Tik vienas iš 27 svarbių asmenų užsisako puodelį „normalaus“ espresso. Nė vienas neužsisako šiaip – „kavos“. Toks šiek tiek beprotiškas, bet labai kvapnus ir mielas kavos chaosas galėtų įvykti tik vienoje šalyje. Italijoje. Kiekvieną rytą Italijos sostinėje Romoje viename iš savo kvartalo barų jame pats mielai dalyvauju. Stebiu žmones ir jų požiūrį į kavą. Čia nėra „šiaip“ kavos. Nėra kavos eilinių, yra tik kavos asmenybės. Kiekvienas turi savo kavos idėją, kuri šiek tiek skiriasi nuo kitų. Gluminanti itališkos kavos skonio ir aromato įvairovė yra grynas vargas baristai. Jam tenka išklausyti, suvokti ir įsiminti baro klientų nurodymus. Juos atlikti. O paskui akies krašteliu stebėti kliento veido išraišką tuo metu, kai šis geria espresą. Kiekvienas klientas yra ne „šiaip“ kavos vartotojas, o kavos ekspertas, kuris ateina egzaminuoti baristą ryte dar neprašvitus.
Neseniai skaičiau, kad Lietuvoje kai kurie barai paankstino darbo laiką: atsidaro „net“ aštuntą valandą ryto. Puiku, mąstau sau – tobulumui ribų dar yra, nes mano mėgstamas San Giovanni kvartalo baras Romoje pirmąjį kavos puodelį patiekia pusę šeštos ryto. „Kiek savaičių per metus atostogaujate?“ – paklausiau populiaraus baro „Valentini“ savininko Fabio. „Savaičių? Juokauji... Mes dirbame ištisus metus be išeiginių. Pas mus žmonės kavos ateina ir pirmąją Kalėdų dieną ir per Velykas“.
Italijoje praleidau daugiau nei dvidešimt metų, ir jeigu manęs kas nors paklaustų be ko šios valstybės žmonės negalėtų laimingai gyventi – gal be futbolo, be spagečių ir parmezano, o gal – be madingų drabužių aš atsakyčiau „ne“. Italų ir tikros Italijos nebūtų be kavos malūnelio burzgimo, be rytinio baro klegesio, be kavos pauzės, be cappuccino putos. Italijos nebūtų be 25 gramų tirštos, riebios espreso kavos.
Kava Italijoje anaiptol nėra prabangos atributas. Greičiau – kasdieninės skonio demokratijos išraiška. Ją geria visi: šeštos klasės mokinukai iš kavos automato mokyklos koridoriuje. Ir mano kaimynė sinjora Anna iš antrojo aukšto. Ją kasryt sutinku bare su espreso puodeliu raukšlėtoje rankoje. Sinjora Anna man prisipažino, kad jai sukako 92 metai, ir ji jau nebegeria trečiojo puodelio espreso popiet, nes paskui kamuoja nemiga. Bet tuos du – vieną namuose, kitą bare – būtinai, kasdien, štai kone jau šimtas metų. Italijoje taip yra ir taip bus: gimęs kavos su kavos puodeliu rankose ir mirsi. O kaip bus su kava po mirties? Šito aš nežinau, bet neseniai buvo naujiena apie tai, kokią paskutinio poilsio vietą sau susigalvojo ponas Renato Bialetti iš garsios kavinukų „Moka“ konstruktorių dinastijos : liepė jo pelenus suberti į didelį kavinuką „Moka Bialetti“.
Puodelis gero espreso yra neginčijama Italijos gyventojų prigimtinė teisė, kurią valstybės tėvas – karalius Vittorio Emanuele II kažkodėl pamiršo įrašyti į valstybės konstituciją. Štai kodėl barai šioje šalyje atidaromi pusę šeštos ryto, o atostogų neuždaromi beveik niekada. „Per vieną dieną padarome 300 puodelių kavos. Kartais mažiau, kartais daugiau” – pasakoja mano kvartalo barista. Skaičiuoju: per savaitę bus 1’800 – 2’000 puodelių, per mėnesį – 7000 – 8000, per metus – 85‘000. Kvartalo perimetre yra penki barai, vienas nutolęs nuo kito maždaug 200 metrų atstumu. Vienam sekasi labiau, kitam prasčiau, bet per metus šis anaiptol neturistinis sostinės kvartalas išvarvina kone pusę milijono puodelių. Pusę milijono!
