Pieniško, riešutinio, karčiojo konditerinio ir su pistacijomis. Įvairiausių dydžių ir skirtingų kainų. Pietų Italijos sostinės Neapolio baruose kiaušiniai primena vaizduojamojo meno kūrinius.
Baro vitrinoje tyrinėti lyg Renesanso epochos šedevrus ištapytus gigantiškus šokolado kiaušinius – didžiausias malonumas. Čia užtruksime ilgiau nei garsiuose Neapolio muziejuose.
Neapoliečai – nepralenkiami prakartėlių meistrai, tačiau dekoruodami Šv. Velykų kiaušinius įkūnija ne mažiau fantazijos.
Kiekvienas kiaušinis – ypatingas ir dėl to, jog skirtas įvertinti atžalos per metus nuveiktus gerus darbus.
Šv. Velykų išvakarėse šį pavasarį lankiausi Neapolyje 62-ą kartą. Posakis „Vedi Napoli e poi – muori“ – (it. pamatei Neapolį ir jau gali numirti) – visiškai teisingas. Jei mane kas nors imtų tikinti, kad tai buvo paskutinis apsilankymas, smarkiai susikrimsčiau. Neapolis visada įkvepia ir kuo nors nustebina.
Ką atradau šį kartą? Picą, romo bobą, „Gambrinus“ espressą, Karališkųjų rūmų „Palazzo Reale“ tapybą, San Carlo operą ar vyriškos mados butikus? Ne. Neapolis mane pribloškė begaline meile ir atsidavimu jaunajai kartai.
Savaitę prieš Kristaus atgimimo šventę Neapolis – sausakimšas. Sunku prasibrauti centro Toledo gatve, kuri garsi barais, drabužių butikais ir skersinėmis gatvelėmis quartieri spagnoli – (it. Ispanijos kvartalai). Žmonių minia traukia pirmyn ir atgal kiekvienu paros laiku.
Šv. Velykų savaitę gatvėse galima susidurti ne tik su miesto globėjo Šventojo Januarijaus garbinimo procesija. Pučiamaisiais ir aukų rinkimo maišeliais nešini jauni neapoliečiai prakalbina kiekvieną turistą. Vaizdas tampa šiek tiek siurrelus, kai priešinga kryptimi lyg kokiame Ingmaro Bergmano filme „Žemuogių pievelė“ sutinki Toledo gatve judančią laidotuvių procesiją. Kaitrios saulės šviesoje šios procesijos „kaltininkas“ pagarbiai iškeliauja prabangiame skaisčiai mėlyname „Maserati“ automobilio katafalke, ir niekam tai neatrodo keista.
Gatvėje eilinį Neapolio turistą pribloškia gaudesys – gausybe eilių judančių automobilių ir motorolerių sukeliamas triukšmas. Neapolio šurmulys kupinas, kaip patys vietiniai gyventoja teigia , jų gyvenimo kasdienybėje sklandančios „sacro ir profano“ – (it. šventas ir žemiškas) nuotaikos.
Vis dėlto šį pavasarį Neapolis nušvito nauja šviesa. „Gita scolastica“ – (it. mokyklos atostogų išvyka) Italijoje svarbus reiškinys. Neapolio futbolo komandos baltai melsvais marškinėliais ir šortais vilkinčių mokinių minios, lydimos mokyklos vadovų, Neapolio centro ir periferijų bei Antikos griuvėsių fone išsiskiria kitokiu šurmuliu ir verčia atsigręžti. Vaikų minia traukia dėmesį tapyba garsėjančiuose Neapolio muziejuose, Pompėjos ir Herkulanumo, Boscoreale ir Oplontės Antikos vilų restauruotuose ir dar restauruojamuose kambariuose. Raudonos Pompėjos „rosso pompeano“ spalvos fone moksleivių iškyla įgyja netikėtą amžinumo prasmę.
Kad italai gyvena dėl savo jaunosios kartos paaiškėja prisijungus prie kurios nors mokinių grupės ir pasiklausius aistringos diskusijos. Smagu ir įdomu išgirsti netikėtų jaunimo interpretacijų: pavyzdžiui, kodėl Pieterio Breigelio „Neregiai“ žengia įstriža linija, o Caravaggio „Kristaus nuplakimas“ meistriškai niveliuoja kraujo spalvą. Prie garsaus Capodimonte muziejuje eksponuojamo Botticellio „Madonos su kūdikiu“ tapybos šedevro Dailės mokykos studentės inscenizuoja diplominio darbo egzaminą.
Neapolis Šv. Velykų savaitę švyti intelektualumo ir jaunimo edukacijos šviesa ir dėl to, kad grupės vadovams įdomi jaunų žmonių nuomonė. Gidas čia tampa žurnalistu, pageidaujančiu suprasti kiekvieno jaunosios kartos žiūrovo tapybos šedevrų sampratą. Niekas niekur neskuba, kiekvienas meno kūrinys tampa reikšmingu jauno muziejaus lankytojo edukacijoje.
„Sacro ir profano“ filosofija Neapolyje tampa artima visiems. Ji čia pat, šalia, kiekviename žingsnyje. Pilkoje kasdienybėje kavos aromatais širdį gaivinančiuose baruose, picerijose ir muziejuose. Tampa aišku, kodėl Italijoje , o ypač Nepolyje senatvė netampa kultu, o jaunystė – išaukštinama iki dievybės. Kodėl seni nesureikšmina savo amžiaus, ir kodėl trokšta maloniai nustebinti jaunus.
Būtent šokolado kiaušiniai Šv. Velykų stalui suteikia paslaptingumo. Juk visi laukia siurprizo.
Kuo gražesnis ir brangesnis kiaušinis – tuo smarkesnė meilė palikuoniui. Kiekvienas jaunosios kartos atstovas Šv. Velykų dieną apdovanojamas pagal nuopelnus.
Kol suaugusieji po Šv. Velykų pietų ragauja pyragą su migdolais „Colomba“ – (it. balandis), jaunimas laužo įvairiausių skonių šokolado kiaušinius. Kiekvienas ieško naujo savo metų siurprizo.
Kurdami kiaušinių dekorą neapoliečiai nepamiršta pagarbinti ir savo ugnikalnį – Vezuvijų. Jis įprasmina jų karštą temperamentą, jėgą ir primena – būtina vertinti kiekvieną gyvenimo minutę.
