalios arbatos rūšių jums gali pasiūlyti. Būtų linksma, jei nebūtų labai liūdna).
Jausmas, kai rūgštokas stiprios mineralizacijos vanduo užmuša burnoje subtilų aštuonkojų salotų skonį... turbūt gali būti sulyginamas su kelione sausakimšu autobusu karštą vasaros dieną. Žodžiu, kai vieną kartą paragauji, daugiau nebesinori. O štai tas pats vanduo geriamas prie makaronų pastos su padažu šauniai sujungia šiuos patiekalo komponentus.
Turbūt labai simboliška, kad tokį įprastą dalyką kaip vandenį naujai atradome Romoje – sostinėje šalies, kur vanduo labai vertinamas, kur jau daugybę šimtmečių gerbiama kiekvieno piliečio teisė gauti tyro vandens troškuliui numalšinti. Jokiame kitame pietų krašte neteko matyti tiek daug viešų fontanėlių, kuriuose čiurlena akvedukais atitekantis skaidrus ir šaltas vanduo.
Ką pasakyti pabaigai? Labai džiaugiamės diena, praleista su Jurga ir Pauliumi. Tikras itališkas stilius – pateikti esmę neperkraunant blizgučiais. Pirmą kartą teko taip subtiliai paragauti kitą šalį.