Anądien vartydamas įtakingą Italijos verslo dienraštį „Il Sole 24 Ore“ užtikau didžiausių kavos vartotojų lentelę. Kiekio mače pirmauja Olandija su vieno statistinio gyventojo išgertais 2,414 puodelio į dieną. Kavos supervalstybė Italija tūno lentelės apačioje – 42 vietoje su 0,336 puodelio į dieną. Ką darome su šio straipsnio pavadinimu? Skelbiame, kad neatitinka faktų? Neskubėkime. Kavos puodelis puodeliui nelygus. Pateiktų statistinių duomenų matavimo vienetas, pasirodo, buvo pats mažiausias amerikietiškas “tall” dydžio – 350 gramų puodelis. Gal netgi ne puodelis, o beveik puodas.
Matuokime kavą ne amerikietiškais, o itališkais espreso puodeliais. Žiūrime, ką turime: 3,5 milijardo puodelių per metus! Juos daro daugybė barų ir kavinių, jų Italijoje tiek, kiek žvaigždžių danguje – 200 tūkstančių. Kavą jiems skrudina 700 didelių ir mažų, garsių ir nelabai žinomų skrudintojų, jų metinė apyvarta siekia 3 milijardus eurų arba trijų tokių miestų kaip Vilnius metinius biudžetus.
Šie Italijos skaičiai aiškina kavos supervalstybės filosofiją: mažame inde – svaigus aromato ir skonio koncentratas. Už svarbiausius kavos išradimus turėtume būti dėkingi italams:
- 1624 metais pirmoji europiečiams skirta kavos partija atkeliavo iš Šiaurės Afrikos į Veneciją.
- XVII amžiaus pradžioje Romos popiežius Klemensas VIII palaimina kavą (užuot ją prakeikęs).
- 1884 metais Turine inžinierius Angelo Moriondo užpatentuoja pirmąjį espreso kavos aparatą.
- XX amžiaus pradžioje turinietis Luigi Lavazza ištobulina kavos mišinio meną.
- 1933 metais Pjemonto gyventojas Alfonso Bialetti patentuoja garsųjį kavinuką „Moka“, kurio iki šiol pagaminta 110 milijonų vienetų.
- 1975 -aisiais bendrovė „Nuova Simonelli“ pristato pirmąjį automatinį kavos aparatą, panašų į nūdienos baro mašiną valdomą mygtuko paspaudimu.
- 2002 metais katalonų šefas, molekulinės virtuvės kūrėjas Ferran Adria „Lavazza“ užsakymu pristatė „Espesso“ – pirmąją kieto būvio kavą pasaulyje.
Gerdamas espreso kavą Romoje, Venecijoje arba Turine galvoju: o juk Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje tūkstančiai mano tautiečių daro tą patį: mėgaujasi itališku espreso aromatu. „Kai pradėjome savo veiklą 1997 metais nedaugelis Lietuvoje apskritai žinojo, kas yra espreso kava ir koks jos skonis“ – sako „Lavazza“ kavos kompaniją atstovaujančios bendrovės vadovas Algirdas Kemtys. „Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuva pateko į tokios kavos supervalstybės kaip Italiją įtakos zoną. Išmokome espreso ir kapučino paslapčių, užaugo nauja kavos žinovų karta“.
Iš tiesų, visi šiek tiek neblogai pramokome itališkai. Įeiname į barą, kavinę ir be didesnių sunkumų susikalbame tarptautine kavos žinovų kalba: Cappuccino? Ristretto? Latte macchiato? O gal taurelę mocaccino?
